Per tą laiką Jurgitos gyvenime įvyko daug pasikeitimų: baigė studijas, dirba, tapo mama. Trimetis Damjanas šiandien jos didžiausias džiaugsmas. „Gyventi ne vien dėl savęs, bet ir dėl kito žmogaus kur kas prasmingiau“, – svarsto jauna moteris.
- Atrodote labai savarankiška ir tvirto charakterio. Ar visuomet tokia buvote, ar gyvenimas užgrūdino?
Visada žinojau, ko noriu. Turėjau tikslą ir jo siekiau. Net po to, kai būdama septyniolikos patekusi į avariją patyriau stuburo traumą ir sužinojau, kad niekada nebegalėsiu vaikščioti. Prieš tai buvau labai aktyvi, visur eidavau, bendraudavau, dalyvaudavau. Sunkiausiomis akimirkomis labai padėjo klasės draugės: palaikė, nepaliko vienos, kasdien daug metų ateidavo, su manimi plepėdavo, kur tik galėdavo, mane kartu vesdavosi. Visuomet būsiu joms dėkinga.
O šiaip tai tokia jau esu. Ir tada, kai teko atsisėsti į ratukus, gyvenimas nesustojo. Negi gulėsi visą dieną serialus per televiziją žiūrėdama, nagus lakuodama? Ne, tai ne man. Todėl išmokau vairuoti, pradėjau studijuoti. Netgi šokti. Kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta, taip ir man teko prie naujų gyvenimo sąlygų įprasti. Nemėgstu dejuoti, nenoriu laukti, kad kas nors ką nors duotų. Galiu ir pati bandyti šį tą iš gyvenimo pasiimti. Jeigu pradėsi savęs gailėti, niekas nepasikeis. Ir sau būsi nemielas, ir kitiems, niekam nepatinka zirziantys, verkšlenantys.
- Ar kas nors pasikeitė po to, kai užsidėjote „Mis negalia“ karūną?
Tikrai netapau princese. Ir to renginio nesureikšminau, greitai pasimiršo, išsitrynė. Svarbiausia, kad po to ėmiau labiau pasitikėti savimi. Baigusi Vilniaus verslo ir teisės kolegijoje verslo vadybą įstojau į M. Romerio universitetą, pasirinkau finansų valdymo specialybę. Tačiau teko studijas mesti.
Sutrukdė nepritaikytos neįgaliesiems patalpos. Viena paskaita trečiame aukšte, kita ketvirtame, lifto nėra. Nesinorėjo tapti našta bendramoksliams, kad jie mano vežimėlį laiptais tampytų, savo nugaras žalotų. Palikau šiuos planus geresniems laikams. Neprarandu vilties, kad kada nors laiptai man nebetrukdys įgyti aukštojo mokslo diplomą. Arba atsiras galimybė studijuoti nuotoliniu būdu.
- Ar esate patenkinta profesija, darbu? Juk iki avarijos galbūt svajojote visai apie ką kita...
Svajojau tapti policininke. Tuomet per televiziją rodydavo įspūdingą serialą „Sirenos“ apie policininkus, jį labai mėgau žiūrėti, tad jokio kito darbo neįsivaizdavau. Pagal pasirinktą specialybę nedirbu, tai net nežinau. Kita vertus, esu realistė, džiaugiuosi tuo, ką turiu. Jau septintus metus darbuojuosi Lietuvos žmonių su negalia sąjungoje. Šiuo metu – ekonomiste ir administratore. Galbūt nuo kitų metų dirbsiu projektų vadove, bet tai priklausys nuo finansavimo.
Gerai čia, patalpos pritaikytos, visi pažįstami, savi. Pagelbėja, jei kokia bėda. Neseniai avarijoje ne dėl mano kaltės sudaužytas automobilis, naujo dar neįsigijau, tai centro mikroautobusas į darbą atveža. Kitaip nežinau, ką reikėtų daryti. Autobusai neįgaliesiems pritaikyti, bet ne visuomet sustoja taip, kad neliktų tarpo tarp šaligatvio ir durų.
Įprasta Jurgitos darbo diena prabėga prie rašomojo stalo bendraujant su lankytojais, užsukusiais į Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Net nesimato, kad simpatiška administratorė sėdi ratukuose.
- Kokia dabar didžiausia Jūsų svajonė?
Savas butas, pritaikytas žmogui su negalia. Kol kas su sūnumi ir jaunesniu broliu studentu Tomu gyvenu buvusiame tėvų bute. O jis daugiabutyje, 6 aukšte. Iki lifto privažiavimas įrengtas, tačiau nuo buto durų iki jo dar tenka kasdien po kelis kartus kaip nors, „smagiai pasišokinėjant“, įveikti keletą laiptelių, toks nevykęs namo projektas.
Kai liftas neveikia, laukiu, kol pataisys. Kartą reikėjo užsukti į namus – sugedęs. Skambinu į liftų remonto įmonę ir sužinau, kad pataisys tik po trijų dienų. Kai direktoriaus pasiteiravau, ką man daryti, šis atšovė: o ką darote, kai sugenda automobilis? Kviečiate taksi? Susiraskite, kas jus užneštų. Kasdien nerimauju, ar galėsiu savarankiškai išeiti iš namų ir į juos grįžti.
- Kaip ir visoms mamoms, tenka tvarkytis, valgį ruošti. Kaip įveikiate kasdienius buities iššūkius?
Namuose viskas sudėliota taip, kad man būtų patogu. Bet kartais negaliu pravažiuoti, nes visur primėtyta žaislų. Mokau mažąjį tvarkytis, tik tokio amžiaus vaikui ne visuomet pavyksta ir norisi. Be to, sūnus labai judrus, smalsus, nenustygsta vietoje, su charakteriu. Labiausiai klauso mano brolio. Šis ima Damjaną už rankos ir vedasi į vietą sudėti žaislų. Kartu su jo rankute renka.
Vyriško griežtumo prireikia. Nesusiklostė mūsų santykiai su sūnaus tėvu, bet prie auklėjimo jis taip pat prisideda. Džiaugiuosi, kad jiedu bendrauja, kelis kartus per savaitę susitinka, taip pat ir savaitgaliais. Kartu žaidžia. Manau, vaikas nėra kaltas, kad mes negyvename kartu, o tėvas jam labai reikalingas ir mūsų nesutarimai ar nuoskaudos tam neturi trukdyti.
Parėjusi iš darbo, parsivedusi iš darželio sūnų, vos spėju suktis, nė nepastebiu, kad jau miegoti laikas. Kol maisto mums trims prigaminu, vien kiek užtrunka. Ir viskas turi būti tiktai taip, kaip Damjanas nori: kukuliai tokie ir ne kitokie, blynai supjaustyti taip ir ne kitaip. Jeigu ne – nevalgo, tai ir tenka žaisti. Turiu daug kulinarijos knygų, mokausi iš jų naujų vaikiškų patiekalų.
- Užsiminėte, kad su siaubu laukiate žiemos. Vežimėliu nelengva įveikti nevalytus šaligatvius, sniego krūvas. O kur dar brangstantis šildymas...
Man labai pasisekė, kad gyvename Pilaitėje. Čia yra naujas, vienintelis visame Vilniuje vaikų darželis, kurio aplinka pritaikyta neįgaliesiems. Kaip ir visos mamos, galiu sūnų kas rytą palydėti į grupę, atsisveikinti, atėjusi pasiimti pasišnekėti su auklėtojomis. Buvau maloniai nustebinta, kai darželio administracija specialiai man užsakė pultelį, kuriuo galėčiau atidaryti vartus, nes mygtukas yra aukštai, kad vaikai nepasiektų.
Tik žiemą kartais negaliu prie darželio per pusnis privažiuoti. Ir į lauką vakarais pasnigus nebeišeisime. Dabar parėję iš darželio visuomet išsiruošiame į parduotuvę, pasivaikštome. Tai mažas mūsų malonumas, kurį neseniai atradome, nes kol Damjanas vežimėlyje sėdėjo, negalėjau jo pati išvežti į lauką, vėliau bėgdavo, kur sugalvojęs, neklausydavo, o aš ne visur paskui jį galėdavau su ratukais užvažiuoti. Bet nieko, jo tėvelis, kuris yra sveikas, dažniau žiemą mane pavaduos.
Pernai už šildymą mokėti teko bemaž po 600 litų per mėnesį. Gaunu neįgalumo pensiją, algą, bet pajamos nėra didelės. Net nežinau, ar šiemet pavyks galą su galu sudurti. Ir maistas vis brangsta. Drabužius, kitus reikalingus daiktus jau seniai tik per išpardavimus perku. Galvoju, gal reikės vartojimo paskolą imti, bet dar apskaičiuosiu, ar apsimoka. Gal pigiau įsiskolinus už šildymą pamažu mokėti skolą ir delspinigius?
Klystate, jei galvojate, kad neįgali mama su sūneliu tik namuose sėdi. Šią vasarą abu lankėsi neseniai atidarytame Anupriškių pramogų parke.
- Ko gero, sunku buvo ryžtis susilaukti sūnaus žinant, koks tai išbandymas?
Nėštumas buvo netikėtas. Tikrai labai bijojau. Apsispręsdama gimdyti jaučiau didžiulę atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitą žmogų. Negali tik paleisti vaikelio į pasaulį, privalai pasirūpinti, kad jis turėtų ką valgyti, apsirengti, galėtų lankyti būrelius, mokyklą, bendrauti su draugais, o ne prie mano vežimėlio prilipęs vaikščioti.
Supratau, kad mano negalia neturi riboti jo galimybių. Tai nemažas įsipareigojimas. O dar tas visuomenės požiūris: neįgali ir dar nėščia, tarsi tai būtų nesuderinama. Jis keičiasi labai pamažu. Svarbiausia, mane labai palaikė mano gydytoja, šeima. Mama po gimdymo persikėlė pas mane gyventi, kad galėtų padėti. Ir dabar sulaukiu pagalbos, kai prireikia.
- Ar esate laiminga?
Aš laiminga, kad turiu sūnų. Ką be jo veikčiau? Kai mažylis mane apkabina, išbučiuoja, išglosto visą, sakydamas, kad aš jam gražiausia ir geriausia, kad mane myli, laikydamas už rankos užmiega kas vakarą, to jausmo nesulyginsi su niekuo kitu. Tai ir yra gyvenimo prasmė. Taip pat esu laiminga, kad negalia nepavertė mano gyvenimo tik egzistavimu, kad galiu turėti šeimą, rūpintis ja, kad galiu gyventi visavertį gyvenimą kaip ir bet kuri sveika moteris. Iki pačios pilnatvės trūksta tik mylimo vyro šalia ir galbūt dukrelės.
- Motinystė atima beveik visą laisvalaikį, bet, atrodo, šokiams laiko vis dėlto randate?
Esu užimta nuo ryto iki vakaro, tačiau šokti suspėju. Ir šiemet nuo lapkričio pradėsime vėl treniruotis. Kasmet pavasarį važiuojame į Olandiją, dalyvaujame neįgaliųjų šokių konkurse. Pernai 7 vietą užėmėme. Esame Vilniaus neįgaliųjų šokių kolektyvo nariai, mus moko treneris Arnoldas Riekumas.
Konkurse „Mis negalia“ šokau su tuometiniu savo gyvenimo draugu, taip pat neįgaliu, o dabar jau kelerius metus mano partneris yra Justas Valantinas, profesionalus šokėjas. Šokių repeticija labai gera treniruotė, nebereikia jokių sporto salių. Kartais pašokusi važiuoju namo ir galvoju: kaip reikės rytoj atsikelti? Bet tas nuovargis toks malonus. Anksčiau mėgau nerti ir megzti, patiko karpinių menas, ant stiklo su dažais piešdavau vitražus. Dabar nebėra kada. Bet nesigailiu.
- Bendraujate su kitomis neįgaliomis mamomis?
Lietuvoje daugėja mamų su negalia, auginančių vaikus. Jos tapo savarankiškesnės, aktyvesnės. Mūsų susitikimai būna smagūs ir naudingi. Ir pabendraujame, moteriškai pasišnekame, ir patirtimi pasidalijame. Praėjusiais metais vasarą netgi buvome surengę neįgalių mamų, turinčių vaikų, stovyklą Monciškėse, netoli Šventosios. Ten esanti stovyklavietė pritaikyta mūsų poreikiams, yra takai iki pat jūros, visur specialūs privažiavimai. Šiemet nepavyko susiburti, bet kitais metais vėl planuojame.
Šioje stovyklavietėje mes kasmet su Damjanu vasarą po kelias savaites atostogaujame nuo tada, kai jam buvo pusė metukų. Aš anksti jį įtraukiau į įvairią veiklą. Būdamas vos 9 mėnesių jis kartu su manimi vaidino interaktyviame veiksmo, tapybos, gyvosios muzikos ir žodžio spektaklyje „Dialogai“, kurį repetavome ir rodėme Monciškėse. Tuo daug kas stebėjosi: ar tik Damjanas nebus jauniausias Lietuvoje scenoje pasirodęs aktorius?
