Šiandien jis scenoje kartu su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu (Dėde Semu), improvizuojančiu trimitu, fleitomis, indiškais instrumentais bei garsais, ir profesionaliu akordeonistu Audriumi Paznioku publikai dovanoja koncertus, kurie pripildyti improvizacijos, nestokoja netikėtumo ir teatrališkumo. „Kiekvienas bandymas įvardyti kuriamą muzika jau yra klaida. Keista, kai žmonės, niekada nebuvę mūsų koncertuose, taip lengvai tarsteli: „Ai, dainuojamoji poezija...“ Niekada nesame savęs kaip nors įvardiję. Pradėjęs kūrinį niekada nežinau, kas bus toliau“, – sako Domantas Razauskas.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Tiesiog nusibodo negroti. Mano šeimoje beveik visi muzikai: močiutė buvo dirigavimo dėstytoja ir pati diriguodavo dainų šventėms, senelis grojo akordeonu ir vadovavo chorui, tiek tėvas, tiek dėdė grojo savo grupėse. Taigi visi kuo nors grojo, o man norėjosi elgtis priešingai. Kurį laiką, maždaug iki penkiolikos metų, gana sėkmingai kovojau su savo prigimtimi. Galiausiai supratau, kad vis tiek nepavyks pabėgti nuo to, kas iš tiesų esu. Pirmųjų gitaros akordų išmokė dėdė. Tačiau sunkiai sekėsi atlikti kitų autorių dainas: jas arba sugadindavau, arba perkurdavau, kaip man atrodė geriausia. Galiausiai, kad nereikėtų gadinti kitų dainų ir daryti to, ko iš tiesų nenoriu, pradėjau rašyti savo.
Kuri iš sukurtų dainų yra ypač brangi?
Jeigu turėtumėte tris vaikus, ar galėtumėte pasakyti, kurį iš jų mylite labiausiai? Tai lygiai tas pats.
Kas labiausiai Jus formavo kaip muzikantą?
Tiesą sakant aš nesu muzikantas. Aš diletantas. Nesiekiu profesionalumo ir nevadinu savęs geru muzikantu, tiesiog esu brazdintojas, parašau tekstą, dainą. Formavo viskas, nieko negaliu išskirti. Kūryba ateina iš visko, ką pamatai, išgirsti, patiri, kas viduje, kas išorėje. Ką perskaitai, ką sutinki, ką įsimyli, kas palieka, kas miršta, kas gimsta... Nėra nė vienos detalės, kuri kažkokiu būdu nepaliktų pėdsako.
O jeigu atvirai – vis dar esu nesusiformavęs, vis dar kelyje. Kai susiformuosiu, būtinai paskambinsiu.
Domantas Razauskas (kairėje) su grupės „Atika“ vokalistu Dariumi Žvirbliu. Asmeninio arch. nuotr.
Viename interviu sakėte, kad nesate nei bardas, nei...
O koks iš tiesų skirtumas, kas aš esu ar nesu? Taip sakiau norėdamas išprovokuoti tuos, kurie stengiasi viską tvarkingai sulankstyti ir sudėti į lentynėles. Nebūna taip, kad susėdę nusprendžiam, kad kursim džiazą ar bliuzą. Niekada to nebus. Žmogus pradėjęs kūrinį negali žinoti, kas bus toliau. Priešingu atveju, tai yra blogas kūrinys. Todėl ir nesistengiu savo kūrybos įsprausti į jokius žanrus.
Poezijos nedainuoju, ją skaitau, todėl nesijaučiu turįs teisę vadintis dainuojamosios poezijos atlikėju. Dainuoju tik savo dainų tekstus. O kas yra bardai? Bardai buvo senovės keltų dainiai, kurie atlikdavo politinę funkciją – per muziką nešdavo žinią, kurią išgirsdavo gretimame kaime. Bardas buvo laikomas savo tautos istorijos, pasakojimų, legendų, dainų ir poezijos saugotoju. Jis buvo vertinamas, jei žinojo paskutiniąsias dvaro naujienas ir koks buvo derlius pietuose, ar jo nesunaikino liūtys, kuriais keliais saugiausia keliauti. Kai kuriems kaimams ir miesteliams bardai buvo vienintelis informacijos šaltinis.
Taigi ar esu bardas? Gali būti. Tik nesu tikras, kad labai trokštu kažką perduoti. Daug labiau – atiduoti tai, kas susikaupia.
Kokius reikalavimus keliate sau?
Sau keliu vienintelį reikalavimą: išlikti sąžiningas sau pačiam. Nesikartoti: niekada nedaryti tokio paties koncerto. Man didžiausias siaubas, kai eidamas į koncertą iš anksto žinau, kas jame bus. Kai žinau dainas, kurias gros, ir kaip jas atliks. Yra daug muzikantų, kurie susidarę tam tikrą programą važinėja po visą šalį, nieko joje nekeisdami. Kam tada eiti į tokius koncertus, jeigu galima nusipirkti plokštelę ir išgirsti tą patį. Man įdomiausia kaskart sugroti ką nors naujo, nustebinti ir nustebti pačiam.
Jokiu būdu nesiskundžiu, kad kažkas Lietuvoje nepatinka ar neįvertina. Tiesiog groju tai, kuo gyvenu, kuo pats tikiu. Jeigu tai patinka dar keliems žmonėms – išgyvenu didžiausią džiaugsmą. Jeigu norite – ir gyvenimo prasmę.
Nenuolaidžiauti pačiam sau, prisiversti daryti tai, ko nenori. Jeigu nenoriu dirbti, metu darbą, jeigu nenoriu mokytis – metu universitetą. Stengtis neleisti kitiems diktuoti žaidimo taisyklių – to aš reikalauju iš savęs.
Ilgai atidėliojote savo muzikos įrašinėjimą, siekdami būti koncertine, o ne studijine grupe. Šią vasarą pradėjote pirmo studijinio albumo įrašus. Kaip sekėsi?
Leidyklai jau atiduota mano poezijos knyga, tik laukia, kol iki jos ateis kompaktinis diskas. Galiu pažadėti, kad tai tikrai bus šiemet. Tiesą sakant, nežinau, kas iš tiesų jame bus. Savo muziką atliekame gyvai ir mums artima tik tokia muzika, todėl sunkiai sekasi įrašinėti. Tuo labiau kad sėdint įrašų studijoje tenka trisdešimtą kartą atlikti tą patį kūrinį. Aš nesu atlikėjas. Man sunku kurti įsispraudus į siaurus įrašų studijos skirto laiko rėmus ir dar atsižvelgti į pastabas tavęs ir tavo muzikos nepažįstančio žmogaus, kuris tik atlieka savo darbą, greitai, paskubomis ir tik iki sutartos valandos.
Taigi šiuo metu savo muziką įrašinėju namuose. Būna, kad prabundu naktį, pasistatau mikrofonus ir ramiai dirbu. Dėl to nukenčia garso kokybė, bet mes nebūsime studijinė grupė, tad kol kas yra svarbesnių prioritetų. Galbūt dėl to muziką įrašinėju jau dešimt metų, bet norisi ištrinti ir vėl viską pradėti iš naujo. Šis albumas perrašinėjamas jau daugiau kaip dvidešimtą kartą. Ar man jau tinka? Ne. Jau susitaikau su mintimi, kad man tikriausiai niekada nebus gerai.
Scenoje visas pasineriate į improvizaciją, o koncertai panašėja į nedidukus spektaklius. Iš kur kyla visa ši sceninė laisvė?
Kai esi laisvas, nebėra jokio poreikio galvoti apie laisvę ir vadinti kažką laisve. Čia lygiai tas pats, kaip mes savo šalyje gyvendami nesusimąstome, kad kadaise buvome kitokie, kažkam teko kraują lieti, galvas dėti, kad galėtume daryti tai, ką dabar darome. Scenoje esu toks, koks esu. Laisvė visada eina iš vidaus. Tiesą sakant, tai netgi ne laisvė, o priklausomybė: nuo garso, nuo publikos. Kai muzika neša kūną, negali tam priešintis, negali sakyti, kad esi laisvas, ir nešokti.
Šiuo metu gyvenate tik iš muzikos?
Mes su kitais grupės nariais kažkuria prasme visi esame bedarbiai. Stengiamės gyventi tik iš muzikos. Kartais būna, kad reikia nusipirkti gitarą ar kitą instrumentą, o mes, deja, dar nesame labai turtingi. Tada tenka griebtis laikino darbelio: pasargauti, parašyti scenarijų ar kokį tekstą. Tačiau vėlgi mes stengiamės išlikti sąžiningi sau. Esu tekstų žmogus, manau, kad galiu rašyti, ir man tai nėra sunku. Tad kai reikia pinigų instrumentui, imuosi rašto darbų.
Kas Jums yra gyvenimo prasmė?
Kuo daugiau keli klausimų, tuo labiau tolsta atsakymai. Kai galiausiai nebelieka jokių klausimų, tada savaime ateina visi atsakymai. Gyvenimas neturi prasmės, štai kur yra didžiausia klaida – jos ieškojimas. Tačiau dėl to visiškai neliūdna. Gyvenimas neturi prasmės ne todėl, kad yra beprasmis. Tai, ko nėra, negali būti nei gera, nei bloga. Jeigu šiuo metu mums kalbantis šalia nėra kito žmogaus, tai nėra nei blogai, nei gerai.
Man atrodo, kad gyvenime prisikuriame pernelyg daug tikslų ir prasmių, dėl to ir kenčiame, kai jie neišsipildo. Kad ir kaip mes norėtume, to niekada nebus. Todėl, kad galvojame žodžiais, kuriuos patys sukūrėme. Galime aiškinti, kas bus po mirties, tačiau tikrosios tiesos nesužinosime, kol nenumirsime. Lygiai taip pat ir su gyvenimo prasme. Nekvaršinu savęs tokiais klausimais. Stengiuosi, kad kiekvienas daiktas atliktų savo funkciją. Pavyzdžiui, jeigu tai – automobilis, jis turi kur nors vežti, telefonas – skambinti, mirtis yra tam, kad mirtum, o gyvenimas – kad gyventum.
