Savo gyvenimą Mélanie išdrįso pakeisti: ji paliko ofisą ir tapo dainininke – koncertuojančia ir žinoma visame pasaulyje.
- Jau antrą kartą viešite Vilniuje, sakykite, kokie įspūdžiai...
Taip, pirmą kartą Lietuvoje lankiausi prieš dvejus metus. Deja, tąkart teko pavaikštinėti tik viena Vilniaus senamiesčio gatvele. Daugiau nieko nemačiau: nei Užupio, nei Senamiesčio, nei modernių didžiulių prekybos centrų. Buvau susidarius nuomonę, kad Vilnius – nedidelis istorinis miestas, turintis vos vieną gatvelę (juokiasi).
Dabar matau, kad buvau neteisi. Džiaugiuosi, kad vėl esu čia ir galiu susipažinti su visa sostine. Tiesa, anąkart atvykusi užsukau į restoraną, nes labai norėjau paragauti tradicinių lietuviškų patiekalų. Teko skanauti šaltos sriubos. O koncertas su „Nouvelle Vague“ buvo tiesiog pašėlusiai puikus!
- Ką galite pasakyti apie Lietuvos žmones? Ar jie panašūs į prancūzus?
Oi, net nežinau. Koncerto metu lietuviai buvo itin įsiaudrinę. Tiesa, iš pradžių atrodė gana drovūs, bet koncerto pabaigoje labai smagiai šėlo. Man buvo lengva su jais bendrauti, palaikyti ryšį, žymiai lengviau nei Prancūzijoje.
- O kokie Jūsų gerbėjai prancūzai?
Labai snobiški. Aš kartais net nesuprantu, ar jie drovūs, ar snobai. Jie nerodo savo emocijų. Turi išlaukti iki koncerto pabaigos, tik tada suprasi, ar jie laimingi, ar ne, patiko jiems ar ne. Tikrai labai sunku suvokti, ar jiems nuobodu, ar įdomu, patenkinti jie ar nusivylę...
- Studijavote politikos mokslus, dirbote dizaino agentūroje... Kada ir kaip pradėjote dainuoti?
Kiek save prisimenu, visą laiką buvau apsupta muzikantų. Atrodo, visada priklausiau muzikos pasauliui. Taip, po studijų iškart pradėjau dirbti dizaino agentūroje ir tikrai buvau laiminga darydama tai, ką dariau. Kartą vienas mano draugas prasitarė, kad ieško dainininkės, ir paprašė manęs įdainuoti keletą jo dainų. Sakė, taip jam būsią lengviau ieškoti reikalingo žmogaus. Aš sutikau, įrašėme kelias dainas. Tada jis nuėjo pas „Nouvelle Vague“ prodiuserį, o šis paklausęs įrašų pasakė: „Kodėl tu ieškai dainininkės? Ši dainininkė puiki ir aš noriu jos telefono numerio.“
Kai prodiuseris man paskambino, ramiai sau dirbau ofise. Išgirdusi, kad jis ieško dainininkės, net sutrikau ir pasakiau, kad iš tiesų nesu dainininkė... Jis tik nusijuokė ir tarė: „Žinau, dėl to man tavęs ir reikia.“ Viskas, taip tapau dainininke – visiškai atsitiktinai. Vienas šou sekė po kito ir galų gale man pasiūlė turą po Ameriką. Teko mesti darbą ir važiuoti gastrolių.
- Ar kada nors mokėtės dainuoti?
Ne. Ir net dabar kartais atrodo, kad neišmanau, kaip dainuoti. Labiausiai trokštu savo dainomis pasakoti istorijas. O dainuoju taip, kaip girdžiu jas savo galvoje.
- Ar galima sakyti, kad gyvenimą atidavėte muzikai?
Taip, teisingai pasakyta. Atidaviau savo gyvenimą muzikai ir ji mane nužudys (juokiasi). Kartais pamąstau, kad visas mano gyvenimas prieš muziką buvo keistas ir netikras. Dabar jaučiuosi puikiai, atradau savą vietą. Kartais juk nežinai, ką gyvenime turėtum daryti. Paprasčiausiai esi kitame kelyje, ne savo vietoje. Dabar, kai prisimenu sunkius mokslus, tą rimtą darbą, pagalvoju: ką aš tuomet galvojau, ką ten veikiau?
- Jūs pati kuriate dainoms žodžius. Kada parašėte pirmąją dainą ir apie ką?
Tai buvo daina pirmajam mano albumui, pavadinau ją savo vardu. Lygiai taip pat pavadinau ir pirmąjį savo albumą – būtent dėl tos dainos, nes ji apie mane, apie tai, kokia esu.
- Dar teberašote dainų žodžius?
Taip, šiuo metu dirbu prie antrojo savo albumo. Stengiuosi jį kurti viena, tik savo jėgomis. Kalbu ne tik apie žodžius, bet ir apie muziką.
- Jums nepatinka pagalba iš šalies?
Patinka, bet nuolat prisimenu, kaip kūriau savo pirmąjį albumą. Tada tikrai labai norėjau pasitarti su daugybe žmonių, tad skambinau visiems. Kaip dabar pamenu, tai daugiausia ir buvo darbas su žmonėmis, nes man buvo labai įdomu sužinoti jų nuomonę – kaip aš turėčiau elgtis, kaip dainuoti, koks turėtų būti pirmasis mano albumas... O dabar susikoncentravau į tai, kas aš iš tiesų esu ir ką noriu parodyti klausytojams. Dėl to trokštu pati kontroliuoti kūrybą. Žinoma, procesui besibaigiant dirbsiu su daugybe žmonių, tuomet man tikrai reikės pagalbos.
- Kur semiatės įkvėpimo kurdama dainas?
Iš daugelio dalykų, bet daugiausia iš knygų, meno kūrinių, muzikos. Taip pat iš kelionių, netikėtų situacijų, skirtingų nepažįstamų miestų ir ten sutiktų žmonių.
- Apie ką dažniausiai dainuojate?
Iš pradžių dainuodavau apie savo patirtus išgyvenimus, užmegztus santykius, apie poras, meilę, kuri, nors ir baigiasi, atrodo, niekur nedingsta... Dainuodavau, jog žmogui reikia patirti šoką, kad jis suprastų, kas iš tikrųjų dedasi aplinkui. Mano pirmasis albumas buvo apie tokią pusiau išblėsusią, pusiau neišblėsusią meilę, dvejones, tapatybę.
- Turite mėgstamiausią dainą?
Mano mėgstamiausia daina – „Bruises“ (mėlynės), ją paskutinę parašiau savo pirmajam albumui. Jei tik užsigauni, iškart atsiranda mėlynė ir tai labai erzina, nes ji dažniausiai būna didelė ir matomoje vietoje. Be to, niekada nežinai, kada ji išnyks. Atsikeli vieną rytą – o jos jau nebėra. Dėl to ir pavadinau dainą „Mėlynės“: vieną rytą atsikėlusi pajutau, kad skausmas pradingo, esu laisva, turiu naują gyvenimą ir galiu įsimylėti. Ir iš tiesų aš vėl įsimylėjusi! Naujasis mano albumas bus kitoks.
Pasikeičiau pati, pasikeitė ir kuriamos dainos. Jis daug laisvesnis.
- Taigi galima būtų teigti, kad dainuojate apie savo savijautas, jausmus, mintis ir emocijas?
Būtent. Aš visuomet rašau apie save. Tikiuosi, kad žmonės supras ir atpažins mano istorijas. Manau, kad būtent todėl man reikia muzikos ir dainų – kad galėčiau išlieti susikaupusias emocijas. Tada viskas aplink tampa daug lengviau ir paprasčiau.
- Ar prisimenate pirmąjį savo koncertą? Kokie įspūdžiai?
Žinoma, jis įvyko 2004-ųjų gegužės pirmą dieną. Buvau persigandusi. Tuomet mąsčiau, kad tik taip galiu sužinoti, ar gerai, ar blogai dainuoju. Maniau, pamatysiu tai žmonių veiduose. Jei nepasiseks, galėsiu paprasčiausiai užmiršti šią naktį ir grįžti atgal į savo darbą. Užmiršiu norą būti dainininke ir daugiau niekada nedainuosiu. Galvosiu apie šį įvykį kaip apie juokingą nuotykį, ir viskas. Baisiai nerimavau.
Atrodė, kad užmiršiu dainų tekstus, bijojau prastos žmonių reakcijos. Tačiau viskas pasikeitė tik užlipus ant scenos: dingo visa baimė ir nuogąstavimai, jaučiausi puikiai, mane apėmė ekstazė, net oda pašiurpo nuo to pojūčio. Nulipusi nuo scenos priėjau prie prodiuserio. Paklaustas, ar jam patiko, jis atsakė teigiamai. Lengviau atsidusau: „Gerai, nes daugiau gyvenime nieko nebenoriu daryti, tik dainuoti.“
- Kokios dabar emocijos lipant ant scenos?
Man labai įdomu, nes kiekvienas kartas ant scenos būna vis kitoks. Niekada nežinai, kas gali nutikti. Galiu nukristi ar pasakyti sąmojį, iš kurio visi juoksis. Žinoma, yra tikimybė, kad pajuokausiu nevykusiai, o tada publika juoksis iš manęs. Bet ši nežinomybė man patinka. Bus tikrai labai liūdna, jei dėl kokios nors priežasties nebegalėsiu daugiau koncertuoti.
- Kai žvelgiate į auditoriją, ką matote?
Stengiuosi užmegzti akių kontaktą, patyrinėti skirtingas veido išraiškas. Kartais pastebiu šypseną, kartais matau, kaip žmonės žiovauja, bet tai irgi gerai, man tai būna iššūkis. Dėl to man patinka nedidelės, kamerinės erdvės. Čia gali bendrauti su žmonėmis, o po koncerto tiesiog kartu atsipalaiduoti.
- Dainuojate angliškai ir prancūziškai, o kaip labiau patinka?
Net nežinau. Man reikia ir to, ir to. Dainuojant prancūziškai apima slegiančios, liūdnos emocijos, o angliškai visuomet linksmiau, paprasčiau. Dėl to man reikia abiejų kalbų.
- Ar dainuojate duše?
Taip, ir duše dainuoju. Turiu mažą sūnelį, jis tikras mano fanas. Namuose dainuoju daugiausia jam.
- Kaip dažniausiai Jus apibūdina draugai?
Jie sako, kad esu švelni mergina su labai stipria širdimi, tarsi tvirto ir labai trapaus žmogaus derinys. Jie tiki, kad nesvarbu, kas nutiktų, galų gale būsiu laiminga. Tad per daug dėl manęs nesijaudina (juokiasi). Nors kartais galiu atrodyti liūdna ar melancholiška, netrukus viskas praeina ir vėl būnu linksma.
- Kokie dalykai gyvenime Jums yra patys svarbiausi?
Šiuo metu – dainavimas ir mano berniukas.
- O ar Jums svarbi yra mada?
Labai svarbi. Negaliu lipti ant scenos su džinsais ar kasdieniais drabužiais. Apdarai papildo mano įvaizdį, padeda parodyti, kokia esu, ką noriu pasakyti. Tai ypač svarbi įvaizdžio dalis. Labai mėgstu vintažines parduotuvėles, niekada nepraleidžiu progos jose apsilankyti. Ten randu pasirodymams tinkamų suknelių ir aksesuarų.
- Kaip apibūdintumėte savo stilių?
Visi sako, kad aš labai retro. Iš tiesų taip ir yra. Man itin patinka penktojo, šeštojo dešimtmečių stilius. Labai moteriškas, glamūriškas. Nemėgstu plačių marškinėlių ir džinsų, man reikia ypač moteriškų, formas pabrėžiančių suknelių, sijonų ir aukštakulnių. Daug dėmesio skiriu savo aprangai, pinigų taip pat... Nors sunku, nes nuolat keliauju, bet ant scenos privalau sukurti tokį įvaizdį, kokio noriu. Be to, įvaizdis turi derėti su dainomis, kurias atlieku.
- Ar ant scenos keičiate drabužius?
Ne, bet labai to norėčiau.
- Ar skaitote mados žurnalus?
Taip, iš tikrųjų, kai tik išsirengiu į turą, visuomet prisiperku daugybę mados žurnalų. Visą laiką bent vienas būna mano rankinėje.
- O kaip vertinate „L’Officiel“, kokie, Jūsų nuomone, pastarojo privalumai?
Ten visuomet galima rasti puikių nuotraukų, fotosesijų. Tikrai ne visi moteriški žurnalai gali pasigirti geromis fotosesijomis. Be to, kiti žurnalai prikimšti įvairiausių straipsnių – politikos, ekonomikos, tik pabaigoje randi kelis madai skirtus puslapius. O „L’Officiel“ visas žurnalas yra vien apie madą, tai didžiausias jo privalumas.
- Ar Prancūzijoje moterys daug dėmesio skiria savo aprangai?
Taip sakoma. Bet priklauso ir nuo to, su kuo lyginsi: jei su Amerika, tada tikrai taip, jei su Italija, pastaroji smarkiai aplenkia. Žinoma, žmonės neina į gatves apsirengę pižamomis, nuolat seka mados tendencijas, kartais gal net per daug. Manau, prancūzės labai daug pinigų išleidžia drabužiams. Jūs net neįsivaizduojate, kiek porų batų aš turiu!
- Ar tai paslaptis?
Ne. Iš tikrųjų tai niekada neskaičiavau, nes bijau, kad mano vaikiną gali ištikti šokas. Bet manau, kad turiu apie aštuoniasdešimt porų. Ir negaliu liautis jų pirkti. Juk kiekviena nauja suknelė reikalauja naujų batų!
- Ar galite save pavadinti tipiška prancūzaite?
Tikrai esu tipiška prancūzaitė... Kad ir kuriame pasaulio krašte dirbčiau, pelnau tokį apibūdinimą. Esu labai prancūziška.
- Kaip galėtumėte apibūdinti tą prancūziškumą, jo esmę?
Jį sudaro daug dalykų: išvaizda, stilius, charakteris... Tačiau man vis dėlto lengviau save apibūdinti kaip prancūzų dainininkę negu kaip prancūzų merginą. Manau, prancūzų dainininkės žinomos ne dėl to, kad gerai dainuoja, bet dėl to, kaip sugeba dalytis savo emocijomis, išreikšti jausmus, dėl seksualaus balso ir labai švelnaus vokalo, labiau primenančio šnibždėjimą nei dainavimą. Ir save priskirčiau tokiai dainininkių kategorijai. Esu įsitikinusi, kad toks šnabždesys gali sujaudinti žmones. Nebijau ir tylos, naudoju daug intymių momentų savo šou, manau, kad tai itin būdinga prancūzų kultūrai.
- Be muzikos, ką dar mėgstate?
Keliones. Mėgstu susikrauti lagaminą ir skristi į naują miestą, pusryčiauti ir nesuprasti nei žodžio, ką kalba aplinkiniai. Koncertuodama Prancūzijoje labai to pasiilgstu.
- Turite vietą, į kurią visuomet norisi sugrįžti?
Australijoje, kelios valandos kelio nuo Sidnėjaus, yra mažas paplūdimys. Tai pati mėgstamiausia mano vieta pasaulyje. Kai gyvenime būna sunku, visuomet stengiuosi galvoti apie tą vietą. O iš artimesnių labai mėgstu Barseloną. Tik išlipusi iš lėktuvo ir pamačiusi palmes suprantu, kad vėl galiu kvėpuoti.
- Kokia Jūsų gyvenimo filosofija?
Let it be (tebūnie)... Aš gavau nuostabų gyvenimo šansą užlipti ant scenos ir dainuoti žmonėms. Galiu rašyti dainas ir manau, kad esu labai laiminga. Juk galėjau iš baimės taip ir nepasiryžti dainuoti. Tad mano gyvenimo filosofija tokia: stenkis išbandyti viską ir nesibaimink, kad tau gali nepasisekti. Juk netgi jei tau ir nepasiseks, toks bandymas ko nors išmokys, nenueis veltui. Dabar esu pasiryžusi beveik viskam. Jei reikės, galiu vėl kardinaliai pakeisti savo gyvenimą.
Naujame žurnalo "L'Officiel" numeryje skaitykite:
Atostogų aprangos biblija
Pokalbis su Natalia Vodianova
Ericos ir Jurgio Didžiulių gyvenimo stilius
Speciali rubrika: plastinė chirurgija
Visa tiesa apie įdegį
Kelionių kryptys įsimylėjusiems
