Receptus išbandydavo
B. Purvinienės netekome jau daugiau kaip prieš dešimt metų, tačiau jos kulinarijos knygos, kuriose patariama, kaip pigiai, greitai ir skaniai pamaitinti šeimą, pasitikti nelauktus svečius, kaip pagaminti šaltų užkandžių, desertų ir gėrimų ar ištaisyti iškilmingesnes vaišes, iki šiol vertinamos, paveldimos, dovanojamos kaip didžiausia brangenybė.
Kodėl šiandien, kai leidžiama gausybė receptų knygų, šie ne pirmos jaunystės leidiniai vis dar populiarūs?
„Prieš siūlydama receptus šeimininkėms mama visus juos išbandydavo, o šeima, šeimos draugai buvo svarbiausi maisto degustatoriai, kurių nuomonės ji visuomet paisė, receptus tobulindavo. Puikiai atsimenu mamą virtuvėje: vienoje rankoje – šaukštas, kitoje – sąsiuvinis“, – šypsosi Rūta Marija Purvinaitė.
Labai svarbu, kad R. M. Purvinaitės mama valgius gamino tik iš vietinių produktų – tų, kurių kiekviena moteris galėjo įsigyti parduotuvėje, turguje ar užsiauginti darže, be to, visi patiekalai buvo greitai pagaminami. Pigu, greita ir sveika – toks buvo šios kulinarijos virtuozės devizas.
Ypač didelę reikšmę B. Purvinienė skyrė patiekalų kaloringumui: ne vienoje knygoje po receptais nurodomas kalorijų skaičius.
Jaunystės aistra
Pasak R. M. Purvinaitės, jos mama pomėgį šeimininkauti subrandino mokydamasi Dotnuvos žemės ūkio akademijos Namų ūkio fakultete. Jame buvo rengiamos diplomuotos agronomės šeimininkės, kurios vėliau įgytomis žiniomis dalijosi mokyklose, kursuose, skaitė paskaitas. B. Purvinienė dirbo chemijos ir biologijos mokytoja, tačiau laisvalaikiu domėjosi pasaulio kulinariniu paveldu, rinko receptus ir pati juos kūrė.
„Kartais mama receptų nusiųsdavo tai į vieno, tai į kito leidinio redakciją, galiausia jai buvo pasiūlyta išleisti receptų knygą. Išėjus pirmai knygai buvo kita... Kiek mama jų yra parašiusi, tiksliai net nežinau, – prisipažįsta garsios kulinarės dukra ir mintimis grįžta į savo jaunystę. – Švęsdavome visas kalendorines ir šeimos šventes, pas mus dažnai užsukdavo mamos kolegų mokytojų, tėčio, Žemės ūkio akademijos docento Eriko Purvino bičiulių mokslininkų, menininkų. Stalas visada būdavo užtiesiamas balta staltiese, pastatoma vazelė su gėlėmis – mamai labai svarbu buvo ir estetika. Todėl ji nepraleisdavo progos patarti, kaip gražiai papuošti patiekalus, serviruoti stalą.
Tradicinių, vadinamųjų šeimos valgių, kurių visada būtų ant šventinio stalo, mes neturėjome – mama kiekvieną kartą sugebėdavo nustebinti vis kitais, originaliais patiekalais. Ji ypač mėgo įvairias įdarytas daržoves, daržovių mišraines, apkepus, paštetus, jos silpnybė – kimšti pyragai, kurių įdaras galėjo būti ne tik obuoliai ar varškė, bet ir daržovės.“
Patiekalai – irgi menas
Mūsų susitikimui menotyrininkė R. M. Purvinaitė pagal mamos receptus pagamino lengvus pusryčius: silkę grietinės padaže ir burokėlių salotas, tiesa, jas patiekė šiuolaikiškai – ant greipfruto griežinėlių. „Patiekalų kūrimas – irgi menas. Kodėl nepratęsėte mamos pradėto darbo?“ – neiškentusi paklausiau.
„Didele pagalbininke mamai nebuvau, dažniau padėdavau indus plauti, stalą tvarkyti, kartą kitą esu pasiūliusi jai savo sugalvotų receptų, pavyzdžiui, su kardamonu troškintos vištienos. Visi keturi (aš, sesuo ir dar du broliai) buvome labai aktyvūs: lankėme įvairius būrelius, reikėjo mokytis, be to, mūsų lavinimu rūpinosi daugiau laisvo laiko turintys seneliai“, – pasakoja Rūta Marija, kuriai muzikos profesionalai, pamatę jos rankas, žadėjo garsios pianistės ateitį. Būtent todėl ji ir mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje muzikologų kurse. Deja, likimas pakišo koją – mergaitė susilaužė ranką.
Baigę J. Gruodžio muzikos mokyklą visi Rūtos Marijos kurso draugai mokslus tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o ji pasirinko menotyrą ir nunešė pareiškimą į Vilniaus dailės institutą. Priėmimo komisijoje kažkas pastebėjo: „Susipažinai su Čiurlionio muzika, dabar turėsi galimybę tyrinėti jį kaip dailininką.“
Kultūra – šalies veidas
Menotyrininkė niekada neapgailestavo dėl savo pasirinkimo ir nuoširdžiai džiaugiasi visomis jo dovanomis: ilgus metus ji dirbo su M. K. Čiurlionio seserimi Valerija Čiurlionyte-Karužiene, buvo Kauno paveikslų galerijos direktorė, vėliau gilinosi į restauravimo meną bendrovėje „Kauno restauratorius“, yra Lietuvos profesionalios keramikos tyrinėtoja, įvairių keramikos parodų koordinatorė, meno kritikė, sukūrusi meno terapijos programą, pastaruoju metu dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete estetikos ir meno terapijos dėstytoja.
„Gyvenimas mane įtraukė ne į meno kūrybą, o įsuko į šios srities organizacinius darbus, todėl tenka daug bendrauti, važinėti, lankytis įvairiuose renginiuose. Nemažai bendrauju su jaunimu ir su džiaugsmu pastebiu, koks jis talentingas. Gaila tik, kad mūsų valstybei tokių žmonių nereikia: jie priversti emigruoti. Ne paslaptis, Lietuvoje švietimas ir kultūra – podukros vietoje.
Politikai nesuvokia, kad taip elgdamiesi jie lyg ir „paženklina“ savo šalį: tiek turistai, mūsų svečiai, tiek emigrantai skleidžia pasauliui žinią apie Lietuvą, parodo joje dominuojančias vertybes, išprusimo lygį. O jis pastaruoju metu itin žemas, – su liūdesiu pastebi kultūros darbuotoja ir prisimena Helsinkio konferenciją žmonių lavinimo klausimais. – Joje pranešėjai akcentavo, kad norint sustiprinti šalį, pasiekti aukštą ekonomikos lygį reikia ekonomistams ir kultūros darbuotojams dirbti pagal vieningą programą ranka rankon – tokiu principu buvo stiprinama Suomija. Mūsų šalyje kultūra per ilgai nustumta į šalį – per šį laikotarpį išaugo net kelios kartos, todėl kalbėti apie kultūringą, sveiką visuomenę negalima.“
Būdas bendrauti
Pašnekovė sutinka, kad kultūrinis žmogaus lavinimas prasideda nuo šeimos stalo: jei žmonės labiau kreiptų dėmesį į tai, kur, kaip ir ką jie valgo, suvoktų maisto vertę, pajustų valgio gaminimo sakralumą, sumažėtų ne tik sveikatos, bet ir šeimos problemų – įsisukę kiekvienas į savo darbus, užsisklendę savo pasauliuose žmonės stokoja laiko tiesioginiam bendravimui, o tokia vieta kaip tik ir galėtų būti pietų stalas.
„Savo šeimos aš neturiu, todėl virtuvėje daug laiko negaištu. Stengiuosi maitintis sveikai, turiu savo racioną, tiesa, sriubos kaip mama kiekvieną dieną neverdu – tai ji ją laikė sveikatos šaltiniu“, – šypsosi Rūta Marija Purvinaitė.
Kulinarės gyslelę menotyrininkė vis dėlto turi: laukdama svečių visada pagamina ką nors skanaus, pasistengia juos nustebinti, o viešėdama užsienyje būtinai pasidomi vietine virtuve.
„Labiausiai mane žavi prancūzų ir italų kulinarija: kokybiški produktai, paprasti ir greitai pagaminami valgiai, žmonės ligi vėlumos sėdi prie stalo, bendrauja. Deja, Lietuvoje tokios tradicijos nėra“, – apgailestauja R. M. Purvinaitė.
