„Dėl visko kalta meilė“, – šypsosi sutuoktiniai, šiam jausmui dėkingi už kūrybos sparnus, už nuo žemės pakylėtą kasdienybę.
- Kai matai Rimo rankomis sutvertus baldus, neapleidžia jausmas, kad Jūsų kasdienybė kažkokia kitokia – lengvesnė. Rimas ne kartą yra prisipažinęs, kad nebūtų jų sukūręs be meilės žmonai, šeimai. Kaip ir kuomet ji pasibeldė?
Rita Navickienė: Susipažinome daugiau nei prieš dvidešimt metų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Aš dirbau dėstytoja, Rimas studijavo. Kai likimas mums mestelėjo progą susitikti, Rimas buvo nusprendęs mokslus nutraukti. Nesisekė išlaikyti muzikos įskaitos.
Sutikau jam padėti – pamokyti groti ir paruošti didelę programą. Jau per pirmąsias pratybas mačiau, jog mano studentas muzika domisi. Žiniomis jis lenkė kai kuriuos dėstytojus, bet nenorėjo groti. Jam nesuprantama buvo, kodėl darbų mokytojui reikia mokytis, jo žodžiais tariant, idiotiškų dainelių. Muzikos katedros vedėja įrodinėjo, kad jos būtinos bendram išprusimui, atsarginiam atvejui, jei bus išsiųstas dirbti į kaimo mokyklą. Po kiek laiko Rimas rado savo atsakymą – kad sutiktų mane.
Sutikti antrąją puselę žmogui labai svarbu. Tai pagrindinis gyvenimo uždavinys. Vaikams nuolat sakau, kad savojo žmogaus reikia ieškoti po visą pasaulį ir visai nesibaiminti, jei nepavyks sutikti iš pirmo karto. Dar jiems nuolat primenu, kad būtina pašalinti visas priežastis, aplinkybes, trukdančias surasti tikrąjį draugą. Kaip gyvenime būna?
Įsikinkai į kokią nors draugystę ir negali nuo jos pabėgti, nors ir jauti, kad tas žmogus nėra tinkamas, tau su juo ne pakeliui. Jo niekaip nepaleidi ir vis bandai derintis, gludinti santykius. Jeigu būnant su žmogumi yra bent viena abejonė, reiškia, jis ne tavo. Meilė kaip upės tėkmė. Ji yra arba jos nėra.
Prieš mudviem susitinkant, dainavau kameriniame chore „Polifonija“. Vieną dieną sulaukiau kvietimo grįžti dirbti į universitetą. Palikau nuostabų darbą ir savo vietą užleidau kolegėms, kurios labai norėjo būti solistėmis. Jeigu nebūčiau priėmusi šio sprendimo, Rimo, ko gero, nebūčiau sutikusi.
Kalbant apie mūsų pažintį, iki šiol prisimenu keistą jausmą. Per dieną pas mane ateidavo apie dešimt studentų. Dainavimo mokymas – fizinis darbas, todėl į dienos pabaigą jausdavau didžiulį nuovargį. Rimas ateidavo pats paskutinis. Atidarydavo duris ir nuovargis kaipmat dingdavo. Su šiuo žmogumi atitiko viskas. Kas man gražu, ir jam gražu.
Ir kalbėti visuomet buvo apie ką, net jei kalbėdavome apie nieką. Šalia žmogaus, kuris tau tinka į porą, daraisi talentingesnis. Priešingu atveju užsisklendi, nedrįsti išsilieti. Suradus antrąją puselę, dingsta visi nedrąsumai, kompleksai.
Rimas Navickas: Iš tikro, mes vienas kitą papildome. Jeigu vienas gyvenčiau, tiek minčių tikrai neturėčiau. Argi man būtų viskas įdomu? Net filmo vienas negaliu žiūrėti. Kam rinkti informaciją, jeigu jos niekam negali perduoti, negali aptarti, pasidalinti įspūdžiais. Kam reikalinga patogi, graži kėdė, jeigu tik vienas tegali ja džiaugtis. Visuomet smagiau, kai aplinkiniai džiaugiasi. Dėl to grožis kuriamas.
- Jūsų šeimą tikriausiai „nekalbadieniai“ aplenkia?
Rita: Namų be dūmų nebūna. „Nekalbadienių“ yra pasitaikę, bet labai mažai. Juos ant rankų pirštų suskaičiuotume. Visąlaik vienas kito mintis skaitome, o kai vieną dieną nepavyksta, pasidaro skaudu. Žinoma, tai juokinga. Šie nesusipratimai skiriami, kad pamatytume, koks žmogus yra netobulas. Nuolat siekiame atsikratyti visų savo ego, kaip Rimas sako, karūnos. Tuomet tampi laisvas. Jei kas užmina ant nuospaudos, suprantame, kad dar daug turime su savimi dirbti.
- Susitikus abiejų gyvenimai iš esmės pradėjo keistis. Tapote vegetarais, kasryt bet kokiu oru maudotės tvenkinyje.
Rimas: Bėgioti, maudytis šaltame vandenyje pirma pradėjo Rita. Aš tik ateidavau prie tvenkinio pasižiūrėti. Matant iš vandens lendantį garuojantį indėniškos spalvos kūną, mane suėmė baltas pavydas. Pavydėjau žmonai kaskart patiriamo džiaugsmo, kol galų gale pats panorau jį patirti. Bėgiojame ir maudomės nepraleidžiame net žiemą. Kertame eketę ir neriame į ledinį vandenį. Pernai pasiekėme savotišką rekordą. Maudėmės spaudžiant 25 laipsnių šaltukui.
Miškiukais tris kilometrus bėgame, paskui maudomės, norėdami ne pasigirti, o save gerai paruošti dienos darbams. Norime, kad kuo daugiau žmonių apie tai išgirstų, sužinotų ir patys pabandytų gauti džiaugsmo injekciją, energijos užtaisą.
- Abu esate pasinėrę į parko kūrimą. Turėdami laisvą minutę sodinate ir prižiūrite ne vieną hektarą jau pasodintų medžių.
Rimas: Parko kūrimas – nuostabiausia mūsų bendra veikla. Bendras užsiėmimas be galo suriša ir suartina du žmones. Aštuoniuose hektaruose jau esame pasodinę penkis tūkstančius medžių.
Ką darome, žodžiais nenupasakojama. Kuriame tik dviese. Nesamdome nė vieno žmogaus, neimame jokių ES pinigų. Viską darome dėl vieno dalyko – kad žmonės sektų mūsų pavyzdžiu. Prisidėtų prie gamtos, o ne eitų prieš ją. Į savo darbą vaikų neįtraukiame, nes gerai žinome, kad prievarta daromas darbas visam laikui palieka slogų jausmą. Vaikystėje buvo reikalaujama sukasti daržą, jį nuravėti. Turėjai tai daryti, nors taip norėjosi bėgti pas draugus ir žaisti. Tai lėmė, kad iki šiol nebesinori eiti į daržą, jį turėti.
Atžalas į sodybą atsivežėme prieš imdamiesi įgyvendinti savo idėją, dar kartą – praėjus metams. Kartais jiems pasiūlome drauge važiuoti ir padirbėti. Vienas kitas nori. Vilius vienądien sodino medžius, nes nenorėjo eiti į mokyklą. Vyresnioji dukra atvažiavusi stebėjosi, kaip mes tai sugebėjome, ir nuolat kartojo, jog tai, ką darome, protu nesuvokiama. Tikrai įstabus vaizdas. Nuo kalno, kurio apačioje teka Dubysa, nueina ąžuolų takai, driekiasi pušynas, eglynas, beržynas. Ateityje pastatysiu iš šiaudų sferinį namą.
Mintimis Dievulis mane gausiai apdovanojo. Jų turiu daug, tik pinigėlių trūksta. Gaila verslininkų, nežinančių, kur dėti milijonus. Man svarbiausia – kurti. Tik tuomet širdis džiaugiasi.
Ilgai išlikti kūrybiškam padeda tam tikras ritmas. Norint produktyviai dirbti ir daug padaryti, reikia dažnai keisti darbą. Šešias valandas praleidžiu dirbtuvėse, keturias sodyboje. Tada išeina savotiškas žaidimas. Prisiminkime vaikystę. Žaisdavome ledo rutulį. Namo pareidavome klišomis kojomis, tačiau šypsojomės, nes laiką leidome maloniai nusiteikę. Gyvenime svarbu darbą paversti žaidimu. O kad jis būtų žaidimas, negalima pervargti, todėl ir būtina nuolat kaitalioti veiklą.
Mūsų namų interjerą keitęs, jiems dekoracijas kūręs Antanas Pužauskas taip pat minėjo, kad dirba ratu. Kelias valandas praleidžia vienoje vietoje, dar kelias – kitoje. Užsakovams toks darbo stilius nepatinka, bet darbo rezultatais džiaugiasi.
Rita: Sodyboje geriausiai pailsime. Vaikštome tarp medžių, kiekvieną jų galėtume nuglostyti. Taip malonu ir gera tarp jų. Galvoju, nejau visą laiką taip ir tęsis. Tęsis, nes viską savo rankomis darome ir į kiekvieną darbą: sodinimą, žolės pjovimą, kuolelių kalimą, įdedame visą širdį. Aplinkiniai mums bandė užsiminti, jog vargu ar sulauksime, kol užaugs mūsų medžiai. Dabar jie pustrečio metro aukščio. Susirūpinusieji, žinoma, galvoje turėjo mintį, kad mes nespėsime medžių nupjauti. Mums tokių minčių net nekyla.
- Pasigirti galite šiltais tarpusavio santykiais, darnia ir gausia šeima. Turėdami penkias atžalas vėlgi laužote daugeliui įprastos šeimos su dviem vaikais rėmus.
Rita: Kai buvau paauglė, mačiau filmą apie klasės susitikimą. Jis apie moterį, auginusią dešimt vaikų. Su idealizmu buvo parodytas jos gyvenimas ir kaip ji į gyvenimą išleidžia visus savo vaikus. Šventiems ritualams prilygintos bemiegės naktys, apsisprendimas sukarpyti vyro dovanotą blizgančią suknelę, kad dukros per karnavalą taptų snieguolėmis.
Ir aš visąlaik norėjau turėti dešimt vaikų. Svajojau gyventi kaime, gamtos pašonėje. Rimas man tą svajonę padėjo įgyvendinti. Kai susitikome, man buvo dvidešimt šešeri. Tiek daug vaikų nebeprigimdysi, todėl teko kiek apsiriboti.
Neįtikėtina, prieš kiekvieną laukimąsi susapnuodavau vaiko vardą. Tuomet labai greitai pastodavau ir gimdavo jo savininkas. Pradėjus lauktis ketvirtosios atžalos visi buvo susirūpinę mano sveikata. Nors ji buvo nekokia, nėštumui ryžausi, žinodama, kad kiekvienam vaikui duotas likimas, atėjimo istorija. Pasitikėjau Dievu, kad ir kas atsitiktų. Netrukus pasitaikė proga klausytis paskaitos apie organizmo valymą. Po trijų dienų jokių negalavimų nebejutau. Ketvirtąjį vaiką pagimdžiau daug lengviau nei trečiąjį.
Vyras ne visuose gimdymuose dalyvavo. Gimstant Rapolui buvo. Užtaikė ant paties sunkiausio gimdymo, todėl į penktąjį nebėjo. Ir gerai. Ką jis gali padėti? Nieko. Tai yra moters darbas. Vaikus gimdyti, juos auginti. Tam atėjau į šią žemę.
Taip, aš turiu gerą išsilavinimą, esu labai talentinga. Muzikos srityje galėčiau daug ko pasiekti. Tačiau man šeima daug svarbesnė ir reikšmingesnė už karjerą. Dabar, vaikams paaugus, galėčiau eiti dirbti. Kviečia dainuoti į vieną ir kitą ansamblį. Neinu, nes visuomet norisi būti drauge su vaikais, šeima. Ačiū Rimui, jis man nupirko labai gerą fortepijoną. Nuo to laiko koncertus rengiu namie. Dainuoju namiškiams ir esu be galo laiminga.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte augindami pulką vaikų?
Rita: Visą laiką namuose pasigesdavau žmogaus, kuris išvirtų valgyti. Vertinu kiekvieną minutę, praleistą su vaiku, ir labai gaila, kai dalį brangaus laiko turi atimti ir jį skirti sukiojimuisi prie puodų.
Vaikai visuomet nori mamos dėmesio. Kai jie prašo eiti prie tvenkinio, negaliu pasakyti, neikim. Man draudimai svetimi. Paprašau palaukti, kol paruošiu pietus. Per tą laiką juos daug ko būčiau pamokiusi.
Mūsų namuose taisyklės paprastos. Jeigu vaikas kažko nori išmokti, sužinoti, ateina prie manęs ir paprašo, paklausia. Viena dukra tapo mano mokine. Ją mokau solfedžio, muzikos istorijos. Mokslai vyksta taip, kad nuo muzikos neatbaidyčiau. Leidžiu dukrai pačiai išsirinkti kūrinius, mažai dėmesio skiriu pedagogikai. Kiti vaikai muzika nesidomi, pasirinko kitus dalykus ir aš labai gerbiu jų apsisprendimą.
Rimas: Bet kokie mokslai yra nereikalingi. Dabar žmogui, panorusiam išmokti tam tikrų dalykų, visos durys atviros. Informacijos ir žinių gali pasisemti labai greitai. Daryti baldus manęs niekas nemokino. Išmokau pats, nes labai norėjau. Arklį prie vandens telkinio gali privesti, bet pagirdyti, jeigu jis to nenori, niekaip neįstengsi.
Vaikus stengiamės užvesti ant kelio ir nepaliaujame raginti ieškoti savo pomėgių. Dar pabrėžiame, kad niekada nebijotų keistis ir vis kitame gyvenimo etape atrasti naujų interesų. Žmogus ne robotas, nuostabu, kad jis turi šią galimybę.
