Tandemas nuo mažumės
Jau mokykloje A. Orlauskas su keliais klasės draugais pradėjo groti, rašyti scenarijus, kurti programas ir organizuoti pasirodymus. Artūras turėjo muzikinį išsilavinimą, todėl buvo „paskirtas“ šios srities ekspertu.
„Su Gintautu Kirkila (Klarku) ne tik mokėmės nuo pirmos klasės, bet ir tą patį darželį lankėme. Kartu įstojome į Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą ir pradėjome koncertinę veiklą. Kartu žaidėme „Raudonojo spalio“ vandensvydžio komandoje, tapome Lietuvos čempionai. Sportuojame iki šiol. Nors abiem šiemet sukako 50 metų, mes didžiojoje scenoje jau 30 metų“, – pasakoja A. Orlauskas.
Draugai įsitraukė į studentišką veiklą, dalyvavo studentų festivalyje, rengiamame kas ketverius metus. „Mums pasisekė, kad studijų metais festivalis vyko du kartus – pirmajame ir ketvirtajame kurse. Tai buvo labai didelis renginys, garsus visame mieste“, – prisimena Artūras.
Studentai debiutavo 1983 m. instituto interklube: paruošė programą ir parodijavo ansamblio „Kopų balsai“ dainas.
„Viskas nuo to ir prasidėjo. Pradėjome aktyviai koncertuoti įvairiose studentų šventėse. Ir jau ne už dyką. Mus pastebėjo kūrybinis susivienijimas, atsakingas už restoranų ir kavinių programas, ir įtraukė į „Trijų mergelių“ programą. Aš grodavau mandolina, kartais akordeonu. Pasirodydavome ir kituose restoranuose – „Žalias kalnas“, „Pasimatymas“. Važinėdavome po visą Lietuvą, rengti koncertus kviesdavo kolūkiai po ataskaitinių susirinkimų“, – pasakoja A. Orlauskas.
Atlikėjai buvo sukūrę ir agitbrigadą, kas tais laikais buvo labai populiaru, atstovaudavo KPI ir visiems nosis nušluostydavo. Studentams vadovavo Kauno dramos teatro aktoriai Valdas Žilėnas, Vytautas Grigolis ir Robertas Vaidotas, dabar jau visi iškeliavę Anapilin.
Uždirbo daugiau nei inžinierius
Baigus institutą, studentišką grupę „Alergija“ priglaudė po Filharmonijos stogu. „Man buvo suteikta kalbamojo žanro aukščiausia kategorija, pagal kurią už vieną koncerto dalį gaudavau 14 rublių 50 kapeikų. Dainininkų įkainis buvo mažesnis keliais rubliais. Kalbamasis žanras visais laikais ir visame pasaulyje yra vertinamas labiau nei kiti, tik šiuo metu Lietuvoje yra atvirkščiai. Pas mus visi mano, kad juokauti gali kiekvienas, bet komikų nėra“, – sako Artūras.
Vėliau visasąjunginė tarifikacija A. Orlauskui pakėlė įkainį ir humoristas oficialiai gaudavo 18 rublių už vieną dalį. Tais laikais inžinierius uždirbdavo 130 rublių, o A. Orlauskas koncertuodamas „Trijose mergelėse“ kiekvieną vakarą, išskyrus pirmadienį, gaudavau 180 rublių per mėnesį.
Tad nieko nuostabaus, kad inžinieriumi dirbo neilgai, vos kelis mėnesius. Tačiau ir per tokį trumpą laiką nuveikė daug – sukūrė televizoriaus „Šilelis“ rankenėlę pagal abejotinos kvalifikacijos poskyrio viršininko užsakymą. Jis pageidavo, kad tokia rankenėlė veiktų geriau kaip „Philips“. A. Orlauskas paaiškino jam, kad tos firmos medžiagos yra geresnės kokybės, todėl ir veikia geriau. Antra, pas mus, pagal patvirtintus standartus, negalima naudoti tokių medžiagų kaip „Philips“.
Ir dar jis paprašė, kad sumokėtų avanso penkis tūkstančius markių, nors pusę tiek, kiek gauna inžinierius užsienyje. „Viršininkas ant manęs supyko, bet aš nuėjau į cechą pas vyrus, kurie turi daug patirties, pastačiau jiems butelį ir mes kartu padarėme. Parodžiau viršininkui, kad veikia, bet brėžinius atsisakiau parodyti. Darbininkai irgi neišdavė, nes mane gerbė – buvau pirmas inžinierius, kuris pasitarė su jais, žmonėmis laikė“, – prisimena A. Orlauskas.
„Jei durnas, taip ir sakau“
Su inžinieriaus darbu Artūrui teko atsisveikinti, nes atsisakė važiuoti į šiltnamius atlikti „praktikos“, kaip buvo privaloma visiems jauniems specialistams. „Paprašiau, kad man parodytų darbo sutartį, buvau pamiršęs, kurioje vietoje toks punktas parašytas... Jei durnius man įsakinėja, tai aš jam ir sakau, kad jis durnius. Tada poskyrio viršininkas sugalvojo „planą“, kaip iš manęs kvalifikaciją atimti: pradėjo kabinėtis, kad aš ne pagal valstybinį standartą projektuoju“, – prisimena buvęs inžinierius.
O jis studijų laikais standartus buvo iškalęs atmintinai, žinojo, kur kas kokiame puslapyje parašyta, net sapnuodavo, nes tas dėstytojas studentus „lauždavo iškreiptu būdu“.
Žodžiu, atsisakymas važiuoti į kolūkį jaunam specialistui kainavo papeikimą ir finansinę nuobaudą: per ketvirtį neteko 30 rublių. „Tada aš šmaukšt – koją susižeidžiau, taip sakant, trauma darbe. Pasirodo, kad tai trečias nelaimingas atsitikimas darbe. Komisijos, tikrinimai – ir viršininkai gavo nuobaudų. Bendra suma susidarė 600 rublių, – prisimena A. Orlauskas. – Na ką, sakau, rezultatas – mano naudai. Gal dar vieną raundą sužaidžiame?“ Nesunku nuspėti, kad viršininkai pažaliavo iš pykčio.
Tuo metu prie Dirbtinio pluošto gamyklos kultūros namų buvo atidaryta Jaunimo kavinė ir A. Orlauską paskyrė jos meno vadovu. Kauno miesto valdžios paprašyta, gamyklos vadovybė jį su džiugesiu atleido, nereikėjo trejų paskyrimo metų atidirbti. „Darbo neliko, bet liko inžinieriaus išsilavinimas ir man gyvenime labai pravertė“, – teigia A. Orlauskas.
Apie didelį asilą ir 15 mažų
Komiko liežuvis daug kam užkliūdavo – tuometėje Tarybų Sąjungoje „medžiagos“ šiam žanrui užteko. „Kartą iškvietė mane pas prorektorių, matyt, kažkas pašnibždėjo, kad negražiai atsiliepiau apie tarybų valdžią. Skaitydavau tokią pasakėčią apie asilų šeimyną – buvo vienas didelis ir 15 mažų. Didelis asilas iš kitų viską atima, o paskui padalija kaip jam patinka. Visi suprasdavo, kas tas didelis asilas, ir žmonėms labai patikdavo. Prorektorius pradėjo šaukti, kokia čia saviveikla.
Kas man davė teisę koncertuoti? Nustebau, ar kur nors stovi draudžiamasis ženklas? Be to, mano programa patvirtinta Kauno miesto kultūros skyriaus. Žinoma, scenarijus „ant popieriaus“ nebūtinai sutapdavo su gyva koncerto programa.
Tada mane puolė „Politechnikos“ orkestro vadovas, kodėl toks keistas grupės pavadinimas „Alergija“. Ką medicinos terminas turi bendra su muzika? Atsakiau, kad ir pavadinimas „Politechnika“ mažai susijęs su muzika. Galvojau, kad mišios, išmes mane iš instituto, bet išsisukau“, – prisimena atlikėjas.
Saugumas visą laiką šmirinėdavo po „Alergijos“ koncertus. Prikibti tikrai buvo prie ko – kad ir prie anekdoto apie lietuvių kalbą, pačią sunkiausią pasaulyje. „Kinas nuvažiavo į Angliją ir po pusmečio kalba angliškai, vokietis nuvažiuoja į Kiniją, po dvejų metų laisvai susikalba, lietuvis Italijoje irgi greitai išmoksta vietinės kalbos, o rusas Lietuvoje ir po 40 metų – nė žodžio lietuviškai. Sunki kalba. Salėje skambėdavo ovacijos, nes visi žinojo, kad ypač Vilniuje pasisveikinus „laba diena“ atsakydavo „zdrastvuite“. Parašė prieš mane skundą rusas iš Kultūros ministerijos. Kultūros ministras Lionginas Šepetys turėjo reaguoti, Filharmonija parašė papeikimą, bet užtikrino, kad finansiškai nenukentėsiu. Informavo net laikraštis „Literatūra ir menas“, nes tas įvykis buvo rezonansinis. Tačiau jau buvo Atgimimo metai, tuo viskas ir baigėsi“, – prisimena humoristas.
Paslaptingai dingo visi įrašai
„Alergija“ surinkdavo pilnas sales žiūrovų. Viename mieste iš karto po penkis koncertus surengdavo, jei tik kokie du, tai prastai. „Į Pakruojį nuvežiau bilietus, kol grįžau į Kauną, namuose netilo telefonas. Pasirodo, kad visus bilietus pardavė, nors tik vieną afišą prie kultūros namų pakabino“, – teigia A. Orlauskas. Vėliau jis kartu su Artūru Krukiu sukūrė grupę „Du Artūrai“.
Iki šiol A. Orlauskas su pasididžiavimu prisimena spektaklį „Gulago univermagas“, sukurtą 1990 m. Idėjos autorius Kęstutis Lušas sukūrė muziką pagal Gintaro Patacko eiles, dainas atliko Valerijus Nazarovas. Scenarijų parašė A. Orlauskas.
Ant tarybų valdžios taip „važiuodavo“, kad žmonės iš pradžių net juoktis bijodavo. Iš Kultūros ministerijos atvažiavo tikrinti net į Nidą, kur vyko pasirodymai. „Čia ne koncertas, o spektaklis, reikia informuoti ministeriją! Kas tu toks?“ – šoko ir ant Gintaro Patacko. Tikriausiai žmogus Kultūros ministerijoje dirbo neseniai, anksčiau darbavosi Žemės ūkio. „Jūs iš Kultūros ministerijos, turėtumėte žinoti, kad čia gyvasis klasikas Gintaras Patackas“, – atsakė tada Artūras.
Spektaklį bandė blokuoti, bet nesėkmingai. Muzika ir žodžiai buvo talentingai sukurti, o spektaklis – stiprus. Salėse būdavo anšlagas, visoje Lietuvoje per dvejus metus parodyta 160 spektaklių.
Tik vienas keistas dalykas: iš A. Orlausko namų dingo „Gulago univermago“ scenarijai ir įrašai. Nežinia nei kaip, nei kada. „Vieną dieną pasigedau – viskas yra, o „Gulago“ nėra. Kopijas buvau davęs Artūrui Krukiui, paprašiau, kad man duotų – pasirodo, dingo ir iš jo. Dar koncertinį įrašą turėjo Giedrius Litvinas, tačiau nerado ir jis“, – apgailestauja A. Orlauskas.
Toks praradimas nėra vienintelis – perkėlus į naujas patalpas visus įrašus, kilo gaisras ir viskas sudegė.
Situacijos pagal tikrus įvykius
Su grupe „Vairas“ A. Orlauskas paruošė ir lengvesnę, linksmesnę programą „Europos bamba“. Joje politikos buvo mažiau. Vėliau A. Orlauskas įsitraukė į televizijos laidų maratoną: su Andriumi Rožicku sukūrė „Benski šou“, vedė laidas „VRS kamera“, „Šeštadienio šou“, „Kioskelis“, šešerius metus buvo rodomas „Šou bulvaras“, trejus – pirmoji lietuviška situacijų komedija „Kaimynai“.
„Manau, kad tai labai vykusi komedija. Nors man patinka laidos, turinčios rusiško situacijų humoro su švelnaus humoro dialogais, žiūrovams juokingesnis grubesnis ir tiesmukiškas humoras, kuris mums atrodydavo nepavykęs“, – teigia A. Orlauskas.
Serialas buvo labai populiarus. Sėkmę lėmė stipri komanda – aktorių tipažai atitiko personažus. Taip pat tai, kad bent dešimt serijų buvo sukurta pagal tikrus gyvenimiškus įvykius. Žmonės atsiųsdavo laiškų, aprašydavo kaimynų nuotykius.
Iš laiko perspektyvos kitaip atrodo „Šou bulvaras“ – jis A. Orlauskui nepatiko, išskyrus pirmąsias laidas.
Kaip Zita autorių ieškojo
Internete galima rasti senų „Alergijos“, „Du Artūrai“ įrašų. Atlikėjas mano, kad reikėtų palikti galimybę nemokamai pamatyti muzikos archyvus. Iš autorinių teisių agentūros autoriams vis tiek mažai naudos.
„Pavyzdžiui, kavinėje groja Bryano Adamso kūrinį, ateina LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) ir sako – mokėk nuo kėdžių skaičiaus ar salės ploto. Nes renka mokestį autoriams pagal kvadratinius metrus. Jeigu jau skaičiuoti, tai gal geriau pagal patalpos kubatūrą? O ir už ką mokėti? Ar tikrai B. Adamsas gaus tuos 50 litų iš kiekvienos kavinės? Anksčiau tiksliai pildydavome mėnesio tabelį: koks kūrinys, kas atliko, kokiame koncerte. Užrašydavo kiekvieno atlikėjo įkainius, pagal kuriuos buhalterija apskaičiuodavo honorarą. Aš už savo parodijas ir autorius kūrinius gaudavau nemažai, o dabar LATGA-A atsiunčia 30 Lt už ketvirtį, nors per televiziją nuolat skamba mano dainos“, – piktinasi atlikėjas.
Pasak A. Orlausko, LATGA-A darbuotojai susirenka keletą milijonų per metus, o visiems Lietuvos ir užsienio autoriams skiria apie milijoną. Dar apie 400 tūkstančių sudaro rezervą autoriams, kurių neranda.
„Išeina į gatvę ir šaukia: „Aū-ū, a Petras yr?“ Zitos paklausia, ar matė autorių. Ne, nematė. A vakar buvai pasižiūrėti? Buvau, o užvakar buvo sekmadienis, ne darbo diena. Eik dar neieškoti. Nu nėra. Tai ir lieka rezerve pinigai toliau gulėti“, – parodijos intonacijomis ir mimikomis perteikia situaciją Zakarauskas.
Tokius sušerdavo liūtams
Pasak A. Orlausko, mūsų rinka maža, o honorarai juokingai menki. Artistas, atidavęs visą savo gyvenimą scenai, gyvena skurdžiai, todėl atlikėjams turi būti taikomi minimalūs mokesčiai. Reikėtų grįžti prie tokios tvarkos, kai valstybė skiria rentą už nuopelnus.
„Sunku būtų įsivaizduoti balerūną Nerijų Jušką, šokantį scenoje 60 metų. Ar ne dėl mažos pensijos Virgilijus Noreika tik dabar atsisveikino su solisto karjera? Valstybė turėtų prisiimti įsipareigojimus ir mokėti rentą vien už tai, kad tokį artistą turime. Janina Miščiukaitė, Vytautas Kernagis iškeliavo iš šio pasaulio be deramos pagarbos ir įvertinimo. Ar valstybė labai nuskurstų, jei Stasiui Povilaičiui prie 600–800 litų pensijos pridėtų dar 500?
Yra toks senas geras anekdotas, kuris vis dar tinka Lietuvai: susitinka LTSR kultūros ministras ir Čekoslovakijos premjeras – tas nori atvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti, kaip atrodo Klaipėdos uostas, nes ketina steigti jūrų ministeriją.
„Juk jūs jūros neturite...“ – nusistebi LTSR kultūros ministras. „Bet pas jus yra Kultūros ministerija...“ – atsako Čekoslovakijos premjeras“, – vėl anekdotais grindžia argumentus Zakarauskas ir jau rimtai palygina. Apie kokią kultūrą galima kalbėti, jei Dailės akademijoje studentas norėjo apsiginti diplominį darbą tapydamas pasaulio žemėlapį žmogaus fekalijomis?
Komikas prisimena, kad panašių performansų būdavo tarybiniais metais: ateini prie buto durų, padarai krūvelę, o kad užsimegztų veiksmas, dar ir durų skambutį paspaudi, šeimininko popieriaus paprašai. Pasak A. Orlausko, panašiai turėjo būti ir su „kanalizacijos vamzdžio“ skulptūros Vilniuje atidarymu: kranas pakėlė žmogų, o jis turėjo išsituštinti. Bet kadangi prisirinko žioplių minia, jam užspazmavo, todėl performansas nepavyko. Jei tokie menininkai tarnautų karaliaus dvare, seniai būtų sušerti liūtams.
Komikas mano, kad Lietuvoje apskritai kino ir teatro menas atskirtas nuo humoro, priešingai nei Rusijoje: „Ten be humoro jausmo net į aktorinį nepriima, o pas mus atrenka pagal ūgį. Manęs nepriėmė į aktorinį, nes buvau per žemas. Moteriškei pasakiau: jeigu renka krepšinio rinktinę, tai man to ir nereikia. Klarką priėmė, nes jis aukštas.“
Humoras be negatyvo
A. Orlauskas naujam televizijos sezonui planuoja laidą, kurios kodinis pavadinimas „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Joje bandys apie viską kalbėti gražiai, su humoru ir be negatyvo. „Užtenka, kad turime Kristupo Krivicko laidas, jo tragišku tonu tariamą „slinko juodi debesys“. Medžiagos laidoms yra. Turėjome puikią rubriką „Nesąmonių muziejus“, kurios visi pasiilgo“, – teigia A. Orlauskas. Tai, kad ši idėja gera, liudija ir per „Comedy club“ rodoma panaši laida „Debilizmai“. A. Orlauskas tai sugalvojo prieš 17 metų.
„Idėja – kaip formulė. Anekdotas irgi yra formulė. Viskas priklauso nuo to, kaip ją atliksi. Tai jau profesionalumas. Bandau fotografuoti, galiu daryti šimtus kadrų – nieko neišeina. Ir staiga netyčia pykšteliu ir yra – virš tualeto kabo graži miško nuotrauka. O anekdotai turi būti visi geri, nes žinau formulę. Vis dėlto trisdešimt metų scenoje“, – sako humoristas.
Kokia sceninio darbo ilgaamžiškumo paslaptis? „Nieko nauja nepasakysiu: dešimt procentų talento, visa kita – kruvinas darbas. Anksčiau užsisakinėjau humoristinių žurnalų trimis kalbomis – lenkų, slovakų, čekų. Dar studentas būdamas išmokau slovakiškai ir čekiškai, o lenkiškai išmokau iš močiutės vyro lenko. Ir dabar kai važiuoju medžioti fazanų į Čekiją, visi stebisi, kad moku kalbą, kuri pas mus nepopuliari“, – pasakoja atlikėjas.
Koncertuoti ir repetuoti reikia nuolat, tai tas pats kaip sportininkui treniruotės. „Aktyviai koncertuoju, vedu renginius, vestuves, jubiliejus. Jau paruošta nauja programa su grupėmis „Alergija“ ir „Baliumi“. Rudenį laukia anekdotų turas per Lietuvą su Raimondu Šilansku ir Raimondu Bingeliu. Buvau pirmasis anekdotų karaliaus rinkimų prodiuseris. Suaugusiesiems bus skirtas Juodojo anekdoto vakaras. Tik sunkus darbas duoda puikių rezultatų“, – kūrybinius planus pasakoja A. Orlauskas.
O ką veikia žinomas humoristas namuose?
„Veja prie namų nedidelė, laiko daug neskiriu jos priežiūrai. Pasisodinu ant dviračio penkiametį sūnų Marką, kartu pasivažinėjame. Mėgstu su šeima pakeliauti, pailsėti sodyboje Lazdijų rajone, plaukioju burlente ežere. Apie vedybas jau galvoja vyresnioji dukra Ieva, bet patariau jai palaukti, kol baigs mokslus. Anūkais dar neapdovanojo ir vyriausiasis sūnus Martynas“, – sako Artūras Orlauskas.
