Viktorija, vos kelios savaitės prabėgo po gimdymo, o jūs tokia liekna, atrodote lyg atbėgusi čia iš šokių aikštelės.
V.B. Per nėštumą priaugau tik 10 kg. Bijojau, ar ne per mažai, bet gydytojai nuramino, kad kūdikis gerai auga ir pasiima iš manęs tiek, kiek reikia. O aš pati pagimdžiusi svėriau mažiau nei iki nėštumo.
Iki nėštumo labai daug treniravotės, šokote, dalyvavote šokių projektuose. Nėštumas reikalauja sustoti ir atsikvėpti. Nebuvo sunku?
V.B. Mes labai laukėme vaikelio, seniai svajojome ir planavome. Kai sužinojome, kad laukiuosi, Arturas labai mane saugojo. Stengiausi per daug nešokti, „nepersitempti“. Mes dirbame su vaikais, turime savo šokių studiją ir nebūtinai pati turiu šokti, galiu paaiškinti žodžiu, kaip judėti, ką daryti. Buvo sunkiau ne dėl krūvio, o dėl darbo grafiko. Šokti vaikus mokome įvairiose miesto vietose, todėl reikėjo bėgioti iš vienos vietos į kitą.
A.B. Paskutinį nėštumo mėnesį Viktorijai uždraudžiau dirbti. Pasakiau: „Viskas, nuo rytdienos perimu visus darbus.“ Taip ir padarėme.
V.B. Taip, bet tinginiauti man sunku. Gerai jaučiausi, norėjosi dar veiklos. Dabar, kai gimė dukrytė, sau nelieka laiko, vos spėju suktis ir pati ką nors pavalgyti. Štai ir dabar sąžinė griaužia, kad sėdime kavinėje, o ji palikta mamos priežiūrai.
Visas nėštumas buvo lengvas?
A.B. Man buvo sunku. Viktorija sakydavo: „Negerk kavos, nesikvėpink...“
V.B. Negalėjau pakęsti kavos kvapo ir Arturo kvepalų, kuriuos prieš kelis mėnesius kartu rinkome. Man jų kvapas labai patiko, bet nuo jų mane iki šiol pykina. Daugiau jokių bėdų ir neturėjau. Kaip minėjau, stengiausi tramdytis ir nešokti, atsisakėme įvairių kvietimų bei projektų.
Gimdėte natūraliai? Arturas buvo kartu?
A.B. Viktorija kukli ir nepasigirs, bet gydytojai sakė, kad buvo pavyzdinis gimdymas.
V.B. Neturiu, su kuo palyginti, ir nežinau, kaip būna kitoms moterims, bet aš pagimdžiau greitai ir sklandžiai. Jaučiausi rami ir nusiteikusi gimdyti. Epidurine nejautra nepasinaudojau, bet kai labai skaudėjo, man suleido vaistų „kokteilį“ į veną. Domėjausi įvairiais nuskausminimo būdais, tačiau nė vienas jų nėra panacėja ir gali turėti šalutinį poveikį. Todėl pamaniau, jog pakentėsiu, kad tik kūdikiui viskas būtų gerai.
A.B. Aš prisimenu, kad ketvirtą ryto Viktorija mane žadina ir sako: „Reikia važiuoti.“ Galvoju, kaip tai, man juk dar pamiegoti porą valandų reikia. Vis dėlto šeštą ryto jau buvome ligoninėje. O pusę pirmos jau turėjome Izabelę. Viktorijai atrodo, kad labai greitai pagimdė, o man laikas prailgo. Aš gimdyme nedalyvavau, nes reikėjo dirbti, tačiau valandos slinko labai lėtai. Galiausiai, kai uošvė paskambino ir davė paklausyti vaiko verksmo, rankos kojos ėmė drebėti. Keisti jausmai užplūdo.
V.B. Gimdyme dalyvavo mano mama. Aš pati labai norėjau, kad ji būtų. Ko gero, žmogui būti kartu su gimdyve dar baisiau nei jai pačiai, nes mama man sakė: „Žinai, jaučiuosi taip, tarsi būčiau pati ketvirtą vaiką pagimdžiusi.“ Izabelė gimė 3500 g svorio.
A.B. Palaukite... ūgį aš pasakysiu: ji gimė 54 cm. Izabelė gimė ilgakojė, bet man atrodo smulkutė ir mažutė. Kadangi abi jautėsi gerai, po trijų dienų grįžo namo.
V.B. Namo nesiveržiau. Ligoninėje jaučiausi labai ramiai. Žinojau: jei reikės pagalbos, sulauksiu, jei reikės patarimo, man tikrai patars, kaip elgtis. Namų šiek tiek bijojau, nes ten jau esame vieni, nėra nuolatos besisukiojančių gydytojų.
Daugiau apie šokėjų tėvystę skaitykite naujausiame „Tavo vaiko“ žurnale, kuris jau prekyboje.
