Mena Mindaugo pergalę
Anykščių rajone ant Šeimyniškėlių piliakalnio XIII a. stovėjo valstybinė medinė pilis, kuri saugojo šiaurinį Lietuvos valstybės pasienį. Tai buvo pati didžiausia pilis Rytų Lietuvoje, spėjama Mindaugo Vorutos pilies vieta. Aštuoniolika sezonų piliakalnį tyrinėjo archeologai, todėl Šeimyniškėlių piliakalnis laikomas plačiausiai tyrinėtu piliakalniu ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse.
Pilies statybai buvo pasirinktas aukštumos kyšulys tarp Varelio ir Volupio upelių. Jis buvo skersai perkastas dviem grioviais. Buvo supilti pylimai, aikštelės pakraščiuose kas 2 m įkasti mediniai stulpai, rėmę iš gulsčių rąstų pastatytą stulpinės konstrukcijos gynybinę sieną.
Nuo Varelio ir kilo pilies pavadinimas – Voruta. Taip šį piliakalnį vadino seniau gyvenę anykštėnai. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leidžia susieti su vienintele ir tik vieną kartą istorijos šaltiniuose paminėta Mindaugo pilimi Voruta. Mūšis prie Vorutos buvo lemiamas 1249–1252 m. vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas.
1251 m. gausiu auksu Mindaugas įtikino Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą išvyti Tautvilą iš Rygos. Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas puolė Mindaugą, kuris užsidarė Vorutos pilyje. Prie Vorutos pilies esančiame lauke įvyko mūšis, kuris baigėsi Mindaugo pergale. Po jo Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.
XIV a. pagrindinės kovos persikėlė į Prūsijos pasienį, todėl Vorutos pilis neteko reikšmės ir kurį laiką stovėjo apleista.
Stovėjo dvi pilys
Archeologiniai duomenys rodo, kad XIV a. paskutiniame ketvirtyje pilis Šeimyniškėlių piliakalnyje buvo atstatyta ir kurį laiką čia virė intensyvus gyvenimas. Statant antrąją pilį, aikštelės paviršius buvo išlygintas, jos šlaitai buvo padaryti statesni, kur kas paaukštinti pylimai ir pagilinti grioviai. Žemės buvo kasamos mediniais kastuvais su geležiniais apkaustais (vieno tokio sulūžusio kastuvo apkausto dalis rasta įplūkta į molį).
Antroji pilis konstrukcijos požiūriu gerokai skyrėsi nuo pirmosios.
Silpnas stulpinės konstrukcijos sienas pakeitė sienos, statytos iš vienas prie kito suglaustų rentinių. Įrengtas sudėtingas priėjimas prie pilies vartų, tiltą per Vorelį ir kelią į pilį saugojo Sargybos bokštas ant mažojo pylimo. Ant didžiojo pylimo stovėjo dar du bokštai – vienas iš Varelio, kitas iš Volupio pusės.
Pilis buvo padalyta į atskirus ūkinius sektorius. Arčiau didžiojo pylimo buvo laikomos maisto atsargos, čia buvo ūkinis kiemas. Jame rasta įvairių kaulų, žuvų žvynų, molinių puodų šukių. Aikštelės viduryje, matyt, būta arsenalo – čia aptiktas tuzinas arbaletinių strėlių antgalių, tarsi surištų į ryšulėlį. Šie ir kiti piliakalnyje surasti strėlių antgaliai rodo, kad XIV a. pilies gynėjams arbaletas jau buvo įprastas ginklas, nors buvo naudotas ir paprastas lankas. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno taikos (1422 m.) antroji pilis neteko reikšmės ir buvo apleista. Visas gyvenimas persikėlė į Anykščius, kur įsikūrė valdovo dvaras ir valsčiaus centras (minimi nuo 1440 m.).
Lobių paieškos
Apie piliakalnį sklando daug legendų ir padavimų, ne kartą jį bandė kasinėti lobių ieškotojai. XIX a. pabaigoje Šeimyniškėlių senkapį tyrinėjo Jonas Basanavičius, vėliau archeologas, baltų kalbų tyrėjas Eduardas Volteris, filologas Kazimieras Būga.
Impulsą konkrečiai Vorutos lokalizacijai suteikė šia problema susidomėjęs anykštėnas rašytojas Antanas Vienuolis. Jo pakviestas, 1942 m. piliakalnį apžiūrėjo, aprašė ir jo planą nubraižė žymiausias to meto Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas Petras Tarasenka.
Po Antrojo pasaulinio karo Voruta tapo Anykščių kultūros istorijos savastimi. Ant piliakalnio būdavo rengiamos gegužinės, rašytojas A.Vienuolis čia dažnai vesdavo ekskursijas.
Dabar sėkmingai įgyvendinamos jau nuo 1997 m. Anykščiuose keliamos idėjos paversti piliakalnį „gyvosios istorijos“ mokykla ir taip sukurti dar vieną originalų turistinį objektą. Vietinių entuziastų dėka piliakalnis buvo sutvarkytas, buvo iškirsti menkaverčiai krūmai ir medžiai.
Atidžiausiai tyrinėtas
Lietuvos istorijos institutas 1990–2008 m. atliko Šeimyniškėlių piliakalnio archeologinius tyrinėjimus. Jiems vadovavo archeologas dr. Gintautas Zabiela. 2000 m. buvo pastatytas tiltas per Varelį anksčiau stovėjusiojo vietoje. 2004 m. vasarą prie piliakalnio iškilo medinis apžvalgos bokštas, skirtas istorijos ekspozicijai bei edukacinei veiklai, kur galima susipažinti su buvusios pilies istorija, apžiūrėti pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, pilėnų buities fragmentus, viduramžių ginklus ir taip pajusti XIII–XIV a. pilies gyventojų dvasią.
Ant Šeimyniškėlių piliakalnio tradiciškai švenčiamos šventės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, Europos diena, Rasos (Joninių) diena, minima ir Vytauto Didžiojo karūnavimo diena) traukia ir anykštėnus, ir miesto svečius.
Ketinama ant Šeimyniškėlių piliakalnio pastatyti medinę pilį, menančią XIII–XIV amžius. Čia bus siūloma susipažinti su kasdieniu gyvenimu, išbandyti viduramžių amatus, karybą, organizuoti Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienas, senovinės muzikos koncertus, pilies teatro spektaklius ir kitokias kultūrines akcijas.
Dabar prie pilies, šalia vienintelio Lietuvoje medinio gynybinio bokšto, įkurtas pilies kiemelis. Jame vyksta edukacinės programos. Jų dalyviai sužino apie senovės lietuvių papročius, gyvenseną, drabužius ir papuošalus, susipažįsta su vienos didžiausių medinių pilių Rytų Europoje istorija, apžiūri pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, atlieka įvairias istorines užduotis, išbando pilies karybos meną.
Istorinio kiemelio židinyje verdama čiobrelių arbata, žaidžiami senoviniai žaidimai – grumtynės su maišais, „kerėplos“ mušimas. Akies taiklumas ir rankų miklumas išmėginamas šaudant iš lankų.
Gardžiuodamiesi židinyje virta žuviene, žmonės klausosi pasakojimų apie pagonybės laikų pagrindinius žmonių verslus – žvejybą ir medžioklę, sužino apie įvairius žuvų gaudymo ir žvėrių viliojimo būdus, patys pina valą, skaptuoja luotą, išbando vilbynes žvėrims vilioti, kaip tikri medžiotojai šaudo iš lanko.
