Garsusis astronomas turi viską, apie ką galima svajoti: kažkada drauge su kitais mokslininkais įgyvendino idėją šalia Molėtų perkelti observatoriją, vėliau – čia įkurti retą etnokosmologijos muziejų, ir visai neseniai – jį moderniai rekonstruoti. Bet, svarbiausia, kartu keitėsi ir jo asmeninis gyvenimas – į erdvę, pilną žvaigždžių, įžengė lemtinga moteris – Marija.
Pradėjote kurti muziejų ne vienas – su etnologu Libertu Klimka?
Gunaras: Kai šventėme Liberto 70-metį, juokaudamas prikišau jam, kad, kartu aptarus idėją, įgyvendinti ją teko man vienam. Nesinori kalbėti, kiek man tai kainavo. Pastebėjote, visuomenė yra susiskirsčiusi į kažkokias kastas ar klanus, o jei tu esi nors šiek tiek kitoks, tampi balta varna, tiksliau – purvina, bjauria varna. Beje, labiausiai esu dėkingas savo buvusiems kolegoms astronomams – jie buvo pati atkakliausia opozicija per visus muziejaus kūrimo ir rekonstrukcijos metus. Opozicijos pralaimėjimas byloja, kad idėja iš tikrųjų buvo prasminga.
Marija: Tu nesi purvina varna, o tiesiog paukštis, čiulbantis kita kalba. Natūralu, gamtoje nepažįstamą paukštį užkapoja, taigi bandė kapoti ir tave.
Spėju, jei ne Marija, ne jos palaikymas, jums būtų labai sunku visa tai ištverti?
Muziejui šiemet dvidešimt, ir šis periodas dalijasi į du: vienas dešimtmetis be Marijos, kitas su Marija.
Ar susitikimą su Marija nulėmė žvaigždės?
Gunaras: Taip, būtent, nes Marijos tapyba (ji – dailininkė) buvo kosminės dvasios, maža to, ji turėjo teleskopą.
Marija: Aš buvau smalsi – ir tapiau, ir domėjausi astronomija. Vienas dienraštis išspausdino ilgą straipsnį apie mane, tą straipsnį Gunarui parodė Libertas...
Gunaras: Libertas atvežė iškarpą, paskaičiau ir padėjau į stalčių. Praėjo savaitė kita, o kai ištraukęs perskaičiau antrąkart, paskambinu į Klaipėdą pažįstamiems, kad padėtų surasti straipsnio heroję. Paskambinau jai, ir nežinojau, ką pasakyti. Paklausiau, ar buvo pas mus, o jei ne, gal norėtų surengti parodą muziejuje.
Ar jūsų nuojauta jau kažką kuždėjo apie bendrą ateitį?
Gunaras: Taip. Vienas keisčiausių jausmų, kai vykau į Klaipėdą dar su ja nepasimatęs, buvo tai, kad nutariau neslėpti nuo jos šeimos savo simpatijos jai, kai susėsime prie stalo.
Marija: Aš jau 10 metų našlavau, ir Gunaras per antrą pasimatymą pasipiršo.
Iš ko supratote, kad tai – visam gyvenimui? Gal tai ir yra nežinomybė, kuriai žemai lenkiatės?
Gunaras: Pasufleravote, tikrai, nežinomybė. Apgailestauju, kad Marijos nesutikau dar prieš 10 metų.
Marija: Matyt, turėjome nueiti ilgą kelią, kad įgytume patirtį, kad būtų leista susitikti. O susitikę per 10 metų sukūrėme parką, išpuoselėjome muziejų, žinoma, drauge išgyvendami labai daug įtampos. Tada ir pajunti, kaip svarbu šalia turėti savo žmogų. Dievas leido susitikti, ne kitaip.
Ar tikite reinkarnacija – praėjusiais gyvenimais, kurie galbūt vedė į tai?
Gunaras: Tikiu ir netikiu – šis klausimas taip pat už mano mąstymo ir egzistencijos ribų, tai paskęsta pagarboje nežinomybei.
Marija: Aš norėčiau tikėti reinkarnacija. Kitaip netektų prasmės žmogaus tobulėjimo kelias, kurį jis nueina. Tai neturi išnykti, turi tęstis. Kokiu pavidalu, kokioje visatos vietoje, sunku įsivaizduoti. Žmogus ne šiaip sau tobulina sielą, išvalo, išgrynina vidų. Visi tie pastatai, paminklai – taip, lieka žmonėms, bet lieka ir žmogaus gelmės, siela.
Gunaras: Iš Biržų krašto aš atsikėliau čia savo žemę, ir mudu su Marija svarstėme, ką su ja daryti, statyti sau namą? Šis butas – valdiškas. Nei ji, nei aš nieko daugiau neturime. Lyg ir norėtųsi pasistatyti, bet net nustebau, kai pajutau, jog tai neturi prasmės. Kas kita – kurti ir palikti pėdsakus Žemėje, štai kur prasmė. Ir sakau tai be jokio patoso. Arba tai, ką daro Marija, – jos tapyba pavirto landšaftu, ji sukūrė tokį nuostabų parką. Jame mes abu „pardavinėjame“ vasaras, dirbame iki saulės nusileidimo. Gal kalbėčiau kitaip, jei būtume susitikę prieš 30 metų...
Ar susitikę iškart suvokėte, kad abiejų vertybės tos pačios?
Marija: Mes suvokėme ką kita. Aš kiekvieną vasarą leisdavau kaime, nors gyvenau Klaipėdos mieste. Tos kalbos apie kaimą mus labiausiai ir suartino. Ką tik (per Vėlines) aplankėme mano senelių sodybvietę, kur praleisdavau visas vasaras: trobos nėra, stovi tik kryžius, mano gimimo metais statytas. Apėmė keistas jausmas – aš čia prieš 50 metų maža bėgiojau.
Gunaras: Dešimtmetis parodė, kad mes abu vienodai mąstome, ar tai būtų ekspozicijos, ar kiemo, sodo tvarkymas – jokiu ginčų nebūna.
Marija: Taip yra todėl, kad aš labai gerbiu tavo nuomonę.
O jūs, Gunarai, turite ir latviško kraujo?
Gal net 75 proc. jo turiu. Gimiau Pabiržės, Likėnų ir Padaičių dvaro trikampyje. Senelis – karingas aukštaitis – praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje važinėjo uždarbiauti į Latviją, ten sutiko mano bobutę (aukštaičiai nesako žodžio „močiutė“) Pauliną. Jie susilaukė dviejų sūnų ir dukros Almos, mano mamos. Prisiminimai apie bobutę – patys šviesiausi. Prisimenu kaimo šventes, ypač patalkius, kai į kiemą įriedėdavo kuliamoji. Dieną darbas, o vakare vaišės. Kaip meiliai bobutė visus apeidavo, pakalbindavo, padėkodavo. Bet buvo karinga, stipri, nenusileisdavo seneliui. Jau tada mąsčiau, kad užaugęs ginčus spręsiu geruoju. Močiutės užmačia ištekinti dukrą už latvio baigėsi tuo, kad mano mama po metų išsiskyrė, ir mudu likome gyventi su seneliais. Drauge su manimi dar augo mamos brolio sūnus, mano žaidimų draugas. Kalbėdavome ir latviškai, ir lietuviškai.
Gal atrandate savyje pagonio bruožų?
Gunaras: Trečią kartą nusilenksiu nežinomybei. Vos imi mąstyti apie religijas, kyla absurdiškas klausimas, kuri religija geresnė? 1997 metais pradėjo veikti pirmasis muziejaus teleskopas – tai buvo graži Lietuvos–Italijos fondo dovana. Ta proga laišku kreipiausi į visas religines konfesijas, kviečiau ateiti į muziejų su savo simbolika, išreiškiančia konfesijų esmę, ir sustoti greta viena kitos, nė vienos neaukštinant ir nežeminant. Dar ne visiškai esu išgirstas, bet laikui bėgant tikiu, kad šią idėją pavyks realizuoti, mat religijų susiskaldymas yra žmonijos susiskaldymas, tai tragedija.
Marija: Bet jei nebūtų tos priešpriešos, gal šiandien neturėtume tiek meno kūrinių. Juk viskas inspiruota tikėjimo. Kiekviena religija skirtingais keliais ėjo į Dievą, ir tai atsispindi mene. Žodis „tikiu“ yra vienas tikriausių žodžių.
Jūs abu turbūt gyvenate vien šviesiomis mintimis, tikėdami tuo, ką darote, ir jokių nesėkmių ar baimių?
Gunaras: Bijosi ar ne, vis vien reikia eiti pirmyn. Neseniai atsivėrė dar vienas langas turizmui, ir aš pateikiau 9,5 milijono litų paraišką ES struktūriniams fondams – juk tai, kas padaryta per rekonstrukciją, yra tik du trečdaliai to, kas suprojektuota, ko dar verkiant reikia muziejui užbaigti.
Marija (juokaudama): Gunaras turi didelį nerimą, ir to jokie medikai neišgydys. Jis vis dar mėgina išmokyti žmones sakyti „Laba diena“. Visą Lietuvą moko sveikintis. Išties mes daug ką praradę. Aš dar klevo lopšyje esu sūpuota, pamenu, kai per Žolines kiemą susitvarkydavome, duris beržais apkaldavome, pačios pasipuošdavome, bobulytės baltas skareles apsirišdavo. Mes dar gavome pagrindus, bet jauni – toli nuo šių vertybių.
Ar jums ilgai teko būti vienam, laukiant savo Marijos?
Gunaras: Aš skiriu tokias būsenas – vienas ir vienišas. Taigi vienišas gyvenau apie 10 metų, ir žvelgdamas atgal regiu daug padarytų klaidų. Jei galėčiau grįžti į tuos laikus...
Marija: Būtų atimtas pažinimo kelias.
O kokia pati didžiausia jūsų padaryta klaida?
Marija: Muziejus (juokiasi). Planavo gyventi ramiai, tapti staliumi.
Gunaras: Taip, man medis kvepia, būčiau fotografuojantis stalius ir dar slidininkas.
Čia Gunaras ėmė pasakoti, kokį džiaugsmą patiria žiemą leisdamasis nuo kalnų. Deja, neseniai jam padarė Achilo sausgyslės operaciją, tad nežinia, ar šiemet išvis atsistos ant slidžių.
Bet miške gyvenant ir taip yra ką veikti. Štai voveriukas Rudis šįryt išgliaudė dvi saujas Gunaro atneštų riešutų. O Vikė tokia drąsi, kad pati lenda į kišenę. O kur dar gėlynas, apie kurį reikėtų atskiro straipsnio.
Unikalu tai, kad kūrimo procesas šioje nuostabioje muziejaus erdvėje nuolat tęsiasi – šiuo metu į teritoriją visa Lietuva siunčia akmenis, kurie bus panaudoti Saulės sistemos maketui sukurti. Taip pat planuojama pastatyti ir unikalią skulptūrą, skiriamą Žmogui ir Visatai.
Ir dar labai daug gražių idėjų puoselėja šie gražūs, nepavargę gyventi ir kurti žmonės.
