- Į Jus pažiūrėjus sunku patikėti kad ką tik sukako 60. Kaip jaučiatės?
- Niekaip kitaip, kaip jausčiausi 59, 58 ar 55. Man pačiai labai keista. Yra kaip yra. Kiek lemta, tiek ir gyvensiu. Nors mano giminėje ilgaamžių nėra, norėčiau ilgiau pasidžiaugti gyvenimu. Nuo džiaugsmo jis tiktai ilgėja, ar ne?
- Tikriausiai ypatingo gimtadienio rytą pasitiko ir ypatingos mintys?
- Ypatingos ribos, jog dabar labiau turėčiau rūpintis savo sveikata, nepajutau. Visuomet stengiausi sveikai gyventi. Esu turėjusi šiokių tokių problemų, bet neapsileidžiu, kasmet išsamiai tikrinuosi sveikatą, vartoju vitaminus, papildus, saikingai judu ir svarbiausia – pozityviai galvoju. Stengiuosi, kad tas rūpestis būtų nepavėluotas, nes sveikata tikrai yra brangiausias turtas. O energijos tiek, kiek turėjau – nebeturiu. Jaučiu kiekvieną neišsimiegotą naktį, todėl labai tuo rūpinuosi. Anksti kėlusi, po rašymo popietės stengiuosi rasti ne pusvalandį kavos puodeliui, o geriau pusvalandį poguliui. Tai, kiek žinau, visuomet padeda mano vyresniesiems kolegoms - Galinai Dauguvietytei ir Stasiui Povilaičiui.
- Ir dar, regis, kad Jums labai padeda vidinė ramybė, taika, pavydo nepažinojimas?
- Anksčiau buvau kategoriškesnė, karštesnė, o dabar gyvenime įžiūriu visai kitas prasmes. Tolerancija – puikiausias gyvenimo eliksyras. O pavydas – ne kas kita, kaip savęs nuodijimas.
- Sulaukusi tokio jubiliejaus esate pelnytai lyginama su lietuviškąja Catherine Denevue. Ar taip paprasta ir lengva būti tiesiog gražia ir protinga moterimi?
- Aš visą gyvenimą saikingai ir protingai prisižiūrėdavau. Niekada nebuvau apsileidusi. Mane įpareigojo ne tik tai, kad esu aktorė. Aš, pirmiausiai, moteris, žmogus. Niekada nesistengiau perlenkti lazdos ir šiek tiek gailiu tų, kurie patys nebeskiria savo tikrų ar netikrų papuošalų. Kita bėda, kad pas mus gaji klišė: jei graži – tai kvaila. Aš su tuo nekovoju ir niekam nieko neįrodinėju. Aš manau, kad moteris turi būti ne protinga, o išmintinga. To reikia mokytis, siekti ir tada išmintis ateina su amžiumi.
- Kuo dabar gyvenate, kas Jums labiausiai rūpi?
- Dabar aš gyvenu knygos rašymu. Rankraštis apie režisierių Rimą Tuminą guli ant mano rašomojo stalo. Per pusmetį jį įpusėjau. Labai jaudinuosi. Tai pirmas labai rimtas rašymas per 10 metų laikotarpį. Šalia – kelios mano stalo knygos apie rusų aktorius: tragiškomis aplinkybėmis sudegusią Jeleną Majorovą, mano buvusį „kino vyrą“, taip pat mirusį Olegą Dalį, Fainą Ranevskają, mūsų Valentiną Masalskį. Tai mano nuotaikų draugai. Be dvasinių rūpesčių dar galvoju ir apie žemiškuosius: kad turėčiau už ką prasimaitinti, apsišildyti būstą, gydytis, jei liga užklups. Norėčiau, kad gyva, sveika ir sėkminga būtų mūsų visa šeima.
- Ar ilgitės kino?
- Taip, labai. Kinas - tai liga. Jaunystėje juokaudavau, kad už patį mėgstamiausią užsiėmimą gaudavau dar ir pinigų. Nevertinome tada jų. Dabar – kitaip. Dabar apsidžiaugiu pamačiusi gerą filmą.
- Kodėl Jūsų nėra lietuviškuose televizijos serialuose?
- Kažkada šmėkštelėjau „Giminėse“, bet tada jis buvo filmuojamas kaip tikras kinas. Dar šiek tiek vaidinau „Nekviestoje meilėje“. Man sunkoka dirbti lietuviškuose serialuose, nes turiu su kuo lyginti jų kokybę. Apskritai, lietuviškos televizijos beveik nežiūriu. Nelabai manęs kas į juos ir kviečia motyvuodami neprofesionalumu. Nors tuo metu filmavausi labai gerų rusų režisierių filmuose.
- O ką apie juos galvojate?
- Esu gana prastos nuomonės. Čia trūksta profesionalumo ir yra per daug gamybos. Taip kalbu ne todėl, kad ten nevaidinu. Gal taip ir prisišnekėjau? Bet nesijaučiu nei finansiškai, nei morališkai nuskriausta. Galiausiai, iš to net neprasigyvensi. O aš, savo metuose, noriu gyventi taip kaip aš noriu.
- Nemažai Jūsų scenos kolegų smarkiai susidomėjo politika. Ja domitės ir Jūs?
- Buvo jos ir mano gyvenime. Gal iš smalsumo, naivumo pasukau ten. Suvokiau, kad esu bejėgis varžtelis ir išriedėjau lauk. Tai jau praeitis.
- Esate talentingo, bet ne superturtingo kino operatoriaus žmona.
- Jis, pirmiausia, mano vyras ir mano vaikų tėvas. Tiesa, pažinties pradžioje man didelį įspūdį paliko visi tie jo operatoriški triukai ir net pažadai filmuoti kibiru. O po to liko gyvenimas. Gal geriau, kad dabar jis būtų turtingas verslininkas? Jis, kaip ir aš, menininkas. Mes nemokame prisitaikyti prie to, ko reikia. Mes nemokame „pasidaryti“ pinigų iš savo profesijos. O su Miko gabumais ir patirtimi Holivude jis būtų milijonierius.
- Teko girdėti, kad turite jūrinių šaknų?
- Man jūra yra viskas! Mano senelė iš motinos pusės buvo iš Liepojos. Ten, Latvijoje prabėgo visos mano vasaros, latviškai kalbėjau ne prasčiau nei lietuviškai. Su pusbroliais ir tetomis prie jūros gyvendavome ištisą dieną. Ir nebuvo ten blogo oro... Ir dabar man gyvybiškai svarbu nors kartą per metus pabūti prie jūros.
- Ar Jums neankšta Lietuvoje?
- Apie tai reikėjo galvoti tada, kai baigę mokslus Maskvoje abu su Miku skubėjome į Lietuvą. Man tik dabar atsivėrė pasaulis, kai dukra įsidarbino profesionalia turizmo gide.
- Kas Jus kasdienybėje pralinksmina, įkvepia optimizmo?
- Mane geriausiai įkvepia rytinis saulės spindulys, mano „body flex“ mankšta ir gardus kavos puodelis.
