Tačiau Kevinas ir šimtai jo draugų iš visos Amerikos yra ne kas kita, kaip „Cabbage Patch Kids“ - skuduriniai „vaikai“. Jų „tėvai“ – tikri žmonės, apsėsti neišvaizdžių, bet minkštų ir mielų skudurinių lėlių, įsiveržusių į žaislų rinką 1983 metais, manijos.
Pat ir Joe Prosey turi 5 tūkst. minėtos firmos skudurinių lėlių, kurias laiko savo vaikais, nors 64 metų sutuoktiniai turi tikrą, jau suaugusią dukterį.
„Tai vaikai. Mes nevadiname jų lėlėmis - jie gali tai išgirsti“, - sakė buvęs laivų statyklos darbininkas Joe, pastatęs minėtą žaidimų aikštelę visiems šių lėlių entuziastams.
Jie yra kolekcininkai, bet tvirtina, kad šias lėles kolekcionuoja ne dėl pinigų, bet iš meilės savo „kūdikiams“.
Sutuoktiniai Prosey ir kiti amerikiečiai, turintys keistas aistras, bus parodyti per Jungtinių Valstijų televizijos TLC laidą „My Crazy Obsession!“ („Mano beprotiška aistra“).
Per ją taip pat bus galima išvysti moterį, negalinčią gyventi be rožinių daiktų, arba dar vieną moterį, turinčią 2 tūkst. dirbtinių sparnų. Vienas vyras, vardu Ronas, gyvena ovalo formos kabinete ir mėgsta, kad visi daiktai būtų prezidentiniai.
Sutuoktiniai Prosey savo prabangiai žaidimų aikštelei jau yra išleidę 2 tūkst. dolerių. Nuo 1994 metų jie yra įsteigę „įvaikinimo centrą“ originalioms „Cabbage Patch Kids“ lėlėms. „Tai darbas 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, - sako Joe.
„Mes nesakysime, kiek pinigų sudėta į šią kolekciją, - teigė vyras. – Joje yra daugiau kaip 5 tūkst. lėlių (originalai dabar kainuoja po 190 dolerių (475 litus)). Taigi skaičiuokite“.
Manija kolekcionuoti šias lėles pirmiausia apsėdo Pat, anksčiau dirbusią dažų parduotuvėje. Vaikystėje ji labai mėgo lėles – kūdikius. „Mama man sakydavo, kad užaugusi veikiausiai rinksiu tam tikros rūšies lėles“, - sakė ji.
Minkštas lėles raukšlėtais veidais sukūrė 21 metų studentas iš Džordžijos Xavieras Robertsas, vokiečių skulptūros techniką sujungęs su savo motinos siuvimo įgūdžiais, rašoma „Cabbage Patch Kids“ tinklalapyje.
Savo įvaikinamų „Mažųjų žmogučių“ („Little People“) koncepciją jis sukūrė 1976 metais. Kiekviena lėlė būdavo unikali, turėdavo dvigubą vardą ir gimimo liudijimą.
Iki 1981 metų jis buvo pardavęs beveik 3 mln. tokių lėlių. Viena iš jų taip pat pateko ant žurnalo „Newsweek“ viršelio. Iki 1990 metų pirkėjai buvo „įsivaikinę“ jau 65 mln. lėlių, teigiama jo tinklalapyje.
Pat savo pirmąją „Cabbage Patch“ lėlę, vardu Meg, įsigijo 1985 metais už 50 dolerių. „Ji buvo gana žavinga ir kai parsinešiau ją namo, Joe manė, kad pakvaišau“, - prisiminė moteris.
Netrukus ji aptiko berniuką, vardu Kevinas. Dabar jis yra tapęs tikru asmeninės sutuoktinių „Cabbage Patch“ imperijos atstovu spaudai.
Po Meg ir Kevino atsirado „neišnešiotukai“ ir lėlės su strazdanomis. „Nuo strazdanų jie perėjo prie dantukų, stiklinių ir dantų šepetėlių. Netrukus visas mūsų namas Baltimorėje buvo prigrūstas „Cabbage Patch Kids“ lėlių“, - pasakojo Pat.
Kai moters tėvas pasiūlė porai persikelti į vieną ūkį, esantį už dviejų valandų kelio į pietus nuo Leonardstauno, jie nusprendė savo augančią kolekciją įkurdinti atskirame kambaryje.
Pat teigė pamaniusi, jog dabar jos „vaikai“ iš tikrųjų galės turėti vietos, kur žaisti. Taip gimė idėja pastatyti jiems skirtą pramogų parką.
Tuo tarpu moters vyras Joe ant šių lėlių manijos kabliuko užkibo 9-ajame dešimtmetyje, kai dalyvaudamas viename čiuožimo vandens slidėmis renginyje ant parduotuvės sienos pamatė kabant miniatiūrinį, vandeniui nepralaidų kostiumą.
„Pamaniau, kad jis tiktų „Cabbage Patch Kid“ lėlei“, - prisipažino vyras.
Kitą savaitgalį Joe jau buvo aprengęs Keviną šiuo kostiumu ir pasiėmęs jį pačiuožinėti vandens slidėmis. Vyro nesutrikdė keisti aplinkinių žvilgsniai.
Netrukus Joe Kevino vardu parašė į vieno kolekcininkų laikraščio skiltį. „Jis buvo realus vaikis, užsiimantis realiais dalykais, - teigė Joe. – Kevinas sulaukė labai palankios reakcijos. Viena moteris mums paskambino ir paklausė, ar negalėčiau to pakartoti“.
Sutuoktiniai susipažino su kitais „Cabbage Patch“ tėvais ir galiausiai savo žaidimų aikštelėje pradėjo rengti jų susitikimus bei bendrus žaidimus su lėlėmis.
Dabar pora eksponuoja ir pardavinėja „Cabbage Patch“ originalus. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio lėlės gali kainuoti net po 25 tūkst. – 35 tūkst. dolerių (62,5 tūkst. – 87,5 tūkst. litų).
„Xavieras Robertsas mums sakė: „Jeigu nori, kad tavo verslas klestėtų, turi dienų dienas gyventi fantazijų pasaulyje. Tuomet kolekcininkai tave mylės“, - pažymėjo Joe.
Ekspertai tvirtina, jog labai svarbu įžvelgti ribą tarp kolekcionavimo ir kaupimo, kuris jau gali rodyti rimtą psichinę ligą.
„Kalbėdami apie kaupimą, mes išskiriame tris aspektus: pirma, kai žmogus perka pernelyg daug daiktų, antra, kai jam būna labai sudėtinga kažką išmesti, ir trečia, kai jis turi organizacinių sunkumų, - sakė psichologė Julie Pike iš Nerimo sutrikimų gydymo centro Šiaurės Karolinos Daramo mieste. – Tačiau šie aspektai dažnai būna persidengę“.
Kolekcininkai paprastai būna gerai organizuoti ir tiksliai žino, ką jie turi, ir kur yra kiekvienas jų eksponatas. Jie taip pat jaučia pasididžiavimą savo turtu, o ne gėdą, sakė psichologė.
„Tačiau tuo atveju, jei kolekcininkas savo aistrai išleidžia tiek pinigų, jog nebesugeba susimokėti už savo paskolą, tai tampa problema, - sakė J. Pike. – Arba jei jis savo kolekcijai skiria tiek laiko, jog nebegali eiti į darbą ar palikti savo namų“.
Pat Prosey tvirtina mylinti savo „fantazijų pasaulį“ ir sako, kad jie visuomet turi „stogą virš galvos, kąsnį burnoje ir drabužį ant nugaros“.
„Gali pasitraukti iš kasdienybės ir niekam nepadarysi žalos. Dėl to niekas nenukentės, o tu pats gerai praleisi laiką, - sakė ji. – Kiti žmonės negaili pakloti 2 mln. dolerių už paveikslą. Argi jie neišprotėję? Aš myliu savo lėles, kaip kiti myli Rembrandthą ar blizgantį naują automobilį“.
