Nesiskųsti, o priimti
- Gerbiama, Vaiva, priglaudusi „Auksinę gervę“ padėkojote žiūrovams už neblėstančią jų meilę. Ir prasitarėte, jog džiaugiatės, kad „Auksinė gervė“ nepavėlavo pas jus atskristi.
Kaip gaila, kad jaunystėje nesuvokiame, jog praeis ir kinas, ir teatras, o tu liksi toks, koks esi... „Auksinė gervė“ mano namuose nutūpė pačion palubėn – aukštos mano buto lubos. Anūkas Jokūbas nusistebėjo, kad apdovanojimą taip aukštai užkėliau, tačiau gervelei ten ir vieta. Kasryt išvystu ją vos atsibudusi, ir rytas prasideda giedra nuotaika, geru švariu jausmu.
- Tik tokį, simbolinį, auksą Lietuvoje tegali pelnyti žiūrovų mylimi, šalies kultūrai itin nusipelnę aktoriai. Čia ne Amerika, ne Holivudas, turtų neužgyvenote. Ar dėl to neskaudu?
Priimu tikrovę tokią, kokia ji yra, skųstis man netinka. Neišblėsusią žiūrovų meilę ir taip jaučiu, o dėl valdžios požiūrio į meno žmogų, žinoma, skaudu. Todėl esu labai dėkinga šios kino meno šventės sumanytojams ir rengėjams, kurie viskuo pasirūpino. Rolandas Skaisgirys viską surikiavo taip, kad man nereikėtų niekuo rūpintis, dizaineris Kęstutis Gedžius mane puikiai aprengė. Nežinau, ar be tokios veiklios organizatorių paramos būčiau atėjusi atsiimti apdovanojimo. Šiuo metu mano galimybės įgyti tinkamą drabužį ribotos, o juk privalau gerbti savo mylimus žiūrovus.
- O šie pasitiko jus atsistoję, audringomis ovacijomis, plačiomis šypsenoms... Laimingas ištikimos abipusės meilės atvejis!
Mano misija – duoti žmonėms išgyvenimo viltį šiame sunkiame pasaulyje, viltį, kad visada yra galimybė įveikti didžiausią negandą. Juk ir sveikata priklauso ne tik nuo medicinos galimybių, bet ir nuo mūsų minčių. Nuo blogų ir sveikas gali pasiligoti, gyventi gulom telaukdamas mirties...
- Esate Rokiškio garbės pilietė. Turbūt malonu tokiu garbingu būdu grįžti į gimtąjį miestą?
Labai, gimtojo Rokiškio krašto žmonės man ypač brangūs. Vos išgirstu tą rokiškėnams būdingą balsių tęsimą, nutrumpintas galūnes, širdis ima tankiau plakti. Ši žemė, beje, užaugino ir Moniką Mironaitę, Algirdą Brazauską – visų garsių asmenybių nė nesuminėsi. Abu mano tėveliai – aukštaičiai, kilę iš Šiaurės Lietuvos. Mano vaikystė čia buvo nuostabi.
Prisimenu, kaip būdama septynerių veždavausi naujagimę sesutę į miesto parką, išdidi stumdavau vežimėlį garsiuoju Rokiškio taku, besidriekiančiu nuo bažnyčios iki dvaro rūmų. Ir dabar akyse stovi ūksmingi parko medžiai. Kai man 1999 m. buvo suteiktas Rokiškio garbės piliečio vardas, jaučiausi pagerbta tarsi kokia širdžių princesė (juokiasi)... Su kolega Jonu Korenka vedėme iškilmingą koncertą, o po to – pokylius dvaro rūmuose.
Rupi aktorės duona
- Nesate kaimietė, bet ir miesto ponia jūsų negalima pavadinti. Natūralumas, artumas gamtai, ištikimybė moters prigimčiai – veik visų jūsų vaidmenų šerdis.
Buvo įvairių vaidmenų (ir lyriškos mergaitės, ir aikštingos ponios, ir karalienės) – nesu dėl jų nuskriausta. Jau Trakų miesto dramos būrelyje, būdama moksleivė, vaidinau pagrindinius vaidmenis, gaudavau būtent tuos, kurių trokšdavau. O pabėgimus į gamtą, vienatvę vaikystėje labai mėgau. Svečiuodamasi pas tetulytę dingdavau beržynėlyje, kur augo grybai, tačiau ne grybaudavau, o svajodavau prigludusi prie berželio, stebėdavau iš arti skruzdės ar drugelio kelionę... Valandų valandas galėdavau akimis sekti debesis, matyti ten pasakų miestus. Koks puikus, tyras tai buvo metas be jokių rūpesčių, bėdų! Vaizduotė įsiaudrindavo ir vienumoje skaitant Žiulį Verną, Main Ridą, įsivaizduodavau save jų romanų heroje. Toks buvo pirmasis mano teatras, sklidinas svajonių ir lūkesčių.
- Ar niekas nemėgino jums prikišti, kad į aktorystės studijas, kur būdavo įspūdingi konkursai, įstoti padėjo įtakingas jūsų tėtis?
Man iš tikrųjų labai padėjo ne tik tėvelis, bet ir mamytė: gražiai nuaugusi buvau, o geri fiziniai duomenys aktoriui nekenkia... O jei kitokį padėjimą kas nors ir mėgino tada prikišti, netrukus nutilo. Scenoje jokio blato būti negali, niekas, užkulisiuose pasislėpęs, tau nepadės.
Esi ten nuogut nuogutėlis ir neturi kito pagalbos šaltinio, tik savo patirtį ir širdį. Tėvelis, beje, nelabai džiaugėsi mano pasirinkimu, norėjo mane matyti gydytoja, nes mokiausi labai gerai. Tačiau neturėjau kitos svajonės, tik tapti aktore.
- Tačiau aktoriaus duona gan rupi ir juoda...
Tai – nuolatinė kova ir su savimi, ir su aplinkybėmis, nuolatinis nerimas, nes esi priklausoma nuo režisieriaus, nuo repertuaro, nuo savo sveikatos. Ši profesija reikalauja meilės, užsispyrimo, didelės valios. Kiekvienas vaidmuo – tarsi baltas lapas: jei jis pavyko, žiūrovai tau plos, tačiau tai jokia populiarumo garantija, nebent iki kito vaidmens, o šis gali ir nepavykti. Man pasisekė, kad iškart patekau ten, kur troškau būti, nes neįsivaizdavau gyvenimo be teatro, kino, televizijos.
- Tačiau jūsų rezervai pasirodė svarbesni nei greitai nuvystantis grožis, ir tai pavyko pasiekti ne plastinėmis operacijomis.
Jei viso to, ką patyriau gero, nevertinčiau, galbūt ir mano bruožai būtų kitokie. Tai, ką gauni nuo pat vaikystės, sugeri iš šeimos, draugų, mokytojų, knygų, vėliau neišvengiamai atsispindi tavo veide, kalbos manieroje, būde, pasaulėžiūroje. Visa tai ir sudaro tą energinį lauką aplink tave, paliečiantį ir kitus. Mano tėvų šeimoje santykiai buvo labai šilti, visi trys vaikai buvome labai mylimi. Ir dabar labai artimai bendrauju su dukra Dovile, mama (tėvelis, deja, jau miręs), seserimi ir broliu. Šis – architektas, jaunėlė sesutė – prokurorė.
„Skriausdavote mane mažą, dabar pamėginkit!“ – pareiškė ji man ir broliui. Žinoma, tai nebuvo rimtos skriaudos: juk visi jaunėliai, auklėjami vyresnėlių, turbūt jaučiasi panašiai. Privalėdavome tą mažę ganyti, tad kartais paišdykaudavome, tarkime, nukirpdavome jai plaukus... Esu dėkinga visiems, kurie lydėjo mane per gyvenimą: tėveliams, seseriai ir broliui, visiems mokytojams, draugams, dukrai Dovilei. Ir anūkai man labai daug davė: tai – visiškai kitaip mąstanti, labai racionali ir praktiška karta.
Meilės nebūna per daug
- Gražina Balandytė prasitarė, kad esate pernelyg gera.
Nei meilės, nei gerumo nebūna per daug, jei šie nesipyksta su protu. Galbūt esu atlaidi. Tolerancija – vidinės kultūros reikalas. Laikas palengva nuramina kraują, užtraukia žaizdą. Ir kokios po to gali būti pretenzijos artimam žmogui, su kuriuo tiek metų gyvenai, dalinaisi lova ir darbu, auginai vaiką? Užbraukęs visa tai, pats nuskursi. Gyvenimas per trumpas, kad tai švaistytum, puoselėtum nuoskaudą ar kurtum keršto planus. Štai jau esu našlė, o, regis, ką tik dar buvo bendravimo džiaugsmo... Pernai po sunkios ligos mirė Rimas Juodvalkis, mano antrasis vyras. Ir iš kurso draugų gyvi liko tik Vladas Bagdonas, Bronius Bušma, Jonas Naujokas... Kai kalbi, net siaubas ima, vyrai jau „šviesaus atminimo“, ligos juos pirma laiko sukramtė... Mes, moterys, atsparesnės. Turime būti stiprios bent jau tam, kad tuos „ąžuolus“ paremtume.
- Bet ir jūsų pačios gyvenime netrūko sunkių išbandymų. Kas gi jus parėmė, padėjo jums nepalūžti?
Tikėjimas. Tačiau tikėti reiškia daryti, eiti: juk po gulinčiu akmeniu ir vandenėlis nebėga. Sunkmečiu bičiuliai, draugai man ištiesdavo ranką, o aš nesipurtydavau jokių pasiūlymų.
- Nė nesistengiate apsimesti jaunesne. Kaip jums pavyksta taip gražiai, tauriai senti?
Paprastai: gyvenu su šeima ir džiaugiuosi tuo, ką davė dievulis. Ar jau galas, kad atsirado raukšlelių? Tai natūralu. Nesuprantu ir kai sakoma: „Oi, aktorė turi tausoti save menui tarsi kokia vaidilutė!“ Nesąmonė. Virtuvėje sukuosi be pirštinių, mano rankos atlaiko ruošos darbus, ir nepasakyčiau, kad oda labai kenčia... Mano, kaip aktorės, ištekliai – tai meilė artimiesiems. Tikiuosi, mano anūkai gyvena su manimi ne tik todėl, kad mano butas yra strategiškai tinkamoje vietoje. Taip, su meile verdu jiems pietus, senelės statusas manęs neslegia. Mano anūkams – 12 ir 19 metų, auginu juos nuo gimimo, ir mano mama labai padėjo man Dovilę auginti. Natūralu, kad seneliai rūpinasi anūkais, taip buvo nuo seno: juk mes ir laiko daugiau turime...
- Tačiau laisvo laiko turite ne tiek jau daug: vaidinate Akademiniame dramos teatre, naujame TV seriale „Be namų“.
Ten esu Andriaus Bialobžeskio, kuriuo labai žaviuosi ir kurį myliu, herojaus uošvė. Esu močiutė, kuriai teko globoti be mamos likusius anūkus. Mano galva, esminė moters užduotis – ne pagimdyti, bet išauginti dukrą ar sūnų. O be meilės neišaugsi. Žinoma, vaikui reikia abiejų – motinos ir tėvo – meilės ir buvimo.
- Tačiau jei šie kankina vienas kitą matant vaikams? Koks jūsų požiūris į dabar taip dažnas skyrybas?
Žinoma, tai – blogis, tačiau nėra nieko baisiau už vienatvę dviese. Tėvų abipusis pyktis ar šaltumas labiau žaloja vaikus: juk jie, kaip šunyčiai, jaučia be žodžių. Nardome internete, skverbiamės į kosmosą, tačiau tos meilės gyvenime esu gavusi su kaupu, taigi be nuostolio galiu ja pasidalyti. Tai paprasta, natūralu: jokios čia grožio paslapties...
