– Kai pakvietėte į „Vingio“ stadioną, nejučia susimąsčiau, ar ten pats sportuojate, ar kitus treniruojate...
Būna, kad ir pats štangą pakiloju, rutulį pastumdau ar diską pamėtau. Tačiau dabar treniravau jaunuosius. Nuo 2007-ųjų dirbu treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Turiu septynis 16–23 metų auklėtinius: šešis vaikinus ir vieną merginą, šešis disko metikus ir vieną rutulio stūmiką.
– Šiandien jaunimas treniruojasi kaip ir jūsų jaunystės laikais?
Manau, visais laikais jauni žmonės, atradę sportą, į jį puola stačia galva. Tačiau, kai likimas priverčia spręsti savarankiško gyvenimo uždavinius, ne kiekvienam užtenka ryžto toliau sportuoti.
– Ar per tuos metus pasikeitė jūsų rungtis?
Pati metimo technika per 40 metų nepasikeitė. Ją kiekvienas sportininkas gali papildyti individualiomis savybėmis. Tačiau kalbant apie fizinių savybių ugdymą dera pasakyti, kad dabar labiau akcentuojama kokybė, nes laikas bėga greitai ir rezultatų tikimasi greičiau.
– 1896 m. Atėnuose amerikietis R. Garetas pelnė aukso medalį, diską švystelėjęs 29,15 metro. Dabar diskas skrieja kone 70 metrų. Ar tai reiškia, kad sportininkai šiandien – kitokie?
Ištobulėjo disko metimo metodika, atsirado kitokios darbo priemonės. R. Garetas metė iš vietos, dabar metama iš posūkio ir didesniu greičiu. Nuo 1986-ųjų disko metimo rekordas yra 74,08 metro.
– Kas sunkiau – sportuoti ar treniruoti?
Aš save laikau jaunu treneriu, nors jau dirbu ketverius metus. Man šis darbas patinka, tačiau yra sunkesnis už patį sportą, nes čia prisideda daug dalykų, kurie sportininko nejaudina.
– Kaip atrodo disko metimo treniruotė?
Nemanykite, kad visą laiką vien diską mėtome. Ši rungtis reikalauja visapusiško pasirengimo. Sportininkas turi būti greitas kaip sprinteris, šoklus kaip šuolininkas, stiprus kaip štangininkas, koordinuotas kaip gimnastas. Mūsų judesys – kitoks. Tai šoninis smūgis, kuriam išmokti reikia ir laiko, ir jėgos.
– Išvardijote fizines savybes. O kokių reikia psichologinių?
Be tvirto charakterio čia nieko nepasieksi. Lietuvių tauta disko metimui – labai tinkama: šaltas charakteris, tvirta psichologinė būklė. Čia nereikia, kad degtum per varžybas.
– Atrodo, dauguma disko metikų – iš kaimo...
Taip, nes kaime vaikai nuo mažens pratę dirbti įvairius ūkio darbus. Jie ir ūgiu didesni, jų ir rankos ilgesnės.
– Tuos darbus dirbote ir jūs?
Esu kilęs iš Juknaičių. Kol gyvenau pas tėvus, padėdavau jiems. Tačiau penkiolikos palikau namus.
– Savo noru išvažiavote į Panevėžio sporto mokyklą?
Tėvelis, matydamas, su kokiu užsidegimu sportuoju, kartą paprašė pas gimines atvažiavusio trenerio, kad šis įvertintų, ar iš manęs galėtų būti sportininkas. Jis nužvelgė mane ir pasakė: „Aukštas, tik gal lėtoko būdo.“ Vis dėlto pasiūlė atvažiuoti. Tėvelis pasiskolino iš kaimyno automobilį ir nuvežė mane į Panevėžį.
– Važiuodamas jau žinojote, kad būsite disko metikas?
Ne. Patekau pas trenerį Petrą Dromantą, kuris treniravo šuolininkus į aukštį. Tačiau buvau stambaus sudėjimo, per metus priaugau 10 kg, ir galimybės tapti geru šuolininku labai sumenko. Mane perdavė disko metikus treniravusio Jono Barausko globai. Iš pradžių man davė „moterišką“ diską, kurį mėtydavau kaip kokią lėkštę. Paskui ėmė patikti. Kai matydavau, kaip toli kiti gali tą įrankį nusviesti, apimdavo azartas.
– Kiek kartų esate švystelėjęs diską?
Labai daug. 25 metai aktyvaus sporto, daugiau kaip 7 tūkst. metimų kasmet.
– Kuriam iš savo trenerių esate labiausiai dėkingas?
Turėjau tris puikius trenerius. Bene didžiausių rezultatų pasiekiau, kai atvykęs iš Panevėžio į Vilnių patekau pas šviesaus atminimo Vytautą Jarą. Jis buvo labai gabus, protingas, skaitydavo daug vokiškos literatūros, nes vokiečiai – vieni stipriausių šioje rungtyje. Galiu sakyti, kad esu jo kūrinys, nes jis man davė tvirčiausią pagrindą, padėjo kopti į aukščiausias sporto viršūnes. Be jo nebūtų ir manęs.
– Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje disko metikai neatsilieka nuo krepšininkų...
Pagal rezultatus Lietuvoje yra dvi svarbiausios sporto šakos: krepšinis ir lengvoji atletika. Disko metikai yra pelnę tris olimpinius aukso medalius: du – Virgilijus Alekna ir vieną – aš. Virgis – dukart pasaulio čempionas. Nereikia pamiršti ir Dainos Gudzinevičiūtės, olimpinės šaudymo čempionės.
– Tikite, kad V. Alekna iš Londono parsiveš medalį?
Virgis – gerai pasiruošęs. Tačiau prognozuoti sunku. Londone dažnai keičiasi oras, be to, priešininkai – jauni ir pajėgūs.
– Ar oro sąlygos gali lemti startus?
Kai purškia lietus ir sektoriaus danga tampa šlapia, rezultatas gali sumažėti 3–4 metrais. Labai palankus stiprus vėjas iš dešinės – jis gali pridėti kokius 4 metrus. Blogiausia, kai vėjas pučia iš už nugaros – jis „sodina“ diską ir nubraukia 3–4 metrus.
– Kas jums padėjo Smalininkuose 1988 m. pasiekti rekordą – 70,06 metro?
Palankus dešininis vėjas, kuris galėjo pridėti 3 metrus. Kiekvieno disko metiko svajonė – palankus vėjas.
– Ar atsimenate visus savo startus?
Daug kas jau išblanko, tačiau tai, ką dariau, kaip mėčiau ar kaip ruošiausi, kokius rezultatus pelniau, atsimenu gerai.
– 1992-ųjų Barselona – ryškiausias prisiminimas?
Žinoma. Tai pirmoji olimpiada, kurioje dalyvavo nepriklausomos Lietuvos komanda. Tuo metu buvau stipriausias disko metikas pasaulyje, žinojau, kad iš manęs tikimasi medalio. Išlydėti manęs jau sirgdamas atvyko mano treneris su anūku. Tada pagalvojau, nejaugi nuvilsiu savo trenerį? Visi tikėjosi, ir aš tuos lūkesčius pateisinau.
– Kokia žaidynių akimirka buvo įsimintiniausia?
Kai paskutinis mečiau ir jau žinojau, kad esu olimpinis čempionas. Apėmė didžiulis džiaugsmas, euforija. Kitas momentas – kai lipau ant aukščiausios apdovanojimų pakylos, kilo Lietuvos trispalvė, skambėjo mūsų himnas ir po to gausybė sveikinimų.
– Ar iš tarybinės rinktinės patekęs į vos užgimusios Lietuvos rinktinę nepajutote, jog tai buvo tarsi žingsnis atgal?
Reikia pripažinti, jog būdamas tarybinės rinktinės narys įgijau daug sportinių žinių ir neįkainojamos patirties. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad Lietuvos komanda man būtų tarsi žingsnis atgal. Priešingai, tai buvo naujas ir labai žavus mano sportinio gyvenimo puslapis. Tapę nepriklausomi nepajutome jokių nedraugiškų nuotaikų ir iš kitų buvusios tarybinės rinktinės narių – daugelis sveikino ir linkėjo sėkmės.
– Esate patenkintas savo karjera?
Mano karjera – labai banguota: didelius laimėjimus keitė ne mažesni nuopuoliai, skandalai, kivirčai su federacija. Juos išbraukčiau iš savo gyvenimo ir dabar elgčiausi kitaip.
– Kaip pasijutote 1993-iaisiais apkaltintas vartojęs uždraustų preparatų ir diskvalifikuotas 4 metams?
Ilgai neradau sau vietos, vis klausinėjau, kaip, kas ir kodėl. Galvojau, kaip reikės toliau gyventi. Ketveri metai be startų sportininkui – ilgas laikas. Kurį laiką bandžiau gyventi laisviau, kad nervai aprimtų. Mane nuolat palaikė artimieji – tėvai, seserys, žmona – ir draugai. Jie nenusisuko nuo manęs, neleido palūžti. Tik pradėjęs žaisti krepšinį veteranų krepšinio klube „Salilita“ apsiraminau, suvokiau, kad man dar užtenka parako. Nusprendžiau, kad nuo sporto nenusišalinsiu. Įvykdžiau visus dopingo taisyklių reikalavimus ir po 4 metų grįžau.
– Tačiau skambių rezultatų jau nepasiekėte...
Grįžau 37-erių, atsinaujino senos traumos. Jos labai gadino judesį, metimo techniką. Šioje rungtyje gali turėti arklio jėgą, tačiau be technikos nieko nepasieksi. Tačiau kai per treniruočių stovyklą JAV vėl iškilo ta pati dopingo problema, nors vėliau nepasitvirtino, mane tai galutinai išsekino, ir per Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą su sportu atsisveikinau.
– Jau buvote suplanavęs, ką veiksite?
Metus žaidžiau krepšinį, ilsėjausi, bandžiau susirasti darbą, tačiau netrukus pajutau, kad jau nežinau, ko griebtis. Vėliau krepšinio klubo prezidentas Apolinaras Abromavičius pasiūlė treniruoti į Vilnių atvykusį jo krikštasūnį. Pabandžiau, man patiko. Paskui pradėjau dirbti treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre.
– Ar didelis fizinis krūvis metams bėgant neprimena apie save?
Aktyviai sportuojant fizinių pakitimų atsiranda jau po 5 metų. Po 20 metų ir širdy, ir sąnariuose jie jau būna akivaizdūs. Sportininko širdis visuomet būna didesnė nei normalus žmogaus, todėl jai nuolat reikia krūvio. Šiuo požiūriu ir aš nesu išimtis.
– Jūsų medikė žmona Tatjana, ko gero, jus apsaugojo nuo įvairių traumų padarinių?..
Mano žmona turi didelę medikės patirtį. Ji buvo ne tik gera asmeninė gydytoja, bet ir puiki psichologė, taip pat gera šeimininkė. Ji – tvirtas mūsų šeimos užnugaris.
– Ar šiųmetė olimpiada pakeis jūsų kasdienį gyvenimo ritmą?
Dabar prie televizoriaus praleisiu daugiau laiko. Būtinai žiūrėsiu lengvosios atletikos transliacijas, krepšinį... Man patinka žaidybinės sporto šakos. Olimpiadoje gali žiūrėti viską, nes visos sporto šakos yra emociškai pakylėtos. Tik, gaila, olimpiada sutaps su Kaune vyksiančiu Europos veteranų krepšinio čempionatu. Teks labai sumaniai suktis.
– LTV sukūrė apie jus dokumentinį filmą „Pirmasis“. Jis jums patiko?
Pačiam lyg ir netiktų komentuoti, tačiau filmas man patiko, juolab kad tai paprastas, nuoširdus pasakojimas apie nelengvą vaikino kelią iš Žemaitijos kaimo į olimpines aukštumas.
– Ar visuomet jautėtės deramai įvertintas?
Manau, kad taip. Anksčiau vyravo kita vertinimo sistema, tačiau tos pagarbos man nestigo. Ypač po olimpinės pergalės.
– Nemanote, kad jei būtumėte gimęs vėliau, šiandien gyventumėte prabangiau?
Gimiau savo laiku, ir man visiškai užtenka to, ką pavyko užgyventi.
– Trumpai nusakykite savo pergalių receptą.
Pagrindinės sudedamosios dalys – tikslo siekis ir kantrus darbas, taip pat reikia fortūnos, nes ne kiekvienam gerus duomenis turinčiam sportininkui lemta tapti olimpiniu čempionu, ir talentingo bei sumanaus trenerio, kryptingai vedančio aukščiausių tikslų link.