Pirmajame, pusiau autobiografiniame romane „Traukinys į Triestą“ pasakojama neblėstančios dramatiškos meilės istorija, kai du jaunus žmones nejučiom išskiria geležinė uždanga. Pagrindinė herojė Mona, nebesugebėdama išgyventi vis stiprėjančio represinio N. Čaušesku režimo sąlygomis, nusprendžia verčiau rizikuoti gyvybe ir 1983 m. pabėga iš šalies.
Tai istorija apie sovietinę (rumunų, bet tokią panašią į mūsų) kasdienybę, buitį, eiles, darbą pagal paskyrimą,privalomas eisenas, sienas, turinčias ausis, draugus, kai nežinai, kas yra kas, apie atsargų užguitą priešinimąsi sistemai, „Laisvosios Europos“ radijo nuotrupas, bandymus slaptai spausdinti atsišaukimus... Bet ne tik apie tai. Taip pat apie laimę būti jaunam, įsimylėjusiam, sveikam, kai visas pasaulis po kojomis, ir nejauti jokio nepritekliaus, ko nėra – to ir nereikia, kas yra – tuo, oi, kaip džiaugiamasi!
Monai Marijai emigracijoje, visko pilnoje Amerikoje, nelengva. Ji nepritampa, beprotiškai ilgisi Tėvynės ir paliktų brangių žmonių. Bet ji stojasi ir eina, ir pasiekia viso to, apie ką svajojo...Istorijos ratas sukasi, pasaulis apsiverčia per naktį, Čaušesku įvykdoma egzekucija, griūva geležinė uždanga, kaip ji elgsis, jausis? Ar vertėjo, o jei būtų žinojus, dar pakentėjus?...
******************
Džinsai!? Užsienietiška plokštelė!?! Saldus vynas?!... Ir apie sugebėjimą pažvelgti į visa tai su ironija, anekdotais ir juoku pro ašaras. Apie virsmą, galėjimą išgyventi viską ir tapti kažkuo – dar stipresniu, dar turtingesniu ir pasitikti ateitį drąsiai.
Monai Marijai emigracijoje, visko pilnoje Amerikoje, nelengva. Ji nepritampa, beprotiškai ilgisi Tėvynės ir paliktų brangių žmonių.
Bet ji stojasi ir eina, ir pasiekia viso to, apie ką svajojo... Istorijos ratas sukasi, pasaulis apsiverčia per naktį, Čaušesku įvykdoma egzekucija, griūva geležinė uždanga, kaip ji elgsis, jausis? Ar vertėjo, o jei būtų žinojus, dar pakentėjus?...
Knygos ir autorės sutiktuvės – Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d., šeštadienį, 16 val.
Mane persekioja seržantas Dumitriu, tas pats slaptosios policijos pareigūnas, kuris andai atnešė raudonų gvazdikų puokštę. Nuolatos skambinėja, nori susitikti su manim viena, prašo pagalbos šį tą sužinoti apie kitus universiteto studentus.
Jis kviečia mane susitikti Universiteto aikštėje, kaip tik priešais keturių iškiliausių Rumunijos literatūros bei istorijos asmenybių statulas. Susitinkame prie Mykolo Narsiojo, raito ant risto žirgo, su šiurpą keliančiu apnuogintu kardu rankoje, – tame pačiame kvartale, kur gyveno mano tėvai, kai gimiau aš.
Mykolas Narsusis tikriausiai yra mano angelas sargas, tariu sau ir nusišypsau, pamačiusi artėjant Dumitriu, tokį kupiną pasitikėjimo savimi. Mano šypseną jis suvokia kaip džiaugsmo jį išvydus ženklą ir atsiskubinęs bučiuoja man ranką. Nuo jo iš tolo trenkia pigiu odekolonu. Nuo jo prisilietimo aš visa įsitempiu, sudirgusi slapčia nusišluostau ranką į sijoną.
Žingsniuojame „InterContinental“ viešbučio pusėn – įgaubtas šiuolaikinis balto akmens pastatas dunkso viršum viso miesto. Stengiuosi eiti per kelis žingsnius atokiau nuo Dumitriu, neramiai dairydamasi – dar kas nors pažįstamas pastebės mane šito slaptosios policijos pareigūno draugėje. Klupteliu, ir jis prišokęs mane sugriebia. Pasišlykštėjusi trūkteliu ranką, o jis tik nusiviepia:
– Panele Mona, aš nesikandžioju, žinai, sielos gelmėse aš netgi visai mielas vaikinas!
Vos nenusijuokiu išgirdusi jį sakant „sielos gelmėse“, bet stengiuosi nutaisyti rimtą, rūstų veidą. Svarstau sau, iki kokio gylio gelmių reikėtų prisikasti, norint aptikti ką nors mielo žmoguje, dėl kurio kaltės kiti netenka darbo, būna suimami, įkišami į beprotnamį, net ir nužudomi.
Priartėjus prie gatvės, kurią turime pereiti, jis prašneka.
– Nėra ko gėdytis, panele Mona, – sako. – Šitaip tu didžiai pasitarnautum – mums, o taip pat ir savo tėvynei, ir Partijai. O svarbiausia – didžiulę paslaugą padarytum pačiai sau. Tik atkreipk dėmesį, ką kai kurie tavo bendramokslių šneka, tik tiek – paprasčiausiai kreipk dėmesį. Pavyzdžiui, ar susitinki su kuo nors pažįstamu Amerikiečių bibliotekoje, ar kas nors iš studentų bendrauja su užsieniečiais? Ir panašiai – iš tikrųjų tai visiškai nekalti dalykai.
Jis išsitraukia iš kelnių kišenės nosinę, nusišluosto išprakaitavusią kaktą. Man širdis ritasi į kulnus išgirdus apie Amerikiečių biblioteką: prisimenu pokalbius su bibliotekininku Ralfu, prisimenu ir juodašvarkį vyrą, visuomet sėdėdavusį prie atokiausio stalo ir apsimesdavusį, neva skaitąs.
– O už tai, – Dumitriu kalba toliau, nedavęs man laiko įsiterpti, – mes pasirūpintume, kad baigusi universitetą atsidurtum kokioje neblogoje vietelėje, gautum darbą pagal specialybę čia, sostinėje, – kad ir toje pačioje Amerikiečių, arba Britų bibliotekoje. Mes žinome, kaip tu mėgsti skaityti.
Dabar mudu žingsniuojame pro didingą Nacionalinio teatro pastatą, plačius marmuro laiptus, vedančius iki šiuolaikinio fasado iš stiklo ir mūro. Širdis man taip daužosi, kad vos įstengiu kvėpuoti.
Atsigręžiu į Mykolo Narsiojo statulą – gaila, kad nuo jos nutolome, man rodosi, kad per tokį nuotolį jis nebegali manęs apsaugoti. Jaučiu kaip prakaito lašai varva nuo kaktos, rieda abipus nosies; drabužiai staiga apsunksta, darosi nepatogūs. Sandalai graužia kojas, kojų pirštai atrodo raudoni, sutinę. Sustoju vidur šaligatvio ir sakau jam labai ramiai, labai tyliai:
– Ačiū, pone Dumitriu, už malonų pasiūlymą. Bet baigusi universitetą norėčiau dirbti anglų kalbos mokytoja. Ne bibliotekoje. O dabar prašau man atleisti, vėluoju į paskaitas.
O paskui, dar vieną pilką žiemos popietę, kai aš sėdžiu įnikusi į Tomo Hardžio „Tesę iš d‘Erbervilių giminės“, o tėvai šnekasi apie sunkią mūsų finansinę padėtį, kažkas ima kumščiais daužyti duris. Vyriški balsai plyšoja atidaryti. Tėtis liepia mudviem su mama užsidaryti miegamajame ir nekišti nosies iš ten.
Jis atidaro duris; girdžiu, kaip atvykėliai naršo mūsų butą, stumdo baldus, trauko stalčius, varto kėdes. Pastėrusi ir vėl prisimenu istorijas apie juoduosius furgonus, išsiveždavusius žmones šeštajame dešimtmetyje. Galvoju, kad galiausiai atėjo metas ir mums. Atrodo, laikas pasuko atgal, į šeštąjį dešimtmetį.
Su mama laikomės susikibusios už rankų, man rodosi, girdžiu, kaip žlegsi kumščiai, įsirėžiantys į kūną. Mama sėdi papūtusi lūpas, žvilgsnį įsmeigusi į sieną. Girdžiu, kaip nusikeikia tėtis, o paskui kažkas su žvangesiu lekia pro langą.
Išgirstu vieną vyrų kriokiant:
– Kurgi jie? Kur tie sukrušti manifestai? Mes viską žinome, žinome apie tave ir tavo anarchistus draugelius!
Tūnau susigūžusi ant lovos ir siūbuoju visu kūnu. Vyriškio žodžiai kala galvoje: tave ir tavo anarchistus draugelius. Mintyse kartoju juos kelissyk, stengdamasi suvokti. Man baisu dėl mūsų visų. Galvoju apie Kristiną ir jos vaikiną iš Tuniso, apie bibliotekininką Ralfą, apie proklamacijas su raginimais pakeisti Partijos vadovybę, sklandančias viršum turkiškų turgų, apie moterį žiemos naktį, perspėjusią mane dėl Mihajaus. Galbūt jis dirba šitiems, tokiems kaip tie vyrai, įsiveržę į mūsų namus ir daužantys mano tėtį.
Butą užtvindo degančio popieriaus tvaikas. Tie vyrai veikiausiai griebėsi kitokio smurto: degina tėčio rankraščius ir knygas, mėgindami šitaip išlupti manifestų paslaptį. Bet staiga prisimenu „Zinger“ rašomąją mašinėlę, paslėptą orkaitėje, prisimenu ir tai, kad įjungiau orkaitę jos neišėmusi, kaip visada. Girdžiu: sambrūzdis kitame kambaryje, o paskui vienas vyrų rikteli:
– Ugnis! Dega ugnis. Bene degini draugo Čaušesku darbus? Juk taip ir darai, ar ne? Mes žinome, kuo tokie kaip tu užsiimate.
Drauge su baimės pliūpsniu prisimenu, ką aną naktį prie vakarienės stalo mums pasakojo tėtis: du broliai, pavarde Pavelai, buvo nuteisti penkiolika metų kalėti už tai, kad savo kieme sudegino Čaušesku kalbų tomą. Tėtis su draugais stengėsi kaip nors perduoti žinią apie tai į „Laisvosios Europos“ radiją. Galbūt tėtis visiškai išprotėjo ir sumanė deginti Čaušesku kalbas orkaitėje?
Tačiau vienintelis namuose esantis Čaušesku kalbų tomas yra tas, kurį mokykloje gavau aš. Puolu prie lentynos, kur sukrauti vadovėliai, ir akmuo nusirita nuo širdies, kai pastebiu reikiamą knygą: storą tomą su raudona Partijos vėliava ant galinio viršelio ir dirbtine šypsena šviečiančio Čaušesku portretu ant pirmojo.
Mudvi su mama išpuolame iš miegamojo ir regime tėtį, įsikibusį svetainės durų ir sverdėjantį, iš jo nosies ir burnos kampučio srovena storokas kraujo siūlelis. Iš orkaitės virsta dūmai. Tikriausiai būsiu palikusi rašomojoje mašinėlėje neištrauktą laišką, kurį rašiau Mihajui, o paskui tai tiesiog išgaravo iš galvos.
Mama šaukia skambinti ugniagesiams. Tėtis prieštarauja: ugniagesiams skambinti nereikia, verčiau šliūkštelėti į orkaitę vandens. Sumoju, kad jis nuogąstauja, bene pats bus palikęs rašomojoje mašinėlėje kokį popierių, nebaigtą laišką aš manifesto lapą. Dešiniojoje rankoje lyg kokį trofėjų laikau Čaušesku kalbų tomą. Du vyrai, daužę tėtį vos prieš minutę, dabar stovi abipus jo gerokai įnirtę.
Kilsteliu knygą ir staiga išgirstu savo pačios balsą, kuris skamba lyg būtų ne mano, sakantį:
– Štai draugo Čaušesku kalbos! Aš ką tik jas studijavau, štai knyga!
Tėtis pažvelgia į mane, akyse blyksteli lyg ir pasididžiavimas, lyg ir dėkingumas, o iš nosies vis dar srovena kraujas. Žinau: tėtis didžiuojasi mano sveika nuovoka.
Vis dėlto kažkas iškvietė ugniagesius, veikiausiai kaimynai; du jauni vyrukai įgriūva į mūsų butą, visą virtuvę kimba laistyti vandeniu. Vienas klausia:
– Ką jūs čia kepėte? Popierių, ar ką?
– Taip, – patvirtina tėtis. – Mes valgome popierių. Tokia beviltiška mūsų padėtis. Valgydami popierių mažiau šikame, tad nereikia grūstis eilėse prie tualetinio popieriaus.
Vienas ugniagesių nusijuokia iš tėčio pokšto. Mama tirštai išrausta. Abu Securitate smogikai atsitraukia nuo tėčio, jau nebeatrodo taip nuožmiai nusiteikę. Krinta į akis, kokie jie panašūs, lyg būtų dvyniai: striuki, drūti, žemomis kaktomis, abu vilki juodus kostiumus, tokius ankštus, kad vos sueina per pilvą.
Vienas – su akiniais tamsiais rėmeliais, kitas – su minkšta fetrine skrybėle. Ir iš kur Partija traukia šitokius? – svarstau vos tikėdama savo akimis.
Tėtis stovi prie viryklės, neleisdamas ugniagesiams prie jos artintis, nuogąstaudamas, kad jie užsimanys atidaryti orkaitę, pastebės rašomąją mašinėlę ir tuojau pat įskųs jį. Ir tikrai – vienas ugniagesių stengiasi prasibrukti pro tėtį pažiūrėti į orkaitę.
Tėtis sako:
– Ačiū, viskas gerai. Ugnis užgesinta. Dabar mums tiesiog teks pabadauti. Nebebus popierių troškinio vakarienei! Ačiū jums. Nuoširdžiausiai dėkoju.
Tėtis neatlyžta – pajutęs antrąjį kvėpavimą, dabar jau pats užsipuola Securitate galvažudžius:
– Ir kaip jūs galėjote apkaltinti mane deginus draugo Čaušesku kalbas? Aš – universiteto profesorius, aš tas pačias kalbas dėstau studentams! – rėkte išrėkia paėmęs knygą man iš rankos ir mosuodamas ja jiems prieš nosis.
Abu smogikai mėgina vertinti padėtį: sužiūra į mano tėtį, paskui – į du ugniagesius ir jų didelius raudonus gesintuvus, paskui vėl nužvelgia mamą ir mane.
Tada tasai, su minkšta fetrine skrybėle, piktai nusiviepia ir taria:
– Mes jus vis tiek pristversime, profesoriau, ne šią dieną, tai kitą. – Akimirką patyli, vėl vypteli. – Jumis dėtas pasisaugočiau.
Jis mosteli antrajam, ir abu pasišalina tvirtu žingsniu, leisdami aiškiai suprasti, kad su jais nepapokštausi.
Vienas ugniagesių mėgina pastumti tėtį į šalį, kad prieitų prie viryklės ir įsitikintų, jog orkaitėje nebeliko ugnies židinių. Bet išvysta paklaikusias tėčio akis, iš nosies ir lūpų kampučio virvenantį kraują, ir tuojau atšlyja. Atrodo, jiems staiga prapuolė bet koks ūpas tampytis su mumis, tarsi viso šito būtų jau per daug. Abu pajuda durų link, panūdę išsinešdinti, ir kaip įmanoma greičiau.
– Gero jums vakaro, pone, ir skambinkite, jei tik vėl iškils kokių rūpesčių, pone.
Jie išeina ir užtrenkia duris. Mes visi trys liekame stypsoti virtuvėje, žvelgdami į orkaitę. Mama atidaro dureles pažiūrėti, ar smarkiai nukentėjo rašomoji mašinėlė. Orkaitėje pilna pelenų, bet senoji „Zinger“ stovi kaip stovėjusi, gal kiek aprūkusi, bet sveikutėlė.
– Tie vokiški gaminiai... jie nemirtingi, – sako mama.
Garsų lašai smelkiasi į mano kūną per kiekvieną porą. Jo patalynė vėsi, iškrakmolyta, net gurgžda. Nusivilkdama suknelę, tą pačią mėlynąją, kurią vilkėjau per lietų kalnuose, pro atvirą langą matau pastato sieną kitapus gatvės ir ant jos kabančius Markso, Engelso, Lenino ir Nikolajės Čaušesku, Tautos tėvo, portretus. Bjaurūs vyrai, jie mane gąsdina.
Atrodo, kad aš viską jau žinau, kad tiksliai suprantu kiekvieną menkiausią glamonę, kiekvieną prisilietimą prie mano kūno. Man visiškai nedrovu. Mano kūnu ritasi karščio ir garsų bangos. Rankos, kojos, kuždesiai. Jis krimsteli man petį, aš krimsteliu jam. Aš apkvaitusi, man smalsu, kas bus toliau. Girdžiu žaidžiančius vaikus, kažkur visai netoliese, tiesiog po langu; į grindinį bumbsi kamuolys, atkakliai ir monotoniškai.
Barzdoti Markso, Engelso, Lenino veidai ir bebarzdis – Nikolajės Čaušesku stebi mus nuo pastato sienos iš kitos gatvės pusės. Matau juos pro langą tiesiog iš lovos, nė galvos nereikia pasukti. Užsimerkiu ir apie nieką nebegalvoju. Liejasi Grygo muzika. Garsai skaidrūs, kapsi ir lietus. Mihajaus kūnas liesas, bet raumeningas, nesudubęs, ir kvepia pušų sakais, lyg jo alyvų spalvos oda būtų sugėrusi visus kalnų kvapus.
Aš prasmengu persipynusių galūnių brūzgyne, kūniškame susiliejime. Kai jis apglėbia mane, kiekviena mano esybės dalelė trokšta rėkti ir aimanuoti. Akyse už nuleistų vokų išsprogsta raudonos ir violetinės dėmės, ištiškusios jos pasklinda mano kraujagyslėmis ir raumenimis. Įsikimbu jo rankos, o jis jau guli šalia prakaito išpiltas, visas drebėdamas.
Vėjelis plaiksto nėriniuotas užuolaidėles. Pro jas iš viršaus į mus stebeilija trys marksistų lyderiai, ir ketvirtasis, mūsiškis, Tautos Tėvas. Mes juokiamės ir vaipomės dirsčiodami į juos, linkime jiems atsidurti pragare giliausiam. Paskui Mihajus sandariau užtraukia užuolaidas, vėl grįžta pas mane, kužda man į ausį.
Sako, kad aš – jo laukinė avietėlė ir kad mane suvalgysiąs. Sako pagrobsiąs mane ir išsivesiąs į kalnus, kur niekas mūsų nesuras; ten mudu ir gyvensime lyg du laukiniai, misdami uogomis ir šaknelėmis. Mudu griūvame aukštielninki į vėsų patalą plyšdami juokais.
**************
Knygos ir autorės sutiktuvės – Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d., šeštadienį, 16 val.
******************
