Sunki pradžia
„1998 metais JAV vyko teatro gastrolės. Jos buvo gana ilgos. Pusantro mėnesio su spektakliais lankantis Toronte, Hamiltone, Bostone, Čikagoje, Niujorke nejučia pagalvojau, kad visai neblogai čia būtų gyventi. Grįžęs žmonos paklausiau, ar važiuotų kartu. Ji patikino, kad paskui seks nors ir į pasaulio kraštą. Tuomet išsiruošėme į Amerikos ambasadą užpildyti žaliosios kortos loterijos anketos. Po metų ją laimėjome“, – mintimis grįžta į praeitį G. Udrėnas.
Ilma papildo vyrą: tarsi žaidimas viskas atrodė tik tol, kol nelaimėjo žaliosios kortos. Paskui ir verkta, ir dvejota, ir baimintasi.
„Vieną svarstyklių lėkštę svėrė susikurtas gyvenimas čia, kitą – noras pabandyti, duota galimybė, kurios neišnaudojus, galvojome, gali tekti gailėtis“, – kalbėjo nerimastį tąsyk įveikę sutuoktiniai.
Labai sunki buvo gyvenimo svetimoje šalyje pradžia. Vos įsikūrus naujuose namuose, nuo laiptų nusirideno trimetis Faustas ir prasiskėlė kaktą.
„Neturėjome jokio draudimo, nežinojome, kam ir kokiu telefonu skambinti, kur važiuoti“, – prisimena dviejų vaikų mama. Koją kišo ir nepakankamas kalbos mokėjimas – knyginė anglų kalba labai skiriasi nuo amerikiečių šnekamosios.
Profesijos teko išsižadėti
Iš pradžių Gražvydas įsidarbino kroviku, vėliau trejus metus triūsė statybose, vežiojo picas. Prieš emigraciją Šiaulių universiteto bibliotekoje dirbusi ir su vaikų studija „Labas rytas“ koncertavusi Ilma prižiūrėjo vaikus, tvarkė namus. Pastarasis darbas du vaikus auginančiai moteriai buvo labai parankus. Susirgus kuriai nors atžalai, galėdavo vėluoti arba išvis neateiti į darbą.
Vyrams darbą gauti lengviau nei moterims. Joms dažnai talkina įdarbinimo agentūros. Tačiau už surastą darbą reikia atiduoti du tris atlyginimus. Taip verčiasi lenkų, amerikiečių agentūros.
Dirbant ir juodžiausius darbus Amerikoje išgyventi nėra sunku. Uždarbio pakanka mokesčiams, maistui, transporto išlaidoms. Lieka ir santaupoms.
„Į JAV atvykome visiški beturčiai. Vos sukrapštėme bilietams ir pirmųjų mėnesių būsto nuomai“, – pasakoja buvęs Šiaulių dramos teatro aktorius. Tačiau jau po pusmečio šeima, pakviesta draugų, galėjo sau leisti išvykti atostogų į kalnus. Po dvejų metų jie įsikėlė gyventi į nuosavą namą.
„Į Ameriką važiavome norėdami gerai gyventi, todėl taip ir gyvename“, – juokėsi krovinių pervežimo korporacijos prezidentu tapęs aktorius.
Kiekviename žingsnyje daromi pinigai
Ilma pasakoja apie išskirtinį amerikietiškos gerovės bruožą: pinigai iš žmogaus gręžiami ir verslas sukamas kone kiekvienoje situacijoje. Netgi fotografijos konkursuose.
Besimokydama koledže, Ilma rado skelbimą, kviečiantį į Santą Barbarą siųsti nuotraukas. Į voką įdėjo penkis darbus, vienas iš jų buvo atrinktas kaip konkursinis. Po kurio laiko sulaukė pasiūlymo pirkti penkiasdešimt penkis dolerius kainuojantį fotoalbumą, kuriame puikavosi jos darbas.
„Kas to nenorės, kai knygoje yra jo nuotrauka?“ – retoriškai klausė pašnekovė. Euforijos ir džiaugsmo apakintų būna be galo daug. Jie padengia ir iš karto išperka visą leidinio tiražą. Tačiau tai fotografijos mėgėjai supranta tik po antro trečio konkurso, atkreipę dėmesį, kad ne visi į fotoalbumą sudėti darbai verti dėmesio...
Įžvelgia nepastebimą grožį
Fotografija Ilma susidomėjo apsigyvenusi anapus Atlanto. Ji daugiausia fotografuoja architektūrą, nuotraukose tą patį statinį mėgsta parodyti neįprastais kampais. Prisiminusi autorinę parodą, kurioje eksponuota penkiasdešimt to paties namo nuotraukų, emigracijoje gyvenanti lietuvė neslėpė šypsenos. Daug metų tame pastate dirbusios moterys negalėjo atsistebėti, kodėl jos nematė Ilmos akis atkreipusio grožio.
Subtilios jausenos menininkė fotografiją trejus metus studijavo koledže, išbandė visas fotografijos meno technikas.
„Pastaruoju metu Amerikoje labai populiarios ant drobės daromos nuotraukos. Būdas įdomus, tačiau toks grožis nepigus, nes labai brangūs dažai“, – kalbėjo fotografė. Koledžo studentams laboratorijoje už šimtą dolerių per mėnesį dažais galima naudotis nevaržomai.
Stebina mokyklinė tvarka
Udrėnų vaikams Amerikoje nesunku mokytis. Iki penktos klasės mokiniams beveik neužduodama namų darbų, kad tik vaikai nepervargtų. Skirtingai nei mūsų šalyje, Amerikoje moksleiviams, nesupratus kokios nors užduoties, leidžiama jos neatlikti. Tėvams reikia parašyti raštelį mokytojai, kurią kitą dieną vaikas galės atlikti užduotį. Labiausiai Ilmą ir Gražvydą nustebino tai, kad mokykloje nereikalaujama gražiai rašyti.
„Sūnui besimokant trečioje klasėje sunerimau, kad jo raštas neįskaitomas. Pasiteiravau mokytojos, ką daryti. Ši atsakė, kad rašto kultūra nereikalinga, nes viskas bus rašoma kompiuteriu“, – pasakoja Ilma.
Prie kompiuterių vaikai praleidžia labai daug laiko. Juo naudojantis ne tik mokomasi, bet ir bendraujama, nes nėra įprasta eiti vienam pas kitą į svečius. Amerikoje vaikams iki 12 metų neleidžiama vieniems vaikščioti gatvėmis. Toliau gyvenančius mokinius namo parveža mokyklinis autobusiukas arba vienas iš tėvų.
Tačiau kartais laikantis tvarkos perlenkiama lazda. Fausto mokykloje švenčiant Heloviną prie brolio prisijungė tą pačią mokymo įstaigą vos prieš metus baigusi Kamilė. Tėvai tikėjosi, kad po linksmybių abu vaikai parvažiuos mokykliniu autobusėliu. Juo namo grįžo tik Faustas... Mergaitės nepriėmė, nes jos nebuvo sąraše.
Svetimoje šalyje savu netapsi
Nemažai dalykų šioje šalyje stebina. Amerikiečiai visuomet pietauja šeštą valandą vakaro. Šis laikas yra šventas. Telefonu neprisiskambinsi, niekas neatsilieps.
Nėra tradicijos, baigus koledžą, dėstytojams įteikti gėlių. Ilma prisimena, kaip fotografijos subtilybes atskleidusią pedagogę sugraudino padovanojusi gėlių.
Ilma ir Gražvydas tikėjosi, kad pavyks integruotis į visuomenę, vos tik išmoks kalbėti be akcento. Tačiau netrukus atsikratė iliuzijų, suprato, kad svetimoje šalyje niekada savas netapsi. Visuomet būsi emigrantu.
Prieš dešimt metų Lietuvą palikusių lietuvių vaikams paprasčiau. Jie amerikietiškoje visuomenėje užaugo, su tėvais bendrauja lietuviškai, tarpusavyje – lietuviškai ir angliškai. Nuo savo šaknų jie nėra atitrūkę. Kiekvieną vasarą Lietuvoje praleidžia atostogas, važiuoja į vaikų stovyklas. Šeimoje švenčiamos visos lietuviškos šventės.
Šeimos galva paklaustas, ar neplanuoja grįžti į Lietuvą, atsakė pajuokaudamas: „Iš kapinių ir Amerikos niekas negrįžta.“ Surimtėjęs paaiškino – nebent vėliau. Užauginus ir ant kojų pastačius vaikus, pasirūpinus pensija.
