Svajojo tapti mediku, bet pavergė aktoriaus specialybė. Gegužę brandų jubiliejų švęsiantis menininkas trykšta jaunatviškumu. Kur paslaptis? Pasirodo, scena yra jo geriausia gydytoja...
- Laimuti, tai kas gi naujo Jūsų gyvenime nutiko pastarosiomis dienomis?
Ogi dar vienas vaidmuo J.Miltinio dramos teatre, ką tik įvykusi didelio žiūrovų dėmesio sulaukusio spektaklio „Laisvi drugeliai“ su Mantu Jankavičiumi (režisierius - Dainius Kazlauskas) Panevėžyje premjera. Jame vaidinu režisierių Ralfą Ostiną. Spektaklį pastatėme vos per mėnesį, repetuodavome net ir laisvadieniais. Gegužę prasidės gastrolės po šalį. Pirmiausia spektaklį Žvejų rūmuose parodysime klaipėdiečiams.
- Daug kas Jūsų pasiilgsta kaip televizijos veido „Dainų dainelėje“, sveikinimų koncertuose...
Gali būti. Juk vaikų ir moksleivių televizijos dainos konkursą su diktore Angele Kiliuviene vedžiau dešimt metų. Sveikinimų koncertus – irgi ilgai. Tačiau pasikeitė situacija, žmonės. Pamaniau: užteks. Man kiekvienas darbas svarbus. Teatro aktoriaus alga maža. „Ilgesnį“ pinigą prisidurdavau ir sekdamas pasakas vaikams Panevėžio kavinėje „Žiogelis“, ir automobilius iš užsienio pardavimui „varydamas“.
- O kaip prasidėjo kino aktoriaus karjera?
Nuo Lietuvos aktorių agentūros pasiūlymo. Teko dirbti su vokiečiais, prancūzais, italais, Rusijoje. Labai patiko prieš porą metų Maskvoje vaidinti vokiečių diplomatą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Aleksejaus Andrijanovo filme „Šnipas“. Juk Rusijos sostinėje nebuvau nuo 1994 metų. Pasikeitusi Maskva. Vaidindamas notarą Roviljosi 4 dalių televizijos filme „Ratilai vandenyje“ tekstą „iškaliau“ itališkai. Seriale „Saldi nuodėmė“ pavirtau kunigu Povilu. Nuvykęs į Širvintas filmuotis, susipažinau su Švento Arkangelo Mykolo parapijos dvasininkais. Man jie patarė, kaip dera elgtis kunigui. Net į mane kreipdavosi „kunige“. O sutiktos prie klebonijos moterėlės pagarbindavo kaip dvasiškį. Ir kalbos buvo pasklidusios, kad naujas kunigėlis atvykęs. „Pavogtoje laimėje“ vaidinau chirurgą, Emilio Vėlyvio filme „Zero 2“ – irgi mediką. Tokia patirtis patiko, juolab kad kažkada apie mediciną svajojau.
- Tai gal ir Jūsų atžalos seka tėčio sėkmingos aktorystės pėdomis?
Su „gryna“ panevėžiete žmona Rasa, dirbančia logopede, turime dukrą Moniką ir sūnų Paulių. Dukra – Vilniaus Gedimino technikos universiteto trečiakursė, kūrybines industrijas pagal ERASMUS programą šiuo metu studijuojanti Ispanijoje. Paulius – gimnazistas pirmokas arba, kitaip sakant, devintokas. Dėl profesijos dar neapsisprendęs. Tokia ta mūsų šeimos „aktorystė“.
- Ar tiesa, kad jaukaus savo namo netoli Panevėžio miesto centro kieme vištas dėl ekologiškų kiaušinių auginote?
Tikrai taip. Pernai pavasarį buvom įsigiję kelias raibąsias žemdirbių turgelyje. Kartą palesinau surūgusia varške ir dvi iš jų patiesė kojas – net veterinaro duoti lašiukai neišgelbėjo. Ir juoko, ir „strioko“ buvo, kai dvi kitos rūšies vištas nupirkau ir kieman suleidau. Peštis ėmė, per 2 metrų aukščio tvorą skraidyti. Teko atgal turgun gabenti. Toliau dar gražiau – artėjo žiema, o laikyti jų nėra kur. Sakau: nukirskime ir suvalgykime. Tačiau žmona nesutiko. Esą glostėme per vasarą, džiaugėmės, o dabar suvalgysime. Jokiu būdu! Kaimynė irgi atsisakė. Gyvent vištaitėms buvo lemta. Išvežėme į kaimą vieno mano kolegos dukrai.
- Jūsų jaunatviškumo paslaptis – sveika gyvensena?
- Nerūkau, alkoholį vartoju saikingai, niekada nepersivalgau, sportuoju, o, svarbiausia, visada esu pozityviai nusiteikęs, džiaugiuosi gyvenimu ir savo bėdų nesureikšminu bei nedalinu kitiems. Prieš dvejus metus pradėjau domėtis literatūra, padėjusia man susitvarkyti vidines problemas, nuo to laiko kiekvieną dieną jaučiuosi labai laimingas. Nors jau ant nosies – penkiasdešimtmetis, metų naštos nejaučiu.
Tik nemanykite, kad esu kažkoks sveikuolis, niekada nesirgęs. Vaikystėje į dešinę akį buvo įkirtęs gaidys, regėjimas ta akimi buvo silpnas, bet pagerinti regą padėjo specialūs pratimai. Stuburo problemų atsikračiau specialia mankšta. Turėjau alergiją šalčiui, karštą vasaros dieną nusimaudžiusį šaltame vandenyje net anafilaksinis šokas buvo ištikęs. Išsigydžiau grūdindamasis. Jaunystėje kankino migrena. Ją, manau, išgydė nuolatinis užimtumas, mėgstama profesija. Apskritai, pati geriausia gydymo priemonė man nuo visų ligų yra scena. Vaidindamas jaučiuosi puikiai.
- Esate Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys. Politika… Kam ji Jums, meno žmogui?
Politiko figūra man niekada nebuvo ypatinga siekiamybė. Ir į savivaldybės tarybą patekau vos ne atsitiktinai, labai nesistengdamas, vienų ir kitų paklausęs, kad esą ten esu reikalingas. Bet štai Seimo nariu būti niekada nenorėčiau. Kodėl? Negalėčiau atsisakyti aktoriaus darbo...
