Namas kaimynystėje gal dešimtmetį stovėjo negyvenamas. Nyko, sodas ir daržas apžėlė aukštomis žolėmis. Pro virtuvės langą atsiverdavo visas irimo grožis ir netramdomas obelų žydėjimas pavasariais.
Eidavau į tą sklypą skinti žiedų pienių vynui, agrastų arba rabarbarų. Įpratau galvoti kaip apie niekieno teritoriją, kuri šiek kiek priklausė ir man – tarsi saulėlydis danguje.
Vėliau šį sklypą nupirko. Seną namą taip pertvarkė, kad neįmanoma buvo atpažinti. Pagal darbų intensyvumą galėjai pasakyti, kad naujieji kaimynai buvo pasiturintys. Jis atvažiuodavo landroveriu, o ją, kol vyko statybos ir rekonstrukcijos, tik porą sykių mačiau iš tolo. Jauna, liekna moteris, šviesių ir ilgų plaukų. Ne tik namą, bet ir visą sklypą pertvarkė, medžius išrovė, išlygino buldozeriu, pasėjo veją ir teritoriją aptvėrė aukšta tvora. Atėję gyventi pernelyg su kaimynais nesibičiuliavo. Pasisveikindavome ir tiek...
Net nežinau, kuo užsiėmė, ką dirbo. Tai išvažiuodavo, tai grįždavo – jis landroveriu, ji mersedesu. Iš tolo ją matydavau vaikščiojančią po kiemą ilga gėlėta suknele. Ech, moterys, jei tik jūs žinotumėte, kaip mums, vyrams, patinkate vilkėdamos suknelėmis...
Kartą užlipau į mūsų namo palėpę, priėjau prie lango pasidairyti ir... visas kaimynų kiemas, kurio nematydavau per aukštą tvorą, atsivėrė prieš mano akis kaip ant delno. Didžiausia staigmena buvo pievelėje ant languoto pledo saule besimėgaujanti kaimynė.
Vienintelis jos kūną dengiantis „drabužis“ buvo saulės akiniai. Neblogas vaizdelis, kuriam laikui net pamiršau, ko lipau į palėpę.
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Nuolat galvodavau apie šviesiaplaukę kaimynę ir ieškodavau susitikimų... Ištaikydavau momentus, kai ji eidavo prie pašto dėžutės ar išveždavo gatvėn šiukšlių konteinerį.
Pastebėjau, kad ji nėra tokia jauna, kaip iš pradžių galvojau. Galbūt tik šiek tiek jaunesnė už mane. Labai maloni moteris. Pasikalbėdavome apie orą. Esu linksmas vyrukas, tačiau jos akivaizdoje visi įprasti juokeliai ir anekdotai išgaruodavo.
Nusprendžiau iš esmės sutvarkyti agrastų ir aviečių teritoriją, t. y. mūsų sklypo pakraštį, esantį arčiausiai kaimynų. Klausydavausi, kas vyksta jų kieme... Žinau, ką galvojate, aš ir pats jausdavausi nevykėliu, varvinančiu seilę. Tačiau nieko negalėjau padaryti ir kelis kartus per dieną lipdavau į palėpę... apžvelgti teritorijos.
Imdavausi įvairių priemonių, kad tik namiškiai nieko neįtartų.
Vieną vasaros pavakarę, kai buvau namuose vienas, pasigirdo skambutis į duris. Kaimynė! Basa, ilga gėlėta suknele. Atėjo pagalbos, nes užsitrenkė namų durys, ir ji liko kieme. Vyras buvo išvykęs į medžioklę, grįš tik vidurnaktį.
Žinoma, kad padėsiu! Tam ir esame kaimynai!
Pagalbos planas buvo paprastas: turėjau įlipti pro virtuvės langą ir atrakinti duris iš vidaus. Vieni juokai! Pirmą kartą buvau kaimynų namuose. Aš viduje, o ji laukė už durų, kol atidarysiu ir įleisiu.
Nenoriu pasakoti detalių...
Įklimpau dar labiau. Jeigu visą laiką iki tol jaučiausi nejaukiai sekiodamas ją akimis iš tolo ir dairydamasis pro palėpės langą, tai dabar situacija komplikavosi dar labiau. Kai tik jos vyras kur nors išvykdavo, iškart pradėdavo „gesti“ daiktai, kuriuos reikėdavo nedelsiant taisyti. Iš pradžių ji ateidavo prašydama padėti, paskui tiesiog skambindavo telefonu. „Pagalbos“ laukdavo miegamajame kruopščiai užtraukusi sunkias užuolaidas.
Neturėjau svetimavimo patirties. Visus aštuoniolika santuokos metų buvau ištikimas ne dėl to, kad progų nepasitaikė, bet todėl, kad tai man atrodė svarbu.
Todėl dabar jaučiuosi ne juokais įklimpęs.
Man nepatinka rūkančios moterys, o kaimynė rūko. Mane erzina jos juokas: trūkčiojantis garsas, primenantis kriuksėjimo ir žagsėjimo samplaiką. Mes su ja neturime apie ką kalbėtis. Jeigu iš pradžių šnekėdavome apie orą, tai dabar tik apie tai, kada jos vyro nebus namie. Tai, kad man nėra lengva pateisinti savo nuolatinę pagalbą, ją mažai jaudina. Atrodo, ši moteris apskritai nėra linkusi jaudintis dėl dalykų, kurie nesusiję su ja tiesiogiai.
Apie tai, kad būčiau ją įsimylėjęs, nėra nė kalbos. Jos asmenybė manęs nežavi.
Tačiau kiekvieną sykį gavęs žinutę „ateik“ kuriu žmonai istorijas apie užsitrenkusias kaimynų duris, sugedusį kompiuterį, ir kaip paklusnus šunytis lekiu „gelbėti“ jos...
Nekenčiu savęs už tai.
Nerūkau, negeriu ir kasdien mankštinuosi. Visada maniau, kad neturiu žalingų įpročių. Sakydavau cigaretės vergams: „Ei, bevaliai, kaip negalite mesti rūkyti? Meskite ir viskas.“
Dabar pats neturiu valios... Šviesiaplaukė kaimynė – tarsi žalingas įprotis, kurio atsisakyti pasižadu kiekvieną rytą ir vakarą. Mintyse nuolat kartoju, kaip pasakysiu „ne“ jos eiliniam kvietimui. Ir nekantraudamas tokio kvietimo laukiu.
Žinau, jeigu ir toliau tai tęsis, baigsis blogai. Taigi turiu liautis...
Palinkėkite man stiprybės!
Bonifacijus
