„Prašau sakyti man tu“, – iškart paprašė Andrius, tačiau tai nebuvo neišsilavinusio stačioko mostas: dainininkas nustebino taktu, kantrumu ir gyvenimo išmanymu.
Kelio pradžia
Andriau, „Kelias į žvaigždes“ tau, tada aštuoniolikmečiui, pasibaigė triumfu. Prasidėjo naujas kelias į gyvenimą, o jis nėra tiesus, dažnai ir šunkeliais šakotas. Ar muzika ir jame liko kelrode žvaigžde?
Muzikavimas tapo ir profesija, ir hobiu. Man tik dvidešimt ketveri, o kuo tik neteko būti: mokyklos prezidentu, kariu savanoriu, dainininku, muzikos vadybininku, sporto klubo direktoriumi… Sukausi ir statybų versle, tiesa, nelabai sėkmingai, bet pagaliau grįžau prie to, nuo ko pradėjau, ko pati širdis nori. Dainavau nuo mažens, baigiau muzikos mokyklą... Taigi į realybės šou patekau nevisiškai žalias.
Tačiau į nenatūralią realybės šou aplinką patekus to negana. Kas tada padėjo laimėti?
Padėjo tai, kad išlikau savimi. Nebuvau nei talentingiausias, nei geriausiai dainuojantis, buvo stipresnių už mane, tačiau buvau tuo, kuo esu, nieko nevaidinau ir neslėpiau, kliuvo tik aukštaitiška kalba, kurią suturėdavau. Gal todėl ir laimėjau. Nors vaikinui iš kaimo lengva nebuvo: minios žmonių, televizijos kameros, pašėlęs greitis.... Tačiau paskui prasidėjo beprotiškas bėgimas: „Mango“ grupės prodiuserių Bendžių kvietimas, šuolis iš Jūžintų į Klaipėdą, kur nebuvo nė vieno draugo, koncertai, įrašai, televizija, kelionės…
Esi kilęs iš Jūžintų, Rokiškio krašto. Nesigėdiji, kad esi kaimietis?
Užaugau gražiame Jūžintų miestelyje, apsuptas nuoširdžių, darbščių žmonių. Didžiuojuosi tuo! Tai mano stiprybė. Niekada neskirsčiau žmonių pagal jų gyvenamą vietovę, svarbiausia – žmogiškosios vertybės.
Vadinasi, kaimo darbai tavęs nebaugina?
Nemoku tik melžti, kartą bandžiau, bet tėtis nebeleido kankinti karvutės. Tvarte nesijaučiu gerai, o žemdirbystė patinka: visi sėjos, šienapjūtės, rugiapjūtės darbai. Vairuoju traktorių, šieno surinktuvą.
Turbūt tėvai lenkė prie žemės.
Nebuvo jokios prievartos. Tiesiog namai, šeima mums buvo šventa – turi padėt kitiems. Tėtis sakydavo: „Na, einu pasportuoti“. Ir kildavo malkų nešioti, o aš iš paskos... Norėjau būti sportiškas kaip tėtis. Esu į mamą panašus iš veido ir polinkiu į menus, o į tėtį – jautrumu, ištverme. Tėtis išmokė mane grybauti, uogauti, o su mama vakarais deklamuodavau prieš veidrodį. Jei ne tėtis, gal būtume gyvenę mieste, tačiau jis myli žemę, sakyčiau, dirba ją savo malonumui. Juk tėčio profesija – ugniagesys gelbėtojas.
Kokia romantiška… Neužsikrėtei?
Vaiku būdamas norėjau būti arba policininku, arba gaisrininku. Kartą grįžo tėtis, negyvus žmones traukęs iš gaisravietės, pavargęs, nekalbus... Nuo to lauko gaisrininko profesija manęs nebežavi.
Neseniai dalyvavau naujoje TV laidoje „Žvaigždė policininkas“, kur žinomi žmonės bendradarbiauja su policija, kartu vyksta tramdyti pažeidėjų. Ten pasijutau gerai.
Vedybos pačiu laiku
Andriau, tavo dainavimo maniera, elgesys scenoje labai vyriški. Gal sąmoningai pabrėži vyriškumą pajutęs, ko trokšta moterys? Papildomai vaidini?
Nevaidinu. Man nepatinka staipytis su šokėjomis. Man geriau tvirtai stovint ant scenos dainuoti nuoširdžias, prasmingas dainas.
Geidžiamiausio jaunikio titulą trumpai tenešiojai.
Na, tokį žmonės prilipdo nė nepaklausę, ar tam „jaunikiui“ smagu ilgą laiką jį nešioti. Kiekvienas vyras, manau, norėtų šeimos.
Tau bepigu kalbėti: ir vedęs likai moterų numylėtiniu.
Smagu, kad į mano koncertus ateina daug ir įvairaus amžiaus moterų. Mano namuose faktiškai vien moterys, ir kai visos suvažiuoja... Suskaičiavau penkias: Vaidutė, dvi jos seserys, mano sesuo, dukrytė... O dėl ištikimybės – kai randi žmogų, su kuriuo tau gera, jokio kito nebereikia.
Vadinasi, vedei nei per vėlai, nei per anksti?
Jaučiausi tam subrendęs. Iki vedybų su Vaida draugavome penkerius metus, iš jų trejus gyvenome kartu, tad bandomąjį etapą įveikėme. Nusprendėme, kad jauna šeima būtų smagu.
Ar smagu?
Ypač kai septynerių mėnesių dukrytė guguoja. Auklės nesamdome, nesunkiai susitvarkome patys. Teko padėti mamai auginti vienuolika metų jaunesnę sesę, taigi nebaisu. Sunku tik dėl nesutampančių „grafikų“: vėlai sugrįžęs po koncerto rytais noriu pamiegoti, o vaikas anksti kelia... Vietos pakanka, nuomojamės erdvų butą. Svarstėme keltis į Vilnių, tačiau nusprendėme pasilikti Klaipėdoje.
Andriau, ką sunkiausia įveikti vedybiniame gyvenime?
Sunkiausia man buvo... nusileisti, ypač pirmą kartą. Esu principingas, užsispyręs. Tačiau nusileidęs supranti, kad tas nesutarimas nebuvo toks didžiulis kaip atrodė.
Vadinasi, žmonai nusileisti verta?
Verta. Darydami nuolaidas geriau suprantame vienas kitą. Vaidutė nuolaidesnė, tai aš toks karštas. Turiu trūkumų, man dar daug ko trūksta: pirma, išsilavinimo (žadu ilgai nelaukęs tai kompensuoti), gyvenimo patirties, brandos... Tikiuosi, žmogus bręsta ir po 24-erių, taigi į kalną kopti tik pradėjau.
Kalnai ir nuokalnės
Žmogumi tapti sunkiau nei „žvaigžde“. Kopdamas, girdėjau, esi jau nuriedėjęs...
Nekart, ir skaudžiai. Tačiau prisiplojęs užpakalį susimąstai: gal lipai ne ten, kur derėjo. Smarkiai pasimokiau. Sustoti nėra laiko, o leistis žemyn nesinori. Tikiu, kad gyvenimas daug ko išmoko.
Ar būtum, Andriau, lindęs į verslą, jei sočiai pragyventum iš muzikos?
Buvo kitaip: iš muzikos galėjau gyventi puikiai, nes išgarsėjus pasipylė pasiūlymai, koncertai. Į verslą nusprendžiau investuoti santaupas, laimėtą piniginį prizą, sporto klubo vadovo uždarbį. Tuo metu buvo pats statybų įkarštis, taigi ir įklimpau. Tai buvo išbandymas, gyvenimo pamoka.
Ką pasiimtum su savimi į negyvenimą salą? Leidžiama tik tris dalykus.
Pakaks vieno – šeimos. Ne, dar ir peilį nutverčiau... Neseniai turėjau ir butą, ir namą, dabar nei to, nei ano neturiu, užtat turiu šeimą. Turtas, palyginti su nekilnojamuoju!
Ar nekyla minčių išvykti svetur?
Užsienyje tautiečiams esu nemažai koncertavęs, ir dabar mane kviečia į Ameriką, tačiau šeima dar „maža“ , negaliu ilgam jos palikti. O gyventi svetur netraukia: esu Lietuvos patriotas... iki tam tikros ribos. Užuot šnekėjęs banalybes apie politiką, ekonomiką, verčiau suminėsiu, kas mane čia laiko: žali miškai, ežerai, kalba, artimi žmonės.
Įkvėpimo šaltiniai
Koks žmogus, dainininkas tave įkvepia?
Andrea Bočelis. Klausausi jo nuo mažens, buvau jo koncertuose. Bočelis ne tik stiprus tenoras: tai labai stiprus žmogus, nepasidavęs skaudžiai negaliai, aklumui. Mane įkvepia ir jo muzika, ir gyvenimas.
Išgarsėjęs nepasipūtei. Su gimtojo miestelio bendruomene tebesi glaudžiai susijęs, nors skiria atstumas, varžo laiko stoka. Sakyk, kodėl dauguma lietuvių taip susvetimėję?
Mieste gal sunkiau ugdyti bendruomeniškumo jausmą, bet stengiuosi jo neprarasti, ir Klaipėdoje sveikinuosi su kaimynais. Kiekvienais metais rugpjūčio mėnesį, per Šv. Baltramiejaus atlaidus, į gimtinę grįžtu dovanoti žmonėms savo ir draugų koncertą. Labai nuoširdžiai mus pasitinka miestelio bendruomenė. Nejaučiu jokio susvetimėjimo.
Ar šiais metais irgi įvyks koncertas?
Kviečiu jus ir gerbiamus laikraščio skaitytojus rugpjūčio 28 dieną į tradiciniu tapusį nemokamą koncertą Jūžintuose – jau penktą, jubiliejinį. Mano kaime paskutinį rugpjūčio sekmadienį minima
šv. Baltramiejaus diena, po mišių bažnyčioje – koncertas mokyklos stadione. Dainuos žinomi atlikėjai: šiemet pakviečiau „bendrakeleivį“ Vudį, vaikų „Eurovizijos“ finalininką Bartą, Džordaną Butkutę, Romą Dambrauską...
Kas organizuoja renginį?
Aš pats, jau penktus metus. Žinoma, ir seniūnė labai padeda, ji yra dirbusi žurnaliste. Tačiau atlikėjai, scena, aparatūra, prekyba – mano rūpestis. Šis kasmetiniu tapęs renginys – mano padėka kraštiečiams už nuoširdų palaikymą, lydėjusį mane nuolat. Žmonės suvažiuoja iš apylinkių, net iš Klaipėdos.
Seniūnė, bendruomenės pirmininkas juokauja, kad net kolūkiams griūvant tokių susibūrimų nebūdavo. Į Jūžintus, kuriuose 600 gyventojų, suplaukia 4 000 svečių, automobiliai nebesutelpa... Bus smagu. Tiesa, Jūžintuose man beprotiškai sunku į sceną užlipus pradėti koncertą – apima didžiulis jaudulys.
Turi žalingų įpročių?
Nerūkau, o išgeriu tik poilsiaudamas su draugais. Ką darau išvestas iš kantrybės? Prisėdu prie kompiuterio arba einu groti... Pasėdžiu vienas automobilyje, prisimenu ką nors gero. Ne, greičio pedalo nespaudžiu: reikia gyventi! Turiu sumanymų, planų. Ruošiu penktą albumą, kur bus ir eksperimentinių dalykų. Žinoma, keičiuosi, juk vis dar bręstu... Darbai veja darbus.
Beveik visos įžymybės tikina sėkmingai muzikinei karjerai daug paaukojusios, net ir asmeninį gyvenimą... Ką tu paaukotum?
Savo automobilį. Daugiau nieko neaukočiau... Ką vairuoju? BMW.
