– Gimėte ir augote Kaune?
Esu kaunietė su giliausiomis šaknimis. Mano seneliai, proseneliai iš mamos pusės – gryni kauniečiai. Senelis, mamos tėvas, tais laikais buvo svarbus viršininkas, turėjo asmeninį važnyčiotoją, kuris nuo namų paimdavo ir iki darbo nuveždavo karieta. Vyras Česlovas – iš Šiaulių. Jis – Saulės miesto vaikas.
– Jūsų meniniai sugebėjimai – trauka muzikai – paveldėti ar įgyti?
Mano tėtis buvo geografijos mokytojas, tačiau turėjo puikų balsą ir svajojo dainuoti operoje. Mano vaikystėje muzikos buvo pilni namai. Pamenu, kambaryje stovėjo rojalis, prie jo dažnai sėdėdavo tėvas, grodavo ir dainuodavo. Vėliau atsirado radijas, iš jo skambėdavo muzika. Tikriausiai tai lėmė, kad dar mokykloje panorau išmokti skambinti fortepijonu. Niekas manęs neskatino, juolab nevertė. Įstojau į muzikos mokyklą. Lankiau dainavimo pamokas. Dėstytojai mano balsą prilygino tuomet garsios Rusijos operos solistės Zaros Doluchanovos mecosopranui. Baigusi mokyklą, įstojau į tuometį Kauno medicinos institutą ir dar į Juozo Gruodžio muzikos technikumą.
– Dvigubos studijos, juolab kremtant sunkius medicinos mokslus, – labai drąsu?
Aš visada norėjau daug aprėpti. Mokydamasi gimnazijoje, lankiau ir muzikos pamokas, ir gimnastiką. Taigi suderinti medicinos ir muzikos studijas tikrai nebuvo sunku. Po paskaitų institute lyg ant sparnų skrisdavau į Muzikos technikumą. Ten man buvo didžiausias malonumas – fortepijono pamokos, dainavimas, muzikos istorija... Širdis spurdėjo iš džiaugsmo. Kai atėjo laikas rengti diplominį darbą, vadovas pasiūlė atlikti pagrindinį vaidmenį Žoržo Bizė operoje „Karmen“. Tačiau už nugaros išgirdau pavydžių šnypštimų, piktų apkalbų. Man reikėjo rinktis – muzika arba medicina. Pastaroji ėmė viršų. Juolab kad su Česlovu jau buvome kartu, artėjo paskyrimai į darbo vietas...
– Savo gyvenimo vyrą sutikote studijų metais?
Taip. Mus suvedė ne šokiai, o medicina. Česlovas – nuostabus žmogus, plačios erudicijos inteligentas, vyras, kurio pavydėjo ir pavydi daugelis moterų. Susituokėme šeštame kurse ir jau daugiau kaip penkiasdešimt metų esame kartu.
– Vis dėlto labiau pažįstame jus kaip šokėjus, skynusius pergales Lietuvoje ir už jos ribų, išugdžiusius ne vieną garsų šokių talentą.
Šokti pradėjome, baigę medicinos studijas. Tuomečiuose Kauno profsąjungų kultūros rūmuose buvo organizuojami šokių kursai, kuriems vadovavo Vidas Kamaitis ir Tomas Petreikis, patirties parsivežę iš Estijos. Tuo metu mes buvome jaunieji Kauno inteligentai: aš Medicinos institute dėsčiau socialinę higieną, Česlovas buvo sanatorijos vyriausiasis gydytojas. Šokiai atrodė rafinuota savirealizacija, kultūringas laisvalaikio praleidimas. Beje, šokdama apsigyniau mokslinę disertaciją...
– Kurią parašėte... lėktuvuose?
Lėktuvai buvo ideali vieta susikaupti. Kitokios veiklos ore neprasimanysi, niekas netrukdo, jokių netikėtų užduočių ir pan. Susirinkdavau informacijos, pasiimdavau šūsnį popierių ir – į lėktuvą. Tuomet kompiuterių nebuvo, teko ranka rašyti. Nuo tų laikų išsiugdė refleksas lėktuve ką nors rimta veikti: skaityti, rašyti, spręsti kryžiažodį. Ir šiandien skrisdama negaliu vien sėdėti kėdėje ir snausti. Lėktuvas – nuostabiausia vieta atsipalaiduoti. Niekas neskambina, netrukdo. Virš debesų gali panirti į save, skaityti, mąstyti...
– Nebijote skristi?
Manęs nekamuoja lėktuvo pakilimo ir nusileidimo, skrydžio baimė. Patinka ta būsena, kai esi kažkur aukštai virš žemės. O Česlovas kadaise svajojo tapti lakūnu. Net į lakūnų mokyklą Rusijoje buvo įstojęs. Tačiau likimo pirštas... Keletas lietuvių, tarp jų ir mano vyras, turėjo tapti pirmųjų rusų reaktyvinių lėktuvų lakūnais, bet Česlovui ūmai supūliavo dantis. Kilo komplikacijų, ir jis tapo netinkamas tuometei karo aviacijai. Kaip vėliau paaiškėjo – didžiausiai jo laimei! Bandomųjų skrydžių metu beveik visi lietuviai lakūnai žuvo. Tas netikėtai suskaudęs dantis išgelbėjo jam gyvybę ir... suvedė mus draugėn.
– Kaip tai nutiko?
Visai paprastai. Česlovas grįžo į Lietuvą ir įstojo į Medicinos institutą. Jis turėjo labai kilnų tikslą – išrasti vaistus nuo vėžio, kad išgydytų tuo metu sunkiai sirgusį savo tėvą. Lankė fiziologijos būrelį, atlikinėjo įvairiausius bandymus. Deja, tėtis netrukus mirė. Buvo šviesios atminties žmogus, farmakologas, ilgus metus vadovavo Šiaulių farmacinei laboratorijai „Galen“, netgi buvo sukūręs ponioms veido kremą. Pats buvo kilęs iš bajorų giminės. Paliko gerus vaikus – sūnų Česlovą ir dukrą Aldoną. Česlovo vidinė inteligencija perduota krauju. Tokių elgesio ir bendravimo manierų išmokti neįmanoma, jas reikia paveldėti. Džiaugiuosi, kad ir mūsų dukra, ir anūkai to gero kraujo paveldėjo: mandagūs, niekada nekelia balso, nekonfliktiški, tolerantiški ir orūs.
– Tikriausiai judviejų su Česlovu bendrystė gimė iš bendrų mokslų ir pomėgių?
Iš pradžių nebuvo tų bendrų pomėgių. Kita vertus, turime ir skirtumų. Česlovas mėgsta kiną, jis labai judrus, gyvybingas, jam knieti eiti, važiuoti, pamatyti. Aš buvau labiau namisėda. Tačiau pasikeičiau – aš derinausi prie jo, jis – prie manęs. Gyventi šeimoje ir puoselėti gražius santykius yra nuoširdus darbas. Vardan vienas kito, vardan meilės. Meilė – nuostabus jausmas.
– Kaip kreiptis į jus šiandien – gerbiama daktare ar šokėja?
Šokėja, žinoma, šokėja. Tačiau medicinos žinios praverčia kiekviename žingsnyje. Juolab treniruojant šokėjus. Išmanau kūno anatomiją, fiziologiją, žinau, kada ir kokie raumenys turi įsitempti, kada atsipalaiduoti ir pan.
– Papasakokite apie šokių karjerą, konkursus, repeticijas, laurus ir galbūt nuoskaudas.
Pradėję šokti, labai greitai tapome geriausia tuometės Tarybų Sąjungos šokėjų pora. Oi, kokios kritikos sulaukdavome! Kaltino mus buržuazinės ideologijos propaganda, mat šokome argentinietišką tango, amerikietišką džaivą ar anglišką valsą, o ne rusišką „sudarušką“. Pirmoji „užsienietiška“ kelionė buvo į Lenkiją, į Bialystoką. Pradėjome organizuoti „Gintarinės poros“ tarptautinius šokių konkursus Kaune.
– Ar, vykdami į konkursus, nesijausdavote vargšeliai? Anei batelių, anei suknelių...
Visko buvo. Gyvenome deficito laikais. Nebuvo kur nusipirkti tiulio, iš kurio siūdavo šokėjų sijonėlius, batelių... Tad sukneles tekdavo siūti tiesiog iš užuolaidų, iškrakmolytos marlės...
Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Mes šokome, reprezentavome Lietuvą ir nesvarbu, kad su Tarybų Sąjungos vėliava. Stažavomės Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, dalyvavome konkursuose tuometėje Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje. Pamenu, po Rusijos invazijos į Čekoslovakiją komplikavosi diplomatiniai santykiai su Didžiąja Britanija, o mums ant nosies – konkursas. Sukame galvas, kokios šalies atstovais prisistatyti. Mums pasiūlo nerašyti, kokia šalis, o tiesiog – Kaunas. Ir viskas. Anglijoje mes tapome nugalėtojais, ir spaudoje mirgėjo mūsų nuotraukos su užrašais „Jūratė ir Česlovas Norvaišos tirpdo šaltojo karo ledus“.
– Tačiau iš kolegų medikų tikriausiai sulaukdavote piktų komentarų, girdi, šokantys daktarai ir panašiai?
Oi, įvairiausių ir gana kandžių replikų girdėjome. Esą, nejau tiems Norvaišoms negėda šokti? Girdi, jie savo šokiais sutepė baltus chalatus, girdi, medikai, o užsiima didžiausiomis nesąmonėmis ir t. t., ir pan. Neėmiau tos kritikos į širdį, nes supratau, kad tai – ne mūsų bėda, o tų, kurie taip kalba.
– Šiandien, ko gero, šokiai tampa sportu? Aukščiau, toliau, greičiau?
Be abejo. Šiandien šokyje svarbiausia – ritmas. Anuomet buvo didesnė gelmė, daugiau nuoširdumo ir tikrumo, išgyvento jausmo. Šokis buvo menas, o dabar – daugiau sportas. Tas aukštas meninis koeficientas išspaudžiamas pragariškai sunkiu darbu. Dažnai man gaila tų vaikų, kurie aukoja save šokiams, – jie praranda vaikystę. Tačiau jie patys to labai nori. Šokiai – tarsi narkotikas, įtraukia ir nepaleidžia. Kodėl? Todėl, kad šokiai – tai pirmiausia didelis fizinis krūvis. Organizme vyksta tam tikri procesai, prie kurių priprantama. Jei organizmas nebegauna tų vadinamų „apkrovų“, jam jau negerai, kažko trūksta. Tačiau tai labai gražus, neagresyvus ir meniškas sportas.
– Šokių pasaulyje išugdėte daug garsių šokėjų: pasaulio čempionus Editą Daniūtę ir Arūną Bižoką, Donatą Vėželį ir Liną Chatkevičiūtę, Andrių Ivašauską ir Karoliną Skorupskaitė, vicečempionus Olegą Martiniuką ir Aistę Stragytę bei daugelį kitų. Ar teko atlikti medikų misiją – išgelbėti žmogų?
Teko. Keletą kartų. Pamenu, skridome lėktuvu į Chabarovską. Aukštai danguje vieną keleivį ištiko infarktas. Laimei, tuokart skrido Česlovas. Jis kaip tik tuo metu Kaune vadovavo sanatorijai, kurioje gydėsi ligoniai po insultų, infarktų. Joje dirbo daug garsių kardiologų, buvo geros reabilitacijai ir gydymui reikalingos įrangos. Taigi Česlovas buvo pasikaustęs kardiologijoje. Ir štai likimo pokštas, išbandymas ekstremaliomis sąlygomis! Česlovas sugebėjo imtis reikiamų veiksmų ir išgelbėti žmogaus gyvybę. Vieną kartą traukinyje Vilnius–Maskva teko priimti gimdymą. Kitą kartą tuomečiuose Kauno profsąjungų rūmuose išgelbėjome vieną muzikantą. Vyko šokių repeticija.
Staiga į salę įbėgo išsigandusi moteris ir šaukia: „Žmogus miršta!“ Strimgalviais nuskuodėme į kitą aukštą, ten repetavo muzikantai. Tais laikais trūko kokybiškos aparatūros, tad dažnai būdavo naudojami pačių pasigaminti „stebuklai“. Pasirodo, įvyko trumpasis jungimas – gitaros stygos lietė metalinį stulpą. Guli ant žemės vyras be gyvybės ženklų. Česlovas suskubo daryti širdies masažą, aš – kvėpavimą „iš burnos į burną“. Atvažiavo greitoji, ateina jauna daktarytė, felčeris, tačiau matau, kad neatsineša defibriliatoriaus, prietaiso, reikalingo atstatyti širdies funkciją. Šaukiu: „Defibriliatorius!“ Daktarė lekia atgal į mašiną. O laikas tai tiksi ir ne nelaimėlio naudai. Pagaliau atlekia su tuo aparatu, pajungia jį tačiau... spaudžia ne tą mygtuką, todėl niekas nevyksta. Vėl mokome, kaip teisingai elgtis. Deja, defibriliatorius negelbsti. Česlovas ragina greitosios medikus tiesiai į širdį švirkšti adrenaliną. Jaunoji daktarytė sutrinka, nepataiko, Česlovas pats imasi veiksmų. Deja, širdis atsigavo, o sąmonė – ne.
– Tas žmogus mirė?
Ne, jis ir šiandien gyvas. Savaitę tas vyrukas gulėjo klinikose be sąmonės. Mes jį lankėme, rūpinomės. Vieną ankstyvą rytą Česlovas budina mane, girdi, paklausyk, kokia idėja jam šovė. Ogi uždėti tam vaikinukui ausines ir kalbėti per mikrofoną. Tuomet nebus fono, kuris veikiausiai trukdo informacijai pasiekti smegenis. Šis metodas suveikė! Jauno vyro smegenys pabudo, ir žmogus pasveiko. Apie šį unikalų atvejį rašė net Los Andželo spauda.
– Girdėjau, kad rūpinatės beglobiais gyvūnais?
Panemunės miškuose žmonės, negalėdami ar nenorėdami rūpintis savo augintiniais, palikdavo juos likimo valiai. Neturiu supratimo, kokio kietumo turi būti širdis, kad išdrįstum išmesti į gatvę gyvą padarą. Mes parsivesdavome ar parsinešdavome tuos vargšelius namo. Išgydydavome, išmaudydavome, pamaitindavome ir surasdavome naujus šeimininkus. Būdavo, kad per konkursą mažą šunelį, kaip prizą, dovanodavome nugalėtojams. Mūsų namuose visada gyvena vienas ar keli šunys.
– Tikriausiai daug pasaulio pamatėte? Vienoje nuotraukoje stovite šalia paties Maiklo Džeksono. Ar tai ne vaškinė garsiojo dainininko kopija?
Iš tiesų stoviu šalia didžiosios žvaigždės. Santa Monikoje. Tuo metu viešėjau JAV pas draugę Raisą Urabanas, buvusią „Mis Los Angeles“. Pasitaikė proga stabtelėti akimirkai šalia šviesios atminties pasaulinės įžymybės ir įsiamžinti. M. Džeksonas teiravosi, iš kur aš atvykau. Iš tikrųjų teko daug pasaulio pažinti: Europa, Azija, Šiaurės Amerika, Afrika. Nebuvome Pietų Amerikoje ir Australijoje.
– Ar norėtumėte gyventi ne Lietuvoje?
Pasaulyje – daug gražių vietų, daug kur malonu pabūti, kažką pamatyti. Tačiau vis dėlto gražiausias žemės kampelis – savas kraštas. Su savo saulėtekiais ir saulėlydžiais, miškais ir upėmis. Todėl labai skauda širdį, kad žmonės emigruoja. Anksčiau aš juos smerkdavau, šiandien suprantu, kad nūdienos situacijoje daugelis neturi kito pasirinkimo. Lietuvoje jie tiesiog negali išgyventi.