Tarptautiniai renginiai, festivaliai, koncertai užsienio šalyse keitė vienas kitą, tačiau solistas sugebėjo taip susidėlioti laiką, jog pagrindinėje darbovietėje, Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre, suspėjo parengti dar ir du premjerinius vaidmenis!
- Vasaros metą, kai artistai gali bent kiek atsikvėpti, jums apie poilsį taip pat nebuvo kada galvoti.
Iš tikrųjų, kartais ir pats susimąstau, kaip pavyksta suderinti tiek daug koncertų, vaidmenų, pasirodymų… Bet turbūt kai labai stengiesi, viskas įmanoma. Prisipažinsiu – aš vis dar esu alkanas muzikinės veiklos, todėl, gavęs kvietimą, negaliu atsisakyti.
Tik, gaila, nuo to nukenčia šeima, kuriai lieka mažiau laiko ir dėmesio. Bet, tikiuosi, ateis laikas, kai turėsiu daugiau laisvų dienų, ir savo “skolą” šeimai sugrąžinsiu. Na, o darbo šią vasarą išties buvo kaip niekad daug. Su dirigentu Jonu Janulevičiumi ir soliste Ieva Vaznelyte vykome į tarptautinį festivalį Minske, kur atstovavome Lietuvą ir Kauno Valstybinį muzikinį teatrą. Po to dalyvavau XVII tarptautiniame Tomo Mano festivalyje Nidoje, kur su Paule Gudinaite atlikau rečitalį “Poeto meilė”, o su Kauno styginių kvartetu dainavau baigiamajame festivalio koncerte.
Tai buvo labai malonus patyrimas, nes kamerinė muzika man yra ypatingai artima… Kuršių Nerijos festivalyje atlikau visą Mocarto kūrinių programą. Per Žolinę koncertavau Margininkų atlaiduose, o tarptautiniame Druskininkų festivalyje “Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu” su soliste Ginata Pečkyte ir Lietuvos kameriniu orkestru surengėme baigiamąjį koncertą. Pažaislio muzikos festivalis ir “Operetė Kauno pilyje” taip pat buvo mano vasaros koncertų repertuare…
- Kiekvienas pasirodymas scenoje atima nemažai jėgų. Kaip jam ruošiatės?
Reikia labai protingai paskirstyti savo jėgas – kada atiduoti daugiau energijos, kada – balsą šiek tiek pataupyti. Soliniuose koncertuose, aišku, atiduodu maksimumą. Labai svarbi ir psichologinė būsena šeimoje. Džiaugiuosi, kad mane labai palaiko žmona Reda – ji prieš koncertą net kalbėti neleidžia… Balsą nuolat lavinu – darau rytines mankštas, atlieku specialius pratimus, kad išlaikyčiau formą. Yra visokių metodų, taip pat ir medicininių priemonių balsui tausoti ir stiprinti.
- Bet turbūt ne visuomet jaučiatės puikiai pasirengęs koncertui ar spektakliui. Štai atėjo ruduo – peršalimų ir ligų metas. Kaip savo pagrindinį darbo „įrankį“ balsą gydote, jei pajuntate, kad kažkas „stringa“?
Nelaukiu, kol balsas „užlūš“ – vos pajutęs pirmuosius pašalimo ar kitos balsui įtakos turinčios ligos simptomus, pirmiausia griebiuosi liaudiškų priemonių – geriu daug čiobrelių arbatos, valgau imbierą, medų, putino uogas… Su balsu būtina draugauti, jį mylėti ir lepinti, nes jei nekreipsi dėmesio, nesaugosi, jis to neatleis.
- Ar tekę lipti į sceną pasiligojus?
Deja, tokių dalykų turbūt nė vienas mano kolega neišvengęs, ne išimtis ir aš. Tačiau yra medicininių priemonių, kurių pagalba balsą spektakliui galima staiga atkurti, tik po to savaitę tenka nepraverti burnos… Todėl tokiomis priemonėmis pasinaudoju tik kai yra neišvengiama būtinybė.
Kartais net ne balsas sudaro didelių problemų – kiti sveikatos sutrikimai. Pamenu, turėjau koncertuoti su Kauno simfoniniu orkestru, ir prieš koncertą kažkuo apsinuodijau, neturėjau jėgų pakilti iš lovos. Jaučiausi labai prastai, bet negalėjau atsisakyti… Žmona manimi pasirūpino – prigirdė visokių vaistų, savijauta stebuklingai pagerėjo.
Ir nieko, Mocarto arijas tada atidainavau puikiai! Kaip yra ne kartą sakęs mano mokytojas profesorius Virgilijus Noreika, kai solistas ne itin gerai jaučiasi, jis labiau susikaupia, sukoncentruoja jėgas, ir dažniausiai dar geriau atlieka kūrinius nei būdamas sveikas.
- Prasidėjus teatriniam sezonui gyvensite tarp Kauno ir Vilniaus, nes turite vaidmenų ir Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koks miestas jums mielesnis – sostinė ar laikinoji sostinė?
Kadangi Kaune gimiau ir augau, šis miestas man ir išliko artimiausias, mylimiausias. Vilnius šiandieniniais mastais yra visai šalia, todėl bet kada galima į jį nuvažiuoti. Vilniuje galbūt yra didesnės galimybės, bet kartu – ir didesnis susvetimėjimas.
Beje, dabar apie pusmetį Vilniuje turbūt praleisiu daugiau laiko nei Kaune, nes gavau pasiūlymus vaidinti Nacionaliniame teatre statomoje naujoje O. Narbutaitės operoje „Kornetas“, po to – G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Tačiau Kauno Valstybinis muzikinis teatras man buvo ir bus didžiausia erdvė savirealizacijai. Čia turiu daugiausia vaidmenų, atlieku rimtas partijas, kurių dėka tobulėju.
- Kauno teatre dainuojate ne tik operose – ir operetėse, miuzikluose. Koks žanras jums artimiausias?
Kiekvienas žanras yra savotiškai žavus, tačiau man, kaip vokalistui, artimiausia ir reikšmingiausia yra opera. Nedainuosi operos – vokalo kokybė prastės. Taigi opera man – kaip vaistai, palaikantys dainavimo lygį ir kokybę. Žemai lenkiuosi jos didenybei operai. Na, o operetė ar miuziklas, kaip sakoma, yra žaismė. Per miuziklą solistas atsipalaiduoja, gali „pažaisti“. Tai kartu ir galimybė balsą patausoti, jo „nenugremžti“.
- Įsivaizduoju, kad jūsų laikas suskaičiuotas minučių tikslumu. Vis dėlto be poilsio neįmanoma. Kur geriausiai atgaunate jėgas, kur ieškote ir randate didžiausią palaimą sielai?
Man nepamainomas poilsis – nors trumpam nulėkti prie Baltijos jūros. Nesvarbu, koks oras, koks metų laikas, galiu valandų valandas vaikštinėti pajūriu, stebėti atsiritančias į krantą bangeles, klausytis jūros ošimo, galynėtis su vėjo gūsiais ir gėrėtis ramybe. Būtent dėl ramybės visada renkuosi Kuršių Nerijos gyvenvietes – Palanga niekada netraukė.
- Žinau, kad jums nesvetima ir meistrystė – pats savo rankomis rekonstravote senelio dovanotą namelį Žaliakalnyje. Gal pagaliau jau atšventėte įkurtuves?
O, įkurtuvės jau atšvęstos ir pamirštos, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad namuose jau viskas iki galo sutvarkyta (juokiasi). Namas turbūt unikalus tuo, kad darbo tiek viduje, tiek lauke galima atrasti kiekvieną dieną – tik turėk laiko ir ūpo darbuotis. Kadangi laikas man – pinigai, be to, darbai apie namą nėra neatidėliotini, kol kas pirmenybę atiduodu teatrui.
