– TV žiūrovai jus pažįsta kaip nenuilstančią šokių projektų dalyvę, tačiau neabejotinai turite ir daugiau užsiėmimų...
– Absoliučiai visa mano veikla yra susijusi su šokiais. Dar dirbu šokių mokytoja klube „Šokiai.lt“. Mokau šokti vaikus ir suaugusiuosius. Be to, šiemet įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantūrą studijuoti šokių edukologijos.
– Televizija jums – galimybė šiek tiek prisidurti pinigėlių?
– Į pirmąjį – Lietuvos televizijos – šokių projektą ėjau net nežinodama, kas tai yra, nes toks projektas Lietuvoje buvo visiška naujiena. Dabar dalyvauju jau ketvirtajame šokių projekte. Nesakyčiau, kad taip siekiu išpopuliarėti. Veikiau man tai – darbas, kuris teikia malonumą. Ši veikla man padeda išreikšti save ir realizuoti savo, kaip šokėjos ir choreografės, gebėjimus. Man tai – tikras iššūkis.
– Ar kantrybė – svarbiausias dalykas, kurio reikia dalyvaujant šokių projektuose su neprofesionalais?
– Nežinau, ar svarbiausias, tačiau būtinas. Juk nėra taip lengva ant parketo nejudėjusiam žmogui įrodyti, kad rankomis ir kojomis galima sukurti žavingus dalykus. Šokiai – tai menas. Todėl čia labai svarbu kūrybingumas ir fantazija, nes žiūrovų vien sausa choreografija nesudominsi. Kad jie žavėtųsi ir gal net ašarą nubrauktų, reikia ją įvilkti į spalvingą ir gražų apvalkalą.
– Ar einant iš projekto į projektą jūsų entuziazmas dar neblėsta?
– Tikrai ne, nes darbas darbui nelygu, kaip ir partneris partneriui. Kiekvienas turi skirtingas kūno valdymo galimybes. Donatas Montvydas buvo gana geras šokėjas. Deiviui šokti galbūt nelengva, tačiau jis – puikus aktorius. Stano, nors ir scenos žmogui, su choreografija ir vaidyba sekėsi sunkiau. Tiesa, neilgai mes išbuvome projekte. O Vaidas Kukarėnas, su kuriuo pirmajame projekte laimėjome trečiąją vietą, buvo tikras „gerietis“. Nuolat besišypsančiam, nuotaikos nestokojančiam šokėjui sunkiausia būdavo pakeisti charakterį – tapti piktu, įtūžusiu vyru.
– Pernai su D. Montvydu TV3 projekte „Šok su manimi“ laimėjote pirmąją vietą. Ar prasmingai išleidote laimėtus 10 tūkst. eurų?
– Didelių daiktų neįsigijau, reikšmingų investicijų nepadariau... Leidau kasdieniams dalykams, mokėjau už mokslus ir žiūriu... kad jau ne kas liko.
– Ar nenutrūko jūsų ryšiai su buvusiais partneriais?
– Su visais bendrauju. Tačiau tai nėra nuolatinis bendravimas, tiesiog kartais susiskambiname, kartais susitinkame. Iki šiol su Deiviu susitikdavome šešis kartus per savaitę. Po keturias valandas repetuodavome. Dabar tapo sunkiau, nes Deivį užgriuvo darbai miuzikle „Tadas Blinda“.
– Ar skiriasi repeticijos su profesionalu ir mėgėju?
– Kai šoki su profesionalu, nebūna taip, kad kuris nors vienas vadovauja. Bendromis pastangomis tobuliname techninius dalykus, siekiame kokybės. Mėgėjo per trumpą laiką technikos neišmokysi tobulai. Tad žiūrovus stengiesi patraukti režisūriniais sprendimais.
– Kurios repeticijos vargina labiau?
– Kadangi šis darbas teikia malonumą, fizinio nuovargio nejuntu. Galbūt labiau sekina idėjų paieškos. Pergalvoji tūkstantį variantų, perklausai šimtus dainų ir, kai jau sumąstai, dar nesi garantuota, ar radai geriausią variantą. Tai labiausiai vargina.
– Ar prieš pasirodymus jaudinatės ir jūs?
– Žinoma, visada prieš eterį ar koncertą jaudinuosi. Pirmiausia – dėl savo partnerio. Kita vertus, sakoma, jei jaudulys visai nekyla, reikia daryti pertrauką.
– Ar aštrialiežuvių komisijos narių baiminatės?
– Dėl jų komentarų nė kiek nesijaudinu. Komisija dažniausiai pataiko ir pasako prasmingų dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Juk tam jie ten ir sėdi.
– Kokių gyvenimo permainų jums atnešė tie TV šokių projektai?
– Sakyčiau, kad jokių. Tiesa, tapau labiau atpažįstama, bet kažkodėl tik vaistinėse... Gatvėje niekas nekalbina. Vienintelis pranašumas tas, kad sumaniusieji mokytis šokių mieliau eina į žinomos šokėjos pamokas. Tai tikrai juntu.
– Žmonės dabar aktyviau mokosi šokių?
– Be abejo. Po pirmųjų projektų labai daug naujų šokių studijų atsidarė. Sakyčiau, kad dabar tapo net nebemadinga nemokėti šokti. Vakarėliuose, žiūrėk, dažnas jau šokių pagrindus išmano.
– Su kokiais mokiniais jums labiausiai patinka dirbti?
– Aš dirbu su 5–11 metų vaikais ir suaugusiaisiais. Su pastaraisiais jautiesi laisviau, gali pajuokauti, o su vaikais turi būti griežta panelė mokytoja. Abu šie vaidmenys man patinka.
– Kokie šokiai jus pačią labiausiai jaudina?
– Priklauso nuo nuotaikos. Esu Dvynys, sunkaus charakterio žmogus. Man artimas – tango, nes šis šokis turi savo charakterį, taip pat pasadoblis, kuriame persipina aistra, pyktis, meilė. O kai norisi ramybės, mielesni tampa ramesnės stilistikos šokiai.
– Ką tik išvardijote savo pačios savybes?
– Nesu toji piktoji ragana, bet, kaip jau sakiau, mano charakteris – sunkus. Man sunkiausia – nusileisti. Tačiau tikiuosi, kad su amžiumi viskas keičiasi – kuo žmogus vyresnis, tuo protingesnis. Gal po kokių dešimties metų viskas pasikeis, ir būsiu tiesiog rami moterėlė, sėdinti prie televizoriaus...
– Ar šokiai labai keičia žmogaus charakterį?
– Nežinau, ar šokiai gali keisti žmogaus charakterį, tačiau elgsenai, būdui, savijautai jie tikrai turi įtakos.
– Gatvėje lengvai galite atskirti šokančius žmones?
– Labiausiai išsiskiria baleto šokėjai. Juos lengvai gali atpažinti iš pėdos verstumo, nugaros pozicijos. Sportinių šokių šokėjas atskirti sunkiau nei vyrus. Šokėjai vaikšto pasitempę kaip kokie povai, smakras – pakeltas, užpakaliukas – riestas. Ne kiekvienas vyras taip vaikšto. Žiūrint iš šalies tokie pasitempę vyrai gali atrodyti kaip pasipūtėliai, tačiau tik tol, kol jų nepažįsti.
– Ar šiuo metu turite artimą draugą?
– Šiuo metu ne.
– Norėtumėte, kad jis būtų jūsų srities žmogus?
– Kažkada apie tai mąsčiau, tačiau nusprendžiau, kad būtų per daug pavojinga visas 24 valandas būti kartu. Mano požiūris yra toks: arba šokis, arba meilė. Kartu gyvenant ir dirbant būtų sunku išlaikyti tvirtus asmeninius santykius ir siekti aukštų sportinių rezultatų. Be to, pavydo scenų gali kilti. Ne, geriau nereikia...
– Šokiai jums visai nepalieka laiko asmeniniams reikalams?
– Kuo daugiau darbų turi, tuo labiau viską suspėji. Manau, kad laiko atsirastų ir asmeniniams santykiams, jeigu tokie užsimegztų. Galbūt tam dar neatėjo laikas.
– Ar kada nors kilo minčių mesti šokius ir užsiimti kažkuo kitu?
– Buvo momentų, kai gailėjausi pasukusi šiuo keliu. Tai labai sunkus ir brangus sportas. Tačiau kur norėčiau pasukti, taip ir nesugalvojau.
– Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado šokiai?
– Aš buvau labai aktyvus vaikas. Tėvai mane bandė kišti visur – lankiau ir plaukimą, ir gimnastiką, ir chore dainavau... Tačiau niekur nepritapau – tai traumą patirdavau, tai susirgdavau. Galiausiai, kai buvau aštuonerių, mama mane nuvedė į šokių studiją „Ratuto“. Kai atėjau, taip ir įklimpau. Paskutinis mano partneris buvo Sergejus Jerpyliovas. Tačiau po pirmojo TV šokių projekto atsisakiau profesionaliojo sporto, nes teko rinktis – arba mokslai ir darbas, arba šokiai.
– Ar savo ateitį taip pat siejate su šokiais?
– Šokiai – mano gyvenimas. Ateityje labai norėčiau įkurti kažką panašaus į šokio teatrą, kur būtų svarbu ne tik judesys, bet ir prasmė. Tokia veikla užsiima Anželika Cholina, Gytis Ivanauskas, Jurijus Smoriginas... Šiai svajonei įgyvendinti reikia investicijų, o kad jų atsirastų, turi užsidirbti.
– Ar kitokiam poilsiui šokiai jums palieka kiek nors laiko?
– Vienintelė laisvesnė diena man yra sekmadienis. Tad pusę jo pratysau lovoje, o po pietų jau pradedu ieškoti idėjų, muzikos kitam pasirodymui. Per atostogas labai mėgstu keliauti. Šiemet buvau dešimt dienų Turkijoje. Pragulėjau paplūdimyje ir parsivežiau septynis papildomus kilogramus. Sugrįžusi turėjau didelį galvos skausmą, kaip jų atsikratyti.
– Ar ruduo, kai prasideda šokių projektai, – jums gražiausias metų laikas?
– Ne. Aš negaliu gyventi be saulės. O rudenį mūsų krašte jos dažnai nebūna. Man labiausiai patinka pavasaris.