-Nematome jūsų jokiuose muzikiniuose televizijos šou, kuriuose mielai dalyvauja ir akademinio meno atstovai. Nekviečia ar laikotės principo – nepasiduoti pigiam populiarumui?

-Konkretaus pasiūlymo nesu gavusi, nors kartą kvietė parengti dainavimui vieną verslo pasaulio atstovą, tačiau atsisakiau, pabijojau. Nors šiaip stengiuosi dalyvauti visur, kur mane kviečia. Nieko baisaus nematau šou laidose, tik visa tai vaikams turėtų komentuoti tėvai, nes vaikai gali ten rodomus dalykus suprasti kaip vieninteles tiesas ar vertybes. Suaugusieji privalo padėti supažindinti vaikus su tuo, jog pasaulyje yra daug pasirinkimų. Mes taip pat žiūrime televizorių, bet stengiamės dvylikametei dukrai komentuoti. Todėl visiems televizijos laidų kūrėjams linkėčiau dirbti mąstant ir apie vaikus, jaunimą, juk dažnai nepakanka vien tik kamputyje uždėti ženklą „N-7” ar „N-14“.

-Atrodo, jūsų kūrybinis kelias buvo aiškus – vaikų konkurso „Dainų dainelė“ dalyvė, šio konkurso laureatė, Konservatorijos studentė, profesionali solistė. Ar dar buvo kokių nors stotelių šiame kelyje? Ar kada nors stovėjote pasirinkimo kryžkelėje?

-Mokyklos ir studijų laikais esu daug ką išbandžiusi – šokau pramoginius šokius, lankiau tinklinį, daug keliavau, kaip ir mano brolis fotografas Gintautas Trimakas. Manau, kad šiek tiek tampame panašūs į tuos, su kuriais bendraujame. Pasirinkau tai, kas man labai patinka – dainavimas, muzika, todėl niekada neteko svarstyti, ar tikrai einu savuoju keliu. Mano profesija labai moteriška, ji man labai patinka. Koncertuodama galiu daug keliauti, pamatau daug žmonių. Visada išlieka intriga - keliauji ir niekada nežinai, ką sutiksi. Žinoma, kartais kelionės išvargina, bet net ir tada stabteliu tik trumpam – niekada negalvojau sukti į kitą pusę.

Muziką mylintys žmonės labai atviri, nuoširdūs. Ar dainuoji mažame Šveicarijos miestelyje Einsiedelne, ar Lietuvos Kretingalėje, visur jie pasitinka lyg seni pažįstami. Džiaugiuosi turima laisve – galiu pati rinktis man ir klausytojams labiausiai patinkančius kūrinius, galiu improvizuoti ir kaip kompozitorė. Kiekvienas koncertas tai ir pasitikrinimas, ar vis dar esi reikalingas. Mano atliekamas žanras, nors ir nėra labai populiarus, bet taip pat labai padeda žmonėms keliauti per gyvenimą, nuskaidrina jų būtį. Džiugina, kad mano darbas reikalingas kitiems.

-Kai kurios solistės scenoje sukuria šiek tiek nežemišką, ledo karalienės įvaizdį. Jūs scenoje, kaip ir gyvenime, atrodote labai šilta, miela, paprasta. Kartais nesinori kuo nors pridengti sielos trapumo ir taip jaustis saugesnei?

-Specialiai įvaizdžio nekuriu, tačiau žinau, kad daugeliui į akis krinta mano spalvinga kepuraitė ar raudonas lagaminas. Specialiai nenoriu nieko sudominti, tiesiog kuriu aplinką, kurioje man pačiai būtų smagiau, nebūtų taip pilka. Man labiau įprastas paprastas akademinis muzikos žanras, rūbuose – taip pat. Detalės nėra svarbios, svarbu, kaip jaučiuosi viduje. 

Kai nuvažiuoju koncertuoti, mane daugelis vadina vardu. Man tai labai malonu. Kai tave vadina vardu, suvoki, kad žmogui esi labai artimas savo dainavimu, matyt, tai įsiskverbia į pačias žmogaus sielos gelmes. Kai žmogui artimas atliekamas menas, artimas tampa ir atlikėjas. Man ir pačiai atrodo, kad visi klausytojai ir žmonės, dirbantys šioje srityje, yra mano draugai ir bičiuliai. Esu labai atvira bendravimui ir labai dažnai sulaukiu to paties iš kitų. Reikia nuoširdžiai dirbti ir būsi pastebėtas, jokio specialaus įvaizdžio kurti nereikės.

-Prieš dešimt metų įvyko jūsų sumanytas, iki šiol vykstantis muzikos festivalis „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“. Saldu. Pataikaujate klausytojams?

-Praėjusiais metais žaidžiau tenisą Vilkaviškio sporto mokykloje su jaunuoliu, kuris yra stalo teniso sporto meistras. Jis nežinojo nei mano pavardės, nei kuo aš užsiimu. Prisipažino, kad nežino ne tik manęs, bet ir kitų akademinę muziką atliekančių solistų. Aš jam čia pat, sporto salėje, padainavau vieną populiarų kūrinį. Sporto salėje gera akustika, kai uždainavau, jis nustojo žaisti sakydamas: „Pirmą kartą girdžiu tokį balsą“. Todėl organizuodama festivalius visada galvoju ir apie tuos žmones, kurie niekada nebuvo tokiame koncerte, galbūt nesilankė ir dailės parodose, teatre.

Festivalio pavadinimu „Šokoladinis Mocartas“, kurį rengiu su muzikais bendraminčiais, noriu pakviesti ir tarsi pasakyti, kad nereikia bijoti rimtosios muzikos. Mocarto muzika yra nuotaikinga, graži, šviesi. Šis kompozitorius yra sukūręs ne tik garsių operų, bet ir labai daug gražių dainų. „Šokoladinis Mocartas“ – intriga susitikimui, kvietimas naujai patirčiai. Tai muzikinis šokoladas. O tikrus kavą ir šokoladą aš ir pati labai mėgstu, šiais skanėstais kartais mėgaujuosi norėdama save palepinti.

-Esate įsteigusi viešąją įstaigą „Sigutė Trimakaitė ir Ko“. Ar ne geriau tokius dalykus patikėti vadybininkui?

-Daug žmonių Lietuvoje mokosi vadybos, bet mūsų sferoje dar yra nišų, kurias galėtų užpildyti vadybos išmokę žmonės. Nors vadyba nelabai dera su menininko darbu, bet visgi, kai įvyksta festivalis, darbo rezultatas mane labai džiugina. Smagu, kad įkurta įstaiga veikia, daro konkrečius darbus, nėra formali. Dažnai jaučiame malonumą ir dirbdami be atlygio. Mūsų profesija viena iš tokių, kuri teikia džiaugsmo ir be atlygio.

-Keliaujate autobusais, traukiniais ir lėktuvais, bet automobilio nevairuojate, juk taip tampate priklausoma nuo transporto tvarkaraščio.

-Man labai patinka keliauti taip, kaip keliauju. Žinoma, kartais, kai pasijaučiu labai pavargusi, norėčiau, kad privažiuotų mašina, vairuotojas paragintų baigti kad ir pačius įdomiausius pašnekesius ir parvežtų į Vilnių. Dažnai kas nors ir pasisiūlo parvežti. Sakau, kad norėčiau išmokti vairuoti, bet žinau ir kita, kad pačiam vairavus, sunku iš karto koncertuoti, reikalingas poilsis prieš koncertą, o pianistams, jei vairavo, būtina pailsinti rankas.

Atlikėjas prieš koncertą turi būti susikaupęs, pailsėjęs. Prieš koncertą nenoriu su niekuo bendrauti, mane tai išblaško, trukdo susikaupti. Žinoma, labai norėčiau savo įstaigoje turėti nedidelį šešiavietį autobusiuką ar automobilį, kurį vairuotų vairuotojas ir mus nuvežtų į koncertus bei iš jų pargabentų atgal, bet kol kas apie tai tegalime svajoti.

-Dainuojate vakarėliuose, uždaruose koncertuose, o gal atmetate tokius kvietimus?

-Koncertuoju, tik būtina žinoti, kur esame kviečiami, kas ten vyksta. Pagal tai parenkame repertuarą. Būtina žinoti, ko vieni iš kitų tikimės. Kartą į mane kreipėsi žmogus, kurio vakaras vyko Vilniaus rotušėje. Tą dieną buvo suplanuotas mano festivalio koncertas, bet nusprendžiau perkelti koncertą, juk žmogus norėjo šventės. Žmogus pažadėjo atsilyginti, bet taip ir nesumokėjo iki šios dienos. Žodinis susitarimas yra toks pat svarbus kaip ir tas, kurį pasirašai. Kai pakviečia, niekada nesakau, kad neturiu laiko, galimybių, nes net ir suplanuotus dalykus galima šiek pakeisti, jei tik labai nori. Niekada nesakau - dainuoti ten ar ten yra ne prestižas. Jei žmogus kviečia, vadinasi, jam tavo menas svarbus.

-Menininkai savotiški visuomenės savijautos katalizatoriai. Kaip jūs, Sigute, jaučiatės Lietuvoje? Ko jums čia trūksta, o ko per daug?

-Niekada nėra per daug gerumo, grožio, mūsų santykiuose niekada nėra per daug šilumos, užuojautos, šypsenų. Kai kurie menininkai, nusivylę vienu ar kitu neigiamu dalyku, vykstančiu Lietuvoje, linkę užsisklęsti. Manau, svarbiausia yra ne tai, ką parašė ar parodė žiniasklaidos priemonės, o tai, kaip mes patys gyvenime jaučiamės. 

Būtina daryti viską, kad būtų kitaip, o tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Jei jautiesi vargšas, tai, ko gero, taip ir bus. Aš stengiuosi nesijausti nei vargšė, nei nuliūdusi, nei nusivylusi, kaip tik ieškau savyje ir kituose pozityvių dalykų. Man patinka gyventi, dirbti. Jei neturėčiau profesijos, žinoma, būtų sunkiau. Todėl svarbiausia gyvenime – mokytis, dirbti savo mylimą darbą, o tada savaime atsiras bendraminčių, palaikančiųjų. Niekada nesijausi labai vienišas, blogai gyvenantis. Mes visi gyvename dabar – 2011 metų lapkritį ir turime jaustis gerai, nes kito mūsų laiko nebus. Visiems linkiu mokytis ir taip pasiekti lygį, kuriame pakankamai gerai jautiesi. Užjaučiu tuos, kurie negalėjo laiku to padaryti – galbūt taip susiklostė situacija. Aš už optimizmą ir mene, ir gyvenime. 

Esu Lietuvos patriotė, bet suprantu išvykusius, juk jie rūpinasi savo egzistencija. Ne visi turi ir gali dirbti savo mėgstamą darbą taip, kaip aš ar kiti menininkai. 

Reikia turėti daug draugų, neverta užsidaryti savo kiaute net ir tada, jei tenka kai kuriais žmonėmis nusivilti. Jei užklumpa labai blogas laikas, visada reikia prisiminti, kad tai laikina, jis praeis.
Nepasiteisina prioritetą teikti vien materialiems dalykams.

-Deja, matome, kaip dažnai menininkai pasirenka savižudybę.

-Man tai visada išliks paslaptimi. Gal tie žmonės labai vieniši? Juk nelaimingi jaučiasi net dirbantys labai prestižinį, gerai apmokamą darbą. Matyt, esmė vis tik slypi kitur. Daug ką lemia tai, iš kokios šeimos žmogus kilęs, kokia buvo jo vaikystė. Jei mes kalbame, kad mums trūksta kažkokio gerbūvio ir todėl negalime jaustis laimingi, tai yra netiesa, daug žmonių, gyvenančių asketiškai, jaučiasi esą laimingi. 

Mums reikėtų labiau pasidžiaugti vienas kitu, tuo, ką darome. Negailėti šilto žodžio, nes jis gali būti labai svarbus ar net lemtingas dvasiškai silpnesniam.

-Jūsų vyras Herkus Kunčius – rašytojas. Ar jis pataria, kokius kūrinius rinktis, o gal jūs pasiūlote jam temą naujai knygai? Sklando mitas, kad labai sunku šeimoje gyventi dviem menininkams – gal galite tai paneigti ar patvirtinti?

-Kai grįžtu iš gastrolių, Herkus privalo išklausyti mano įspūdžių. Kartais jis sako: „Aš taip laukiau, kad atvažiuosi ir išklausysi, kaip mums čia sekėsi“. Mes, kaip ir visi, gyvendami vienas iš kito mokomės tolerancijos, pakantumo, gal ne viskas mums pavyksta, bet stengiamės. Šeimoje, nepaisant profesijų, labai svarbi tarpusavio pagarba, tolerancija, supratimas, atlaidumas. Svarbu nenuvertinti kito, jo darbų. Žinoma, kad patariame vienas kitam ir kūryboje. Siūlau, švelniai patariu Herkui, kad jis daugiau rašytų vaikams. Man jis pataria dainuoti tai, kas miela pačiai, tai dažniausiai miela ir žmonėms. Džiaugiuosi, kad turiu žmogų, galintį nuoširdžiai patarti. 

Po koncertų būtinas poilsis, nes klausytojams išdalini visas emocijas. Pailsėti padeda namų aplinka, vyro paruošti garuojantys pietūs, dukra. Ramiai pabuvusi namie, prisikaupiu energijos ir vėl galiu ruoštis koncertinei kelionei.

-Auginate paauglę dukrą. Kokias vertybes jai skiepijate? Dabar vaikus populiaru mokyti verslumo, apie ką mūsų laikais beveik niekas neturėjo jokio supratimo.

-Mes tiesiog gyvename. Sakome Adolfinai, kad žmogui gyvenime labai svarbu turėti gerą draugę ar draugą. Jei jai kas nepasiseka, nepuolame moralizuoti, juk vaikui jau ir taip blogai. Vaiko dvasinė būsena, pagalba jam yra labai svarbi. Mūsų dukra labai daug skaito. Ji, kaip ir aš, žaidžia stalo tenisą, šoka. Mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet mes jai sakome, kad svarbūs ne tik meno dalykai, svarbu įgyti bendrus mokslo pagrindus. Norime, kad dukra suprastų - jos gyvenimas priklauso ne vien nuo pažymių, svarbiausia, kad žmogus gautų gerą „užtaisą“ gyventi. Norime, kad mūsų dukra namie jaustųsi saugiai, nebijotų su mumis kalbėtis įvairiausiomis temomis.

-Koncertuojate atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, mažų miestelių mokyklose, bibliotekose, susitinkate su provincijos gyventojais, matote, kaip ir kuo jie gyvena. Ar jums irgi atrodo, kad Vilnius ir visa likusioji dalis – tarsi dvi skirtingos Lietuvos?

-Kultūrinis gyvenimas mažuose miesteliuose labai aktyvus, žmonės dainuoja, šoka, susibūrę į įvairius ansamblius, organizuoja šventes, parodas. Visko visur yra daug, tik mes vieni su kitais galbūt per mažai bendraujame. Mažuose miesteliuose viskas vyksta ne didžiulėse koncertų salėse, o mokyklose, muziejuose, bažnyčiose. Pastebėjau, kad po koncerto žmonės labai nori pabendrauti, pašnekėti. Visada tai mielai darau, jei tik būna likę laiko iki išvažiavimo.

Jie nori parodyti ir kaip patys gyvena. Matydama, kaip sakote, abi Lietuvas, vis dar viliuosi, kad gyvenimas tėvynėje netaps per sunkus visiems. Įgydami reikiamų gebėjimų, pasirinkę mėgstamą profesiją, galime ir čia gyventi, kurti, išvykti į svečius, bet ir vėl grįžti namo. Reikia dažniau kalbėti apie pozityvius dalykus, apie tai kas gražu Lietuvoje, o menas tam taip pat padeda. 

Labai svarbūs užsienyje gyvenantys lietuviai. Dainavau vaikams, kurie mokosi lietuviškai, Romoje, dainavau Prahos, Londono, Norvegijos, JAV, Tilžės lietuviams. Man įdomu, kokia tų žmonių būsena, kaip jie jaučias. Matau, kad jiems reikia dvasinio pabendravimo, per mus, per mūsų atliekamą muziką jie pajaučia Lietuvą. Po koncerto pabendraujame ir jie sužino, kaip mes čia, Lietuvoje, gyvename, o mes daugiau sužinome apie juos. Išeiviai - mūsų tautos dalis, jų negalima pamiršti.

-Koncertuojantys žmonės – ne rašytojai ar poetai, kurie nelabai linkę dalytis ateities planais, tad ką išgirsime artimiausiais mėnesiais, per artėjančias šventes?

-Darbas verda. Kviečiu apsilankyti vokaliniame muzikos festivalyje „Arija“, artėja sakralinės muzikos festivalis „Kalėdų muzikos aidai Vilniaus bažnyčiose“, lauksiu klausytojų Naujametiniame koncerte Vilniaus dailės akademijos Gotikos salėje ir, žinoma, visada galima pasimėgauti „Šokoladinio Mocarto“ koncertais.