...savo kelią
Visais laikais buvo kompozitorių moterų, tiesiog joms parodyti savo kūrybą pasauliui buvo sunkiau dėl susiklosčiusios patriarchalinės santvarkos. Šiandien jų tikrai ne mažiau nei vyrų. Mano pasirinktas kelias nėra kažkuo neįprastas. Būdama septynerių jau kūriau pirmąsias daineles. Mama lig šiolei prisimena mano pjesę fortepijonui apie kiškius. Didžiąją dalį savo kūrinėlių galėčiau ir dabar pagroti. Labai gerai atsimenu ne tik vaikystėje parašytas daineles, bet ir daugelį šio laikotarpio faktų, įvykių. Muzika man labai svarbi, negalėčiau be jos gyventi. Buvimas su muzika nuo septynerių leidžią ją suvokti bei pajausti kitaip.
Kurdama išgyvenu įvairiausius jausmus. Kartais muzika man – poilsis, meditacija, ir tokią būseną mėgstu labiausiai. Ypač kai idėja ateina be įtampos. O kartais, pavyzdžiui, siekiant konkretaus rezultato, tenka diskutuoti pačiai su savimi, kam rašau būtent tą kūrinį, svarstyti, ar nereikėtų mesti, analizuoti. Kartais atrodo, tarsi važiuočiau autostrada – viskas pavyksta savaime, be didesnių kliūčių. O kartais tenka klaidžioti vingiuotais takais. Pastebiu: kuo tampi vyresnis, tuo aukščiau išsikeli sau kartelę. Daugiau žinai, daugiau esi perklausęs muzikos, daugiau įgijęs patirties. Galiausiai pamatai jaunus žmones ir geriau suvoki, kokios muzikos jiems reikia.
...kūrybą
Rašau labai skirtingų stilių muziką skirtingiems atlikėjams. Man svarbu, kad atlikėjas ir kompozitorius bendradarbiautų. Tikriausiai visiškai atsisakyčiau kurti vokalinę profanišką muziką bei primityvias dainas.
Kūrybiškumas priklauso nuo daugelio dalykų, pavyzdžiui, socialinių, psichologinių niuansų, paties žmogaus savijautos: kaip jis jaučiasi viduje, ar sulaukia aplinkinių palaikymo, pripažinimo. Kažkada įsivaizdavau, kad norint kurti reikia gerų sąlygų, ypač daug tylos.
Šiandien manau, jog svarbiausia gera savijauta ir palaikymas. Paprastai rašau namuose, jei yra galimybė – darbe. Kadangi mano šeimyna didelė, natūralu, kad tam tikros tylos vis dėlto laukiu. Taip pat stengiuosi išnaudoti visas laisvas minutes pakeliui į darbą ar namo: susidėlioti galvoje įvairias mintis, labai daug mąstau. Arba niūniuoju: dainuoju tai, ką matau, vietoj kuriu eilėraščius ir melodijas. Tą darau nuo pat mažumės. Būna, kad eidama girdžiu muziką. Tačiau dažnai melodijas pamirštu, nes neužsirašau. Nesu iš tų kompozitorių, kurie puola tuoj pat žymėtis. Nesureikšminu to. O gal be reikalo? Juk iš tiesų kiek taip esu praleidusi progų pačiupti kažką gero.
Klausausi įvairios muzikos, ir akademinės, ir šiuolaikinių dainininkų, ypač mėgstu Stingą, „Pink Floyd‘us“. Analizuoju, darau sau pamokas. Neseniai kartu su sūnumi klausėmės lietuvių kompozitorių styginių kvartetų. Tam tikrais momentais, pagavęs patinkantį ritmą, jis vis pabrėždavo: „Čia gera vieta.“
...pasirinkimus
Vienuolikmetis sūnus Karolis labai muzikalus, bet mes sąmoningai jam nesiūlome muzikanto kelio, nes matome, jog turi ir kitų gabumų. Leidimas į papildomą muzikos mokyklą užimtų daug jo laiko. Jeigu vaikas išeina aštuntą ryte ir grįžta tik septintą vakare, manau, nėra labai gerai. Nuo to gali nukentėti mokslai, sveikata, normalus vystymasis, nervų sistema, gali pervargti, būti irzlus. Kiti tėvai nesureikšmina to ir vaikus apkrauna visais galimais būreliais. Sūnus visai neseniai kažkodėl pasirinko jūrų skautų būrelį ir dabar eis į žygius. Apskritai galvoju, kad labai svarbu leisti jam pačiam rinktis.
Vis dėlto, nors ir nemokau komponuoti, Karolis vis tiek kuria, kaip jam išeina. Ir dažniausiai parodo, klausia mano nuomonės. Visada išsakau, stengiuosi su juo kalbėtis kaip su suaugusiu.
Kai tik Karolis išmoko braižyti, pamėgo visą A3 formatą išpiešti gatvėmis, savotiškame žemėlapyje sutartiniais ženklais pavaizduoti objektus, tiltus. Neseniai manęs paklausė, ar galėtų dalyvauti laidoje „Vunderkindai.lt“, nes dar nė vieno nematė panašiais dalykais užsiimančio. Galbūt sūnų labiausiai įkvėpė kartą visai dar mažiukui močiutės padovanota knygelė, kurioje buvo pateikti statistiniai duomenys apie pasaulio šalių gyventojus, jų kalbas, sostines. Ją nuolat nešiodavosi, tad netrukus jau žinojo, kiek, tarkim, Libane yra gyventojų, kokiomis kalbomis jie kalba.
Karoliui visada puikiai sekėsi įsiminti geografijos žinias. Dar nesimokė mokykloje, o jau žinojo visų šalių sostines ir jų vėliavas, taip pat Kauno gatvių pavadinimus. Kartą man reikėjo kažkur nuvažiuoti, jis iškart pasakė, kokioje vietoje ši gatvė yra.
Mažesnės dukrelės taip pat muzikalios. Šiuo metu svarstome, kokia linkme pakreipti. Norėčiau, kad visi vaikai turėtų muzikinį skonį, klausytųsi skoningos muzikos, net jei patys ir negrotų.
...alternatyvą kompiuteriui
Mane sąžinė užgraužtų, jeigu mano vaikai ištisai sėdėtų prie kompiuterio ir žaistų žaidimus. Tai būtų didelė žala ir tragedija. Dirbu pedagoginį darbą Kauno apskrities Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, susiduriu su pradinukais, kuriems sunku nupiešti pavasarį. Dalis vaikų nebeturi fantazijos, nes žaidžiant kompiuterinius ar telefone esančius žaidimus ji nesivysto. Labai džiaugiuos, kad Karolis jų nežaidžia. Mūsų kompiuteryje yra instaliuota elektroninės muzikos komponavimo programa, taigi prie jos jis praleidžia daugiausia laiko. Gal tai atstoja virtualias pramogas.
Pamačiusi, kad į kompiuterinius žaidimus gali įnikti šešerių Gabrielė, greitai vetavau. Kompiuterį su dukromis pamiršome natūraliai: kartą jis iš tiesų sugedo, o mes neskubėjome taisyti. Labai tuo džiaugiuosi, nes vyresnioji itin gražiai piešia ir dabar šiam pomėgiui skiria visą savo dėmesį. Renku tuos piešinius ir jau pastebiu, kad jų daugėja, o išmesti – gaila. Neseniai piešti pradėjo ir mažesnioji, penkerių Greta, kruopščiai savo kūrinukus dekoruodama taškeliais. Kartais nusišypsau – na, štai ir grafikės gyslelė.
Iš kur toks vaikų susižavėjimas piešimu? Labai gražiai piešia jų tėtis, mano vyras Marius. Niekada šio gebėjimo nevystė, o galėjo. Matau, kaip jis piešdamas kartu vaikais pats tuo džiaugiasi. Net iš plastilino Mariui smagu lipdyti sudėtingesnius linksmus gyvūnus. „Tėti, tu gražiau lipdai negu aš“, – kartą pastebėjo Gabrielė, ji jau dabar yra šiek tiek perfekcionistė.
...protestus
Nedraudžiu vaikams žiūrėti senosios animacijos. Tačiau taip pat stengiuosi nepabijoti išjungti, jeigu matau, kad per daug laiko praleidžiama prie televizoriaus. Iš pradžių abi dukrelės smarkiai protestuodavo. Tenka aiškinti, apsikabinti, užimti kita įdomia veikla.
Pastebėjau, kad jeigu būsi dar griežtesnis, užkirsdamas „čia mano valia“, tai protestai tik stiprės ir jų daugės. Mano manymu, ir tikriausiai daugelis psichologų pritartų, vaikams nereikėtų per dažnai kartoti žodžio „ne“. Kuo daugiau nurodinėjame „tu dabar to nedarysi“, „neisi“, „duok man ranką“, „nekalbėk“, „nerėk“, tuo vaikas blogiau jaučiasi, įgauna daug kompleksų ir baimių.
Prieš išpildydami vaikų norus stengiamės visada įvertinti, ar iš tiesų jiems tai naudinga. Todėl jie nėra apipilti naujausiais žaislais, jiems neperkami vardiniai rūbai. Kasdien nesinaudojame ir tokiomis pramogomis kaip kino teatrai, atrakcionai. Pastariesiems gali išleisti krūvas pinigų, bet kur kas prasmingiau ir smagiau nueiti su vaikais į mišką ieškoti grybų arba medžiagų, iš kurių vėliau bus daromas vienaragis. Žinoma, kažkiek pasisupti reikia, kad žinotų, kas tai yra.
...laiką vaikams
Vyresnioji dukra su manimi buvo, kol mažajai suėjo treji metai. Dabar jas dieną leidžiu į darželį, o vakarais po darbo stengiuosi prisėsti ir pabūti kartu. Kodėl? Kai sūnus savaitę praleidžia pas močiutę, pamatau, kad jis tapo dar aukštesnis. Vaikai labai greitai auga, ir tai, ką gauni dovanų jiems būnant mažiems: bendravimą, pasitikėjimą, visus gražius žodžius, daineles, strikinėjimus „mama, mama, pasižiūrėk, ką aš moku“, greitai gali pradingti.
Kartais išsigąstu suprasdama, jog esu atsakinga už gyvybę ir iš dalies už tai, kaip mano vaikai nugyvens savo gyvenimą. Mes, tėvai, formuojame požiūrį į pasaulį, piešiame jų ateitį. Kartais taip svarbu atsipalaiduoti, atsisakyti tobulumo siekio ir viskas nebeatrodo taip sudėtinga.
...gamtos poreikį
Užaugau name su nuosavu kiemu, kuriame mama visada augino gėles. Mačiau, kaip išdygsta pirmosios gėlės, kaip vieni po kitų pražysta tulpės, narcizai, vyšnios ir kriaušės. Ant galvų mums krisdavo obuoliai. Visa tai buvo. Mano mergaitės tai dabar gali patirti tik sode, nes gyvename bute. O kartais taip norėčiau atsidaryti duris ir išeiti į savo gamtą.
Su vaikais dažnai aplankome mieste įrengtą žaidimų aikštelę. Gaila, kad viešose vietose nebėra tokių smėlio dėžių kaip tarybiniais laikais, į jas susirinkdavo žaisti vaikai. Nebėra ir sūpynių, tik grėsmingi jų rėmai. Galbūt šiandien labiausiai trūksta visuotinės tėvų ir mamų akcijos, panašios į „Darom“, kurios metu visoje šalyje būtų pasirūpinta vaikų žaidimų aikštelėmis. Nebūtina visko pirkti.
Būtų daug pigiau, jeigu daugiabučių tėčiai susirinktų ir iš senų nebenaudojamų baldų sukaltų vaikams stalelį, namelį. O ir patys vaikai galėtų prisidėti, pavyzdžiui, viską išdažydami dažais, likusiais po remontų. Viso to reikia, kad vaikai atsitrauktų nuo kompiuterių ir išeitų į kiemus žaisti. Juk šiandien tiek daug vaikų, neturinčių fantazijos. Ir ką jie paskui galės sukurti Lietuvai?
