- Sūnelis Majus – planuotas vaikelis ar „netyčiukas“? Koks buvo pojūtis sužinojus, kad laukiatės?
Nėštumą planavome. Tačiau galima kiek nori planuoti ir tikslios datos vis tiek nežinosi, „neužsisakysi“. Todėl kai sužinai, kad turėsi vaikelį, labai susijaudini, ypač pastojusi pirmą kartą.
Kyla nerimas, nes gyvenimas keičiasi 180° kampu, galvoji, planuoji, kaip tvarkysi savo laiką, ką darysi, svajoji, gyveni ateitimi. Tačiau baimės nejutau, tik nerimą, nežinomybę. Ir tuo pačiu metu begalinį laukimą.
Beje, pamačiusi teigiamą testą, niekam nieko nesakiau. Kitiems pranešiau, kai po echoskopijos gydytoja patvirtino, kad tikrai laukiuosi.
- Esate scenos moteris. Priaugantys kilogramai nebaugino?
Visada sakydavau: „Laukdamasi būsiu „bačkutė“, tačiau mano svoris tilpo į normas, nors valgiau nemažai. Žvėriško apetito nejutau, netroškau į skrandį kimšti viską, kas pakliuvo. Valgiau ką panorėjusi, bet sveikai (esu sveikų patiekalų – įvairių salotų, šviežių sulčių mėgėja). Ir, žinoma, valgiau ne tiek, kiek norėjau, nes prisišveitusiai būtų labai sunku, spaustų pilvuką. Todėl valgiau mažiau, bet dažniau ir daug svorio nepriaugau. O gal genai? Tiesa, kartais labai užsimanydavau bulvinių blynų, pyragaičių, ryte leisdavau sau suvalgyti bandelę su įdaru...
Iki nėštumo labai mėgau šokoladą, besilaukdama jo taip nebenorėjau.
Nėštumui einant į pabaigą turėjau daugiau laiko, nes „69 danguje“ nutraukė koncertinę veiklą. Ir man pačiai jau sunku buvo, nenorėjau strikinėti, šokinėti, troškau džiaugtis laukimu, ruoštis vaikučio atėjimui. Štai tada ir prasidėjo visokiausi kulinariniai išradimai. Ir pietus gaminau, ir bandeles, tortus kepiau. Dabar taip pat norėtųsi bandelių, bet anksčiau taip viliojusių bulvinių patiekalų dėl manęs jau galėtų nebūti.
- Ar ramiai praeidavote pro vaikų prekių parduotuves, ar neiškentusi nusipirkdavote vieną kitą niekutį?
Vasarą mūsų grupė „69 danguje“ dirbo prie jūros, todėl negalėjau vaikščioti po parduotuves. Dairytis pradėjau nėštumui artėjant į pabaigą. Tačiau atėjusi į parduotuvę sutrikau. Tiek daug įvairiausių prekių, mažyčių drabužėlių! Net neįsivaizdavau, ką reikia pirkti. Išgelbėjo du vaikus turinti sesė. Į parduotuves keliavau su ja. Aišku, patarė ir grupės merginos Goda, Ingrida. Man labai pasisekė, nes jos jau turėjo patirties. Jei iškildavo koks klausimas, visada kreipdavausi į jas.
- O kokius drabužėlius – rožinius ar melsvus pirkote?
Neutralios spalvos, kad tiktų ir berniukui, ir mergaitei. Nemanau, kad berniukas būtinai turi būti žydros, o mergaitė rožiniais spalvos drabužėliais. Ir dabar renkuosi violetinius arba žalius. Tačiau gavau daug žydros spalvos dovanėlių.
- Kodėl nusprendėte gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų, ir iškentėti visą skausmą?
Maniau, kad tikrai nebus taip baisu, jog negalėčiau iškęsti. Tai natūralus, fiziologinis veiksmas, gimdymo skausmą gali iškentėti kiekviena, tikrai neskauda taip, kad išprotėtum. Kodėl atsisakiau nuskausminamųjų? Norėjau tarsi „išmatuoti“ skausmą, o kai ėmė labai skaudėti, jau buvo praėjęs laikas, kai galima skirti epidurinę nejautrą. Be to, esu už natūralumą, o kai duriama į stuburą adata, tai nenatūralu. Aišku, kai suleidžia vaistų, nejauti skausmo, patogu, bet paskui apatinė moters kūno dalis kartais nejaučia skausmo, sunku išstumti vaisių, kūdikis nuo vaistų gimsta tarsi apsvaigęs.
- Kai kurios moterys bijo vyrui pasirodyti neestetiškai, nori viską ištverti vienos. O šalia jūsų buvo vyras...
Kokia čia šeima, jei žmona bijo negražiai atrodyti? Vyras – artimiausias žmogus. Jis turi ją matyti gražią ir negražią, gerą ir piktą, kai ji laiminga ar, priešingai, blogai jaučiasi, ištinka nelaimė. Jis turi palaikyti. Mums net nekilo klausimo, ar reikia vyrui dalyvauti gimdyme. Aš maniau, kad Saulius tikrai bus šalia, o jis tik patvirtino, kai to paklausiau.
- Prisimenate, kaip jautėtės pirmą kartą pamačiusi savo kūdikį?
Man atrodė ir iki šiol atrodo, kad kūdikis – tai didžiulis stebuklas, tarsi iš niekur atsiradęs gyvas žmogutis. Su kaulais, krauju ir oda, akytės mirksi... Aš iki šiol dar netikiu, kad esu mama.
- Kaip manote, kada moteris ja tampa? Kai kas yra įsitikinę, kad motinystės pojūtis atsiranda ne iškart po gimdymo.
Kiekvienai moteriai būna turbūt kitaip. Aš buvau ir fiziškai, ir morališkai pasiruošusi motinystei, tapti mama planavau iki 30 m. Taip ir įvyko. Džiaugiuosi, kad kaip tik dabar, nes esu brandesnė. Todėl vaiko gimimas man nesukėlė depresijos. Kai kurios išgyvena, kad visą laiką turi skirti vaikui, negali įgyvendinti savo planų. O aš dabar niekur neskubu. Manau, jau daug padariau ir dar daug padarysiu. Viskam savas laikas. Labai džiaugiuosi, kad galiu visą save skirti vaikui. Aš kitaip elgiausi ir jaučiausi dar besilaukdama kūdikio. O kai jis gimė, visas mano pasaulis sukasi tik aplink jį.
Bet netikrumo jausmo vis dar yra ir net kai sūnus pradės vaikščioti, turbūt bus sunku patikėti, kad esu mama.
- Majus gimė ypatingu laiku: 2011–11–1, kai po jūsų vedybų praėjo vos keletas valandų. Gal jau pastebėjote, kad ir kūdikis ypatingas?
Nebandau įžvelgti išskirtinumo. Džiaugiuosi, kad Majus gimė geros būklės, gydytojai jį įvertino 10 balų, tikras stipruolis, jau galvytę išlaiko, labai domisi aplinka, nori judėti, sėdėti, yra labai geras, ramus.
Aišku, labai nori į save atkreipti dėmesį, bendrauti, bet niekada be reikalo neverkia. O jei verkia, tai labai graudžiai, juokingai – tada, kai ką nors skauda, nori valgyti, miegoti, jei išsigąsta. Nupirkau knygutę, skleidžiančią įvairių gyvūnėlių garsus. Šuniuko, karvės, kiaulytės, gaidžio garselių Majus nebijo, bet išgirdęs žvengiantį arklį pradeda verkti. Pirmą kartą pamaniau, kad gal suskaudo ką nors ar užsimanė valgyti. Tačiau kai dar kartą daviau paklausyti, kaip žvengia arklys, vėl pravirko, o kai patraukiau knygutę, iškart nusiramino.
- Kokia jūsų ir vaiko dienotvarkė, ką veikiate likę dviese?
Kol kas Majus labai daug miega. Kai apie 7 val. ryto mane prikelia, tada pavalgo, pakeičiu sauskelnes, pabendraujame ir vėl miega iki 9 val. Pabudęs pažaidžia, paguguoja, pavalgo ir keliamės. Prasideda mankštelės, masažiukai, vitamino D ritualas, valau nosytę. Paskui vienas vėl pažaidžia. Juk reikia, kad būtų savarankiškas, mokėtų pats vienas pabūti, o apie 12 val. užsimano miegoti.
Kai geras oras, stengiuosi, kad kuo daugiau miegotų kieme, čia dažniausiai parpia 1,5–2 val. Paskui vėl viskas kartojasi: valgome, žaidžiame, vartome knygutes. Apie 15 val. ruošiamės miegui. Pavasarį dienos ilgėja, ilgiau šviesu, tai ir trečiam kartui galima keliauti į lauką. O vakarais, jei tėvelis namie, estafetę perduodu jam, o pati gaminu valgyti, tvarkausi. Saulius su Majumi tuo laiku žaidžia, jį nešioja, vežioja. Paguldome miegoti 10–10.30 val. ir vaikas išmiega beveik visą naktį. Kartais prabunda 1 val. ar 4 val., bet iškart vėl užmiega. Taip ir sukamės.
- Ar daug padeda vyras? Gal jūsų vyrai turi vyriškų ritualų, gal Majų maudo Saulius?
Maudynių ritualą kol kas atliekame kartu. Majų maudome kas antrą dieną, prieš miegą, ištepame kūnelį kremukais, aliejukais, pavalgome ir ruošiamės miegoti.
Sauliaus pagalba nepiktnaudžiauju, man nesunku tvarkytis pačiai. Tačiau jei nespėju ar blogai jaučiuosi, paprašau pagelbėti. Majus dabar daugiau laiko praleidžia su manimi, esame labiau vienas prie kito pripratę, nes aš jį dar maitinu savo pienu. Todėl vaiko negaliu niekam palikti visai dienai, visur važiuojame kartu, net ir į Vilnių, tik kol filmuojame laidą „Karamelinės naujienos“, Majų palieku savo mamai.
- Kuo dar padeda močiutės? Ar neįkyri įvairiausiais patarimais?
Oi, ne. Mūsų močiutės labai geros. Aišku, patarimų duoda labai daug, bet nebruka prievarta, nesako: „Daryk tik taip.“ Aš išklausau jų nuomonės ir priimu patarimą. Arba ne. Džiaugiuosi, kad jos pripažįsta vaikų priežiūros permainas nuo tų laikų, kai pačios augino vaikus, ir žino, kad dabar vandenuko, arbatėlių pirmojo pusmečio žindomam kūdikiui niekas neduoda, nesako, kad kankiname vaiką. Na, gal tik pagalvoja. Manau, Majus gerai jaučiasi. Jei būtų iš tiesų kas nors blogai, parodytų.
- Neketinate kada nors ieškoti auklės?
Neturiu tokio poreikio. Tai būtų svetimas žmogus – ne šeimos narys. Aš turbūt pavydėčiau auklei savo vaiko dėmesio. Kol kas mane, jei reikia kur nors išlėkti, išleidžia Saulius arba mano mama. Turiu sesę, draugų, manau, prireikus ir jie padėtų. Tačiau jei dabar mes visur keliaujame kartu, tai Majui paaugus, kai bus tvirtas žmogutis, tikrai visur keliausime drauge.
- Žindymo bėdų nepatyrėte?
Majui pieno užtenka ir, tikiuosi, jo turėsiu tiek, kiek reikia. Buvo porą kartų beprasidedantis krūtų uždegimas, užkilo temperatūra iki 38,6 ° C. Gal Majus blogai ištraukė pieną, jo paliko? Tada Saulius prižiūrėjo Majų ir puikiai su vaiku susitvarkė.
- O koks Majaus apetitas, ar gerai auga svoris, pilvuko neskauda?
Svoris labai gerai auga, vieną mėnesį sūnelis pasunkėjo net 1 300 g. Dabar auga šiek tiek lėčiau. Tačiau jeigu naktį nesikelia, svoris auga, vadinasi, pieno užtenka. Pilvuką skaudėjo pirmą mėnesį, gal šiek tiek ir antrą. Gydytoja patarė duoti lašiukų, gerųjų bakterijų. Jos labiausiai ir padėjo.
- Neleidžiate svetimiems fotografuoti Majaus. Kokių dar prietarų laikotės?
Nepasakyčiau, kad esu labai prietaringa, tik neleidžiu svetimiems fotografuoti kūdikio, nes jis dar gležnas, psichologiškai labai pažeidžiamas. Nuotraukas mato daugybė žmonių, jie skleidžia savo energiją, kurią gali perduoti ir vaikui. Saviškiai, draugai gali ateiti, aplankyti, net ir į ligoninę daug jų buvo atėję. Jaučiau, kad viskas bus gerai, todėl leidau. Tik grįžę namo nutarėme padaryti pertrauką ir pabūti vieni, kol sūnus truputėlį paaugs.
- Kaip manote, kada reikėtų pradėti ugdyti vaiką? Ką planuojate ką nors jo ateičiai?
Į lopšelį tikrai neleisiu, o dėl darželio pagalvosiu, dar daug laiko. Tačiau tikrai apsisprendžiau vežti į mokyklėlę kokiai valandai, nes ugdomas pagal specialiai sudarytas programas vaikas greičiau vystosi, tobulėja. Dar norėčiau Majų vežti į kūdikių baseiną, nes labai gerai raumenukams.
- Ar „69 danguje“ merginos jau aplankė Majų? Ar ketinate atnaujinti koncertinę veiklą?
Taip, merginos jau seniai pamatė mano sūnų, nes labai nekantravo. Mes padarėme neapibrėžtą kūrybinę pertrauką ir padėjome didelį klaustuką su daugtaškiais. Reikia susėsti, apmąstyti visus „už“ ir „prieš“, tada spręsti. Kol kas svarbiausias mano gyvenimo projektas – sūnus Majus. Kaip ir kiekviena mama, noriu, kad užaugtų geras žmogus, būtų geras sūnus, gabus, „pačių pačiausias“ įvairiose srityse, turtingas ir laimingas.
