Ir meno, ir duonos pakanka
Savąjį vaikystės dienoraštį Antanas verčia neskubėdamas, dalį brangiausių prisiminimų pasilikdamas tik sau. Vienas ryškiausių atvertųjų – tai senelių Marcelijaus Martinaičio ir Gražinos Martinaitienės atkaklus prašymas „tik nebūk menininku“. Įspėti, matyt, būta dėl ko.
Martinaičiai iš arti matė sunkius kūrėjų gyvenimus ir greta to – anūko gebėjimus. Antanas lankė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tapyba jam puikiai sekėsi, o svarbiausia – patiko. Tačiau, pasitikėdamas seneliais, kaip įmanydamas stengėsi menininku netapti. Tad mokykloje vietoj dailės rinkosi dizaino pamokas, o ieškodamas patinkančios specialybės susižavėjo animacija Vilniaus dailės akademijoje vien dėl to, kad joje kūrybiškumą buvo galima suderinti su kompiuterinėmis žiniomis.
„Tiesa, tuo metu animaciją įsivaizdavau gana idealistiškai ir nė neįtariau, kad sukurti vos penkių minučių trukmės filmui gali prireikti net pusmečio kruopštaus darbo, – prisimena Antanas ir čia pat patikslina: – Grynuoju menininku vis dėlto netapau. Turiu specialybę, kurioje ir meno, ir duonos pakanka.“
Kūrybiškos tėvystės atostogos
Kadangi vien iš filmų kūrimo pragyventi gana sunku, dalis animatorių kuria reklamas. Antano teigimu, tai sunkus darbas pirmiausia dėl konkrečių darbo valandų nebuvimo – užsakovai skambina net vidurnaktį. Antra, nuolat reikia derėtis su savo sąžine.
„Tekdavo kurti alaus reklamas, kas neatitinka mano vertybių, – paaiškina animatorius. – Kai atiduodi visą save darbui, norėtųsi, kad jis turėtų prasmę, o ne vien finansinę vertę. Manau, daugelis, jeigu tik galėtų rinktis, nesiimtų vertybėms prieštaraujančių užsakymų.“
Šiuo metu Antanas išėjęs tėvystės atostogų: prižiūri sūnus Motiejų ir Jokūbą, tad reklamų nebekuria. Miegant vaikams ar atsiradus kitai laisvesnei minutei, jis pluša prie edukacinių filmukų, skirtų 5–6 klasės mokiniams. Sukurti pagal Vytauto Račicko bei Birutės Baltrušaitytės apsakymus ir lietuvių kalbos mokytojų scenarijus filmai padeda ne tik labiau suprasti draugystės vertę, pažinti veikėjų vidinį pasaulį, bet ir mokytis lietuvių literatūros.
Priėmė nemadingą iššūkį
Šiandien internete jau galima pamatyti animacinį filmą „Puntuko akmuo“, sulaukusį teigiamo žiūrovo įvertinimo ir vienintelio priekaišto: „Per trumpas, vos 3 minutės, norisi daugiau.“
„Šį filmuką kūriau beveik metus, – prasitaria Antanas ir netrukus išsiduoda, kad artimiausioje ateityje norėtų išleisti pagal padavimus sukurtų animacinių filmukų kompaktinę plokštelę. – Tiesa, norint tai padaryti greitai, turi niekur kitur nedirbti, tik prie jų. Kadangi niekas nefinansuoja, juos kuriu tik laisvalaikiu, ta „artimoji ateitis“ gali šiek tiek ir užtrukti.“
„Kiek maždaug?“ – paprašau prognozuoti.
„Valandos trukmės kompaktinė plokštelė gali pasirodyti ir po dešimtmečio, – neslepia kūrėjas. – Kadangi mūsų šalyje beveik nėra animacinių filmų scenaristų, animatorius pats kuria ir scenarijų, neretai yra ir garso, ir vaizdo režisierius, ir fonų kūrėjas.“
„Kodėl vis dėlto nusprendei kurti būtent apie mitologiją?“ – pasidomiu, susilaikydama nuo pastabos, kad tai visiškai nemadinga.
„Kai Lietuvoje apskritai nėra animacijos pagrindo, galbūt ir banalu kurti padavimų seriją, – į nutylėtą klausimą atsako Antanas. – Galėčiau kurti eksperimentinius, „laužti“ menus, tačiau šiandien man norisi kažko paprastesnio ir suprantamo žmonėms. Kita vertus, nemažai padavimų ir sakmių daugeliui yra nežinomi. Jei kas ir girdėjo apie laumes, aitvarus, tai kaip tos būtybės atrodo gyvai, judančios, kalbančios, turinčios charakterį, retas kuris yra matęs.“
Prieš kurdamas filmus iš pradžių Antanas ilgai rinko informaciją, dienų dienas praleisdavo skaitydamas sakmes, padavimus bei įsivaizduodamas, kaip kiekviena būtybė galėtų atrodyti. Užvis labiausiai jam norėjosi išsivaduoti iš tradicinio vaizdavimo, todėl ieškojo savito laumės, velnio ar raganos charakterio.
Tiltas į senelio kūrybą
„Vyresnėlis Jokūbas greičiausiai filmukus žiūri neatsitraukdamas“, – pabandau įsivaizduoti.
„Taip, bet ne mano, o holivudinius, – nusijuokia Antanas ir mielai paaiškina: – Kai mažas būdavo, dar žiūrėdavo. O dabar... Manuosiuose, matyt, per mažai veiksmo ir jie netgi per trumpi.“
„Tai gal tada žmona?“ – darosi vis įdomiau.
„Marija juos pamato pirmoji, dažnai dar kuriamus. Grįžusi iš paskaitų visada paprašo ataskaitos, ką per dieną nuveikiau, – šypsosi Antanas. – Ji niekada neslepia, jeigu nepatinka koks personažas, siužetas visada išsako pastabas. Tai labai vertinu. Paskui parodau pažįstamiems, giminaičiams...“.
„O seneliams?“ – provokuoju.
„Mes su jais bendraujame gyvenimiškomis temomis, – neslepia animatorius. – Senelis, kaip ir kitiems vaikams, man buvo tiesiog paprasčiausias senelis: su juo nekalbėdavome nei apie menus, nei apie poeziją, kūrybą, tiesiog apie gyvenimą, kasdieniškus dalykus.“
„Kaip tai? – nustembu. – Jeigu mano senelis būtų rašytojas, sėdėčiau ištisas dienas, kamantinėčiau ir viską gal net užsirašyčiau.“
Tai išgirdęs, Antanas nusijuokia ir kiek pamąstęs prisipažįsta, kad tikriausiai senelio eilėraščių žino mažiau nei kiti, tad jeigu reikėtų laikyti egzaminą, įvertinimas būtų ne pats aukščiausias.
„Su senelio kūryba susipažinau atsitiktinai, – prisimena animatorius. – Man labai patiko Vytauto Kernagio kūryba. Būdavo, klausydavausi vienos dainos, kitos ir tik vėliau sužinodavau, kad jos – mano senelio žodžiais.“
Svajoja apie „Grybų karą“
Sulaukęs pasiūlymo sukurti debiutinį filmą „Vaikystės dienoraštis“, Antanas ilgai nesvarstęs nusprendė ekranizuoti senelio eilėraštį „Rauda boružei“ bei pagal jį sukurtą V. Kernagio dainą.
„Man tas eilėraštis kalbėjo, aš jį supratau, be to, man patiko jo siužetas“, – pasirinkimą paaiškina Antanas. Filme kalbama apie vaikystės problemas, kurios suaugus tampa visiškai nebesvarbios. Apie tikėjimą stebuklu, nuoširdžią draugystę su boruže ir skaudžiai išgyvenamą jos mirtį.
„Tikėjaisi, kad jis bus įvertintas „Gerve“?“ – užduodu tikriausiai iki nuobodumo įgrisusį klausimą. Antanas atviras: „Nelabai. Tačiau šio apdovanojimo pernelyg nesureikšminu, nes animacinių filmų kūrėjų nėra daug.“
„Bet iš to nedidelio būrio kai kurie jo taip ir nesulaukia. O čia – debiutas, ir štai...“ – paprieštarauju.
Antanas nusišypso: „Na taip, bet labai norėtųsi, kad kūrėjų būtų daugiau, o animacinių filmų poreikis – kur kas didesnis. Indijoje viename mieste gyvena tūkstančiai animatorių, o visoje Lietuvoje – vos penkiasdešimt. Tad sunku suburti komandą, kuri degtų ta pačia idėja ir dar aukotų savo laisvalaikį, ieškotų finansavimo, kurtų scenarijų. Lenkijoje iš komiksų atsiranda filmas, o pas mus net komiksų nėra...“
„Ar tai reiškia, kad nuleidi rankas?“ – suklūstu.
„Tikrai ne! – nė nesudvejoja Antanas. – Šiuo metu svajoju, kaip ekranizuosiu Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Tai toks nuostabus kūrinys, o lietuviškos versijos dar neturime.“
