Kraupi aplaidumo kaina
Keturiasdešimtmečio jubiliejaus dar neatšventusi Edita pirmagimių susilaukė būdama septyniolikos. Gandrų būta dosnių. Tėvams jie padovanojo dvi dukteris: Vidmantę ir Gintarę. Tačiau džiaugsmą greitai aptemdė niūri realybė. Septintą mėnesį gimusios mergaitės buvo paguldytos inkubatoriuje, kuris... dėl medikų aplaidumo nebuvo įjungtas.
„Keitėsi pamaina. Gydytojas į namus išėjo pusvalandžiu anksčiau. Pirmomis gyvenimo valandomis mergaitėms nebuvo suteikta medicininė pagalba, todėl niekas netikėjo, kad neišnešioti naujagimiai gyvens“, – skaudžios istorijos pradžią priminė Edita.
Paminėjo ir dar vieną aplinkybę, lėmusią abiem dukroms cerebrinį paralyžių. Kieme stovintį vežimėlį su miegančiais kūdikiais apvertė žaidžiantys vaikai. Vidmantė iš vežimėlio išriedėjo, Gintarė iškrito.
Jauna mama išgirdo kraupų gydytojų verdiktą. Pagal jų prognozes, Vidmantė visą gyvenimą turėjo praleisti invalido vežimėlyje. Dvynė sesuo – niekuomet nematyti saulės šviesos, negirdėti, nepakilti iš lovos.
Į mokyklą – su vaikštyne
Penktadienio popietę pasibeldus į svetingų namų duris, jas atidarė Vidmantė. Smulkutė mergina šiemet baigs profesinę mokyklą ir gaus odininkės diplomą. Tiesa, pagal specialybę ji dirbti neplanuoja, nes žino, jog darbą susirasti sunku, be to, šią specialybę rinkosi kaip atsarginį variantą.
Vidmantė norėjo studijuoti lietuvių filologiją, tačiau Šiaulių valstybinėje kolegijoje nebuvo surinktas kursas. Dabar mergina svarsto, ką reikės daryti toliau. Dar kartą stoti į norimą specialybę ar ieškoti kitos mokymo įstaigos. Kalbai pasisukus apie mokslus, Vidmantė atviravo: jie sekėsi, bet ne taip, kaip norėjosi.
„Spec. ugdymo centre, kuriame baigiau dvylika klasių, ne visi pedagogai dirbo iš pašaukimo. Buvo tokių, prieš kuriuos žemai lenkiu galvą, bet pasitaikė ir isteriškų mokytojų, sau leidusių aprėkti mokinį, suplėšyti jo sąsiuvinį. Keturis kartus bandžiau pereiti mokytis į gimnaziją, tačiau čia pasakė, jog nesu tinkamai paruošta, žinios per silpnos. Siūlė mokytis penktoje klasėje. Žemiausioje klasėje būti nebenorėjau, todėl apsisprendžiau likti senojoje mokykloje ir į savo ateitį eiti kitais keliais“, – kalbėjo Vidmantė.
Kiekvieną rytą ji į mokyklą nueina viena pati, įsikibusi į vaikštynę. Nusirengusi rūbinėje parašo žinutę grupės draugams, kad jie pasitiktų ir padėtų laiptais užlipti į antrą aukštą. Pasak merginos, metodininkė dar mokslo metų pradžioje jai padarė išimtį ir visai grupei pamokas vedė pirmajame aukšte.
Žvilgsniu palydėjusi po namus be vaikštynės vaikščiojančią dukrą, jos mama neslėpė džiugesio ir priminė: kai svečiavomės prieš daugiau nei dešimt metų, Vidmantė nevaikščiojo. Ji judėjo tik repečkomis. Atsistoti ant kojų padėjo vienos kineziterapeutės patarimas. Ji liepė mergaitę laikyti už supintos kasos. Vaikas, bijodamas, kad nebūtų tempiami plaukai, pradeda laikyti pusiausvyrą.
Nepagražinta realybė
Į priekį pažengė ir Gintarė. Dabar ji jau kalba, vežimėlyje puikiai sėdi prisegta diržu. Tokią pažangą leido pasiekti sudėtingos operacijos, mankštos, darytos didelėmis valios pastangomis. Padėjo ir sanatorijos. Į jas dvynės nuo devynerių metų važiuodavo vienos. Taip jos išmoko viena kita pasirūpinti.
Apie tai ugnį ir vandenį praėjusios šiaulietės užsiminė neatsitiktinai. Lietuvoje nei sveikatos, nei socialinė sistema nėra pažengusi tiek, kad neįgalus žmogus galėtų gyventi kaip savarankiškas ir visavertis pilietis.
„Civilizuotame pasaulyje viskas pritaikyta neįgaliesiems. Pas mus jie palikti už borto. Užribyje palikta ir šeima, kurioje gimsta vaikas su negalia. Tėvai visą laiką turi belstis į kiekvienas duris, reikalauti to, kas jiems priklauso. Pagal šiandieninius įstatymus į sanatorijas lengvai nepateksi. Jos mieliau priima nežymią negalią turinčius vaikus negu tokius, kuriems reikia priežiūros. Finansavimas juk toks pat. Vidmantės vienais metais tiesiog nepriėmė. Tiesiai šviesiai pasakė, jog finansiškai neapsimoka“, – rydama nuoskaudą pasakojo Edita.
Jos įsitikinimu, jei valdžia neįgaliaisiais rūpintųsi ne žodžiais, o darbais, Gintarė dienų neleistų tarp keturių sienų: bendrautų su likimo broliais dienos centruose, dalyvautų veiklose.
Dėl savo ir kitų vaikų
E. Navickienė gyvena laukimu, kada prie Kryžių kalno vienuolių iniciatyva duris atvers neįgaliųjų dienos centras. Projektas jau parašytas, netrukus turėtų būti pradėtos statybos.
„Jų pradžios ir pabaigos su dideliu nekantrumu laukiame, nes žinome, jog čia bus jauku ir gera. Praėjusiais metais buvome atvažiavę į bandomąją stovyklą. Organizavome madų šou, lipdėme dirbinius iš molio. Dauguma mamų man dėkojo už, kaip jos sakė, rojų žemėje“, – pasidžiaugė ne tik savo, bet ir kitų vaikų ateitimi besirūpinanti šiaulietė.
Veiklumas jai būdingas jau daugelį metų. Edita su dar keliomis mamomis pralaužė ledus ir pasirūpino, kad Šiaulių ugdymo centre būtų įsteigtas darželis, pradinė mokykla, vėliau pagrindinė. Jos pastangomis pasiekta, jog neįgalūs vaikai galėtų baigti dvylika klasių. Taip pat išrūpintas autobusiukas, kuriuo įveikiamas kelias ne tik iš namų, bet ir išsiruošus į ekskursiją. Ne vienus metus Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijai „Spindulėlis“ vadovavusi Edita Navickienė neseniai atsistojo už cerebrinio paralyžiaus asociacijos vairo.
Nepabūgo naštos
Per tuos metus daug pasikeitimų įvyko ir asmeniniame Editos gyvenime. Prieš ketverius metus ji susipažino su keturiolika metų jaunesniu Modestu, antrąkart sukūrė šeimą, susilaukė dukters Livetos. Pakeliui ir antrasis judviejų vaikas.
Dvidešimt ketverių metų vyrui, gyvenime patyrusiam nemažai neteisybės ir skausmo, ateiti į šeimą, kurioje augo trys dukros, dvi iš jų paauglės, nebuvo lengva. Atsakomybės ir rūpesčių naštos jis nepabūgo, nes labiau už viską norėjo šalia turėti žmogų, kurį myli ir kuriuo besąlygiškai pasitiki. „Tuomet visi sunkumai įveikiami“, – sakė Modestas Navickas.
Kad visos negandos praeityje, tiki ir dvyliktuosius einanti Editos dukra iš pirmos santuokos Viktorija. Guviai ir lengvai bendraujančiai paauglei vaikystėje teko daug iškęsti. Mamai išvažiavus su seserimis į sanatoriją, ji turėdavo namuose likti su stikliuko nevengiančiu tėvu. Skaudžios buvo ir klasės, kiemo draugų patyčios, kad vyresniosios seserys ne tokios kaip visi vaikai.
„Iki šiol ausyse skamba vienos mergaitės užgauliojimas, esą nešioju invalidžių sesių drabužius. Daug ašarų išliejau bendraklasiams pareiškus, jog su manim nevaidins kalėdiniame spektaklyje. Jų protestą užgesino auklėtoja, pareiškusi, kad tokiu atveju ji vaidins su manimi“, – prisimena Viktorija.
Dešiniąja ranka ir didžiausia mamos pagalbininke tapusią mergaitę, prie savęs glaudusią vos dvejų metukų Livetą, raminau ir aš: „Daug iškentusi, dovanų gavai sesutę.“ Viktorija nušvinta: „Ji geriausia mano draugė, nuo manęs nesitraukia nė per žingsnį. Livetutė – kaip saulė po lietaus.“
