Verkė dėl našlaitės dalios
Augo Regina mažame Molėtų rajono bažnytkaimyje Suginčiuose. Nuo mažens guvi mergaitė norėjo daug kuo būti: siuvėja, mezgėja, karininke, mokytoja, lakūne... Mama leisdavo dar mokyklos nelankančiai dukrai visko pabandyti. Toji mezgė šalikėlį lėlei – nusibodo, norėjo mesti neužbaigusi, tačiau mama vertė kiekvieną pradėtą darbelį baigti. Taip ir drabužėlį lėlei pasiuvo, tačiau nutarė, kad siūti nuobodu ir siuvėja nebus. Karininkės ateitis kažkaip praslydo pro šalį, o lakūne pabūgo tapti, nes pasisupus sūpuoklėse supykino, tad mama paaiškino, kad neturi savybių skraidyti...
Mažoji nejučia pasuko į sceną. Dar šešiametė vaidino mokykloje savo pirmajame spektaklyje, kurį pastatė mama mokytoja. Juozo Kanopkos pjesėje „Stebuklingas ragas“ mažoji Reginutė vaidino našlaitę. Gailėjo našlaitės, per ašaras negalėjo išdainuoti jos graudžios dainelės. Pradėdavo verkti. Žmonės ją užjautė, nes pati buvo našlaitė, tėvas dingęs, o mama kamavosi nežinioje su trimis mažais vaikais.
Mama savo artistei ir dirželio žadėjo, ir saldainių, kad tik neverktų vaidindama. Vargais negalais ištempė tą vaidmenį ir daugiau scenos netroško. Noriau žaidė vaikiškus žaidimus ir ilgėjosi tėvelio.
Vėliau Regina savo dienoraštyje rašė: „Tėtyte, tu išėjai, kai man tebuvo penkeri. Prisimenu, kaip tu grieži smuiku, o aš dainuoju. Nepaprastai gražūs tavo piešti plakatai mokykloje. Aukštas, tiesus tu stovi tarp savo mokinių... Giedi bažnyčios chore. Tu be galo mylėjai Dievą, Tėvynę, šeimą.“
Tėtis nebegrįžo. Mama su vaikais buvo išvaryta iš mokyklos, jai liepta per tris dienas palikti Suginčius ir eiti, kur akys veda. Taip valdžia keršijo miško broliui, jo šeimai. Ir tik po daugelio metų Regina sužinojo, kad tėtis žuvo, būdamas partizanų būrio vadu.
Mergaitė nuo mažens neturėjo laiko vaikiškiems žaidimams. Prisiglaudusi pas gimines, ji padėjo dirbti kaimiškus darbus: pjovė šieną, grėbė, melžė karves, kirto rugius... Dabar juokauja, kad iki šiol tų darbų neužmiršo ir galėtų kaime gyventi. Tas ilgesys privertė su šeimos pagalba pasistatyti mažą sodo namelį užmiestyje, kur su keturiais anūkais gali leisti vasaras ir matyti, kaip vis labiau stiebiasi didžiulė obelis, tarsi skaičiuodama jos nugyventus metus.
Per egzaminus sugraudino komisiją
Regina atvažiavo į tuometę Vilniaus konservatoriją svajodama studijuoti aktorystę. Buvo 200 pretendentų, o priimti turėjo tik 16. Tad laukė kova.
R. Paliukaitytė skaitė Maironio „Ir kas per naktis“, paskui – etiudus, dar padeklamavo "Kur namučiai namai". Pastebėjo, kad komisijos narė Stefa Nosevičiūtė verkia. Ją taip sugraudino toji kukli mergaitė iš Suginčių. Kažkas iš komisijos jos dar paklausė, ar moka „Anykščių šilelį“, ir paprašė, kad padeklamuotų eilutę, bet taip garsiai, jog girdėtųsi anapus prospekto esančioje Lenino aikštėje. Regina šūkavo, kiek pajėgdama garsiau. Į konservatoriją ją priėmė, o baigusi mokslus gavo paskyrimą į Šiaulių dramos teatrą.
"Šiauliai man liko kaip šiluma, – prisiminė Regina. – Mane, atvažiavusią su lagaminu ir sudedamąja lovele, labai gražiai priėmė kolektyvas. Apgyvendino mažame kambaryje pačiame teatre, vėliau priglaudė nuostabi aktorė Elena Bindokaitė. Ji man buvo tarsi mama. Mylėjo mane ir globojo.“
Trejus metus Regina vaidino Šiauliuose. Mieliausiai prisimena Nesę „Kepurininko pilyje“. Džiaugdavosi, kai gerai pavykdavo spektaklio finale išprotėjimo scena. Šitas ir kiti pavykę pagrindiniai vaidmenys tarsi nutiesė tolesnį sėkmės kelią jaunai aktorei.
Vilnietis svečias keitė gyvenimą
„Kartą, kai gastrolėse Kupiškyje vaidinome „Kepurininko pilį“ spektaklio pažiūrėti atvyko jaunas režisierius iš Vilniaus dramos teatro. Jau buvome girdėję apie šį modernų, įdomų režisierių. Vytautas Čibiras pamatė spektaklį ir pakvietė mane dirbti Vilniuje. Nustebau, apsidžiaugiau ir buvau pasiryžusi tuojau pat lėkti į sostinę. Nors baimės buvo daug. Esą, ten valdo „ministerienės“, pražūsi, „suvalgys“ tave. Tačiau neišsigandau, „nesuvalgė“. Norėjau dirbti Vilniaus dramos teatre, viliojo režisieriai, žymūs aktoriai. Čibiras nulėmė mano ateitį. Aš – jau Vilniuje!“
Vyresnės aktorės, „ministerinės“ ir ne „ministerinės“, šiltai, draugiškai priėmė jaunutę Reginą iš tolimo provincijos miesto. Globojo, padėjo. Kazimiera Kymantaitė, su kuria sėdėjo viename grimo kambaryje, jai atidavė pusę savo stalelio stalčiaus. Prisiminė vyresniųjų primadonų dovanas. „Išeidama iš teatro, Jackevičiūtė man paliko daug bižuterijos. Sakė: „Po manęs tu užimsi mano vietą.“ Nelė Vosyliūtė paliko papuošalą iš savo vaidmens „Marijoje Stiuart“.
Kuklūs tada buvo artisčių scenos papuošalai, tačiau man – brangūs. Nemažai jų atidaviau Teatro muziejui.“ Regina šypsodamasi prisiminė, kaip pusbalsiu apie savo asmeninį gyvenimą pasakojusios įžymybės. Nesiklausydavo, išeidavo. Prisimena, kaip Vosyliūtė patarė jai neturėti vaikų. „O aš jau laukiausi, – juokiasi. – Vosyliūtė ramino, kad vieną galima, bet ne daugiau. Nelė Vosyliūtė mėgo pasididžiuoti savo vyru režisieriumi Borisu Dauguviečiu. Jis, apgaubęs žmoną meile ir dėmesiu, tvirtino: „Tu, Nelička, esi dramos stulpas.“
Šilčiausiais žodžiais Regina kalba ir apie aktorę Lidiją Kupstaitę, kuriai kito žmogaus rūpesčiai buvo artimi. Kai kartą reikėjo sunkiai gaunamų vaistų sergančiai Reginos dukrelei, Lidija jau kitą dieną atnešė jų į teatrą. "Argi tokį gerumą gali užmiršti“", – iki šiol su jauduliu prisimena Regina.
Vilniaus dramos teatre R. Paliukaitytė vaidmenų nestokojo. Ir vis – pagrindiniai, sulaukdavę gražių publikos vertinimų. Su pasimėgavimu kūrė savo herojes jauna aktorė. Pagrindinis vaidmuo jai teko ir pirmajame V. Čibiro spektaklyje "Šimtas keturi puslapiai apie meilę". Puikių vertinimų sulaukė ir vaidindama Margaritą „Fauste“, Oną Duonutę „Skirgailoje“, Mortą „Mindauge“.
Vaidino ir „Altonos atsiskyrėliuose“, „Katedroje“, „Tango“, „Ančiuko kryžiuje“, „Narsuolyje iš Vakarų pakrantės“ ir dar dešimtyse kitų spektaklių, atiduodama savo talentą, nuoširdumą, meilę. Žiūrovai laukė jos pasirodant scenoje, o ji džiaugdavosi, kad ateina vakaras ir reikės eiti į sceną. Atrodė, gyvenk ir džiaukis. Žiūrovų laiškų negaudavo, tačiau vienas raštelis jai sujaukė mintis.
„Po Margaritos ar Duonutės vaidmens gaunu raštelį: „Jeigu jūs tokia gyvenime kaip ir scenoje – klaupiuosi prieš jus. Pasirašė Ambrasas, be akinių.“ Taip ir nesužinojau, kas buvo to prisipažinimo autorius“, – juokėsi Regina.
„Ir dar vienas įvykis įstrigo į atmintį. Vaidinu, esą kažko bijau, ir iš salės pasigirsta berniuko balsas: „Nieko nėra. Nebijok“. Tada sakau: „Aš einu iš proto“. Ir išeinu į užkulisius. Į sceną mane atneša jau „mirusią“. Ir girdžiu, kaip garsiai verkia tas vaikas. Kai, pasibaigus spektakliui, išėjau nusilenkti, pamačiau gal dvylikos metų berniuką, kuris, žiūrėdamas į mane ir netikėdamas savo akimis, staiga nudžiugo: „Atgijo! Atgijo!“ Pajutau tokį didžiulį atpildą, buvo taip nuostabu, kad manimi tikėjo. Daug metų nuo tos scenos praėjo, o berniuko išgyvenimas dėl mano personažo išliko iki šios dienos.“
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Tai įvyko 1992 metais spalio 1 dieną. Teatre – sujudimas, tvyro nežinia. Vienas po kito aktoriai kviečiami pas direktorių, kur sužino, kad teatre – etatų mažinimas, atleidžiami 32 aktoriai: talentingiausi, žinomiausi, mylimiausi. Taip ruošė sau kelią naujas vyriausiasis režisierius J. Vaitkus. Tarp tų, kuriems tą sielvarto dieną buvo užtrenktos teatro durys, buvo ir Regina Paliukaitytė.
Pažvelgė tada moteris savo likimui į akis – kur eiti, ką daryti. Ramino vyras, teatrologas Aleksandras Guobys, guodė abi dukros. Ašaras buvo sunku sulaikyti, nes ateitis Reginai tomis dienomis atrodė apgaubta juodų debesų. Liko už durų vienintelė ir brangiausia darbovietė su savo džiaugsmais ir nusivylimais, graužatimi ir ašaromis.
Bėgo dienos, pamažu guosdamos, mintyse siūlydamos tai, kas galėtų teikti nusiraminimą. Gyventi reikėjo toliau, tad atsirado naujų darbų. Būsimiesiems aktoriams Regina ėmė dėstyti scenos kalbą. Vaidino vaikų spektakliuose. Tuomečiuose Pilies griuvėsiuose širdies gėlą maldė vaidindama Boną spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. Reginos Paliukaitytės gražaus tembro balsas skambėjo radijo spektakliuose, įgarsintuose filmuose, plokštelėse. Vesdavo koncertus, vaidino lietuviškuose filmuose „Jausmai“, „Žaltvykslės“, „Nerami rudens diena“. Mėgo skaityti eiles poezijos vakaruose. Darbo netrūko, tačiau tikrasis teatras vis užklupdavo mintyse, šmėkštelėdavo sapnuose, vienišose svajonėse. Žinojo, kad teatras į jos gyvenimą nebegrįš. Reikėjo išgyventi didelį netekimo skausmą.
Ir vaidinti dabar nemokėtų
„Teatras man pridėjo daugiau gyvenimo pažinimo. Nieko neatėmė. Išmokau tvarkytis taip, kad nuo darbo nenukentėtų šeima. Ir teatras, ir namai – man buvo pirmaeiliai dalykai, nė vieno neišskyriau. Būdavo, kol parvažiuoju po spektaklio namo, „išeinu“ iš transo, iš vaidmens, ir galiu ramiai gyventi savo kasdienį šeimos gyvenimą, ramiai miegoti“, – praskleidė aktorė dar vieną savo gyvenimo kertelę.
Reginos šeima – vyras Aleksandras, dukros Eglė ir Rūta su vyrais bei keturi anūkai – dvi mergaitės ir du berniukai. Regina juos myli be galo, sako, kad be anūkų negali įsivaizduoti gyvenimo.
Ji mielai pabūna su vaikaičiais, lopšinę mažiausiajai – vienuolikos mėnesių Gustei – padainuoja, vyresniesiems pasakų paseka, su vyriausiuoju – šeštoku Matu – pasikalba jam rūpimais gyvenimo ar mokslo klausimais, papasakoja apie savo vaidmenis, įdomesnius nutikimus teatre. „Visko mokau savo anūkus, – sako gražiai atrodanti močiutė. – Ir jų akiratį stengiesi praplėsti, ir smėlio pilis kartu statai, žaidi įdomius žaidimus“, – pasakoja.
Kartais stebisi, kad su vyru kartu gyvena jau 45 metus. „Apie skyrybas nė negalvojome“, – atvirai sako. Ir prisipažįsta, kad vyras – teatro žinovas, įvertintas aukštais mokslo vardais, į jos, aktorės, darbą nesikišdavo, vaidmenų neanalizuodavo. „Pasakydavo savo nuomonę, jei paklausdavau.“
R. Paliukaitytė į teatrą dabar nueina labai retai. „Dabartinis teatras – ne mano. Aktoriai kalba taip, kad žiūrovai ne viską gali suprasti. Nėra normalių žmonių santykių, dominuoja nešvankios erotinės scenos. Pagalvoju, ar reikia voliotis po tą „brudą“ scenoje. Ar tokia mūsų teatro misija?“
Aktorė šlovina tikrą meilę, kuri jai brangiausia ir tauriausia. „Meilė man – dėmesys, pagarba, visiškas pasitikėjimas.“
Neslepia, kad buvo ir nepatenkinta savo darbu teatre. Ir graudžiai verkusi, kaip vaikystėje vaidindama našlaitėlę. "Verkiau eidama namo po spektaklio "Karalius Lyras". Sunkus man buvo tas vaidmuo. Ėjau tą vakarą per Lazdynus ir raudojau. Jaučiausi tokia bejėgė.“ Kartą, dar karjeros pradžioje, jaunutė aktorė prašė režisieriaus, kad atleistų ją nuo vaidmens spektaklyje „104 puslapiai apie meilę“, nes nesisekė. Vytautas Čibiras dar kartą pažiūrėjo premjerai ruošiamą spektaklį ir pasakė, kad „Viskas gerai, vaidinsi!“
Negali patikėti tais skaičiais
Reginai sunku save apibūdinti. Tik prisipažįsta: „Esu pernelyg savikritiška, savigrauža. Išgyvenu, kada reikia ir kada galbūt visai nereikia. Graužiuosi, jei anūką nuskriaudžiau. Kartą jo atsiprašiau. Suprantu, kad tas mano liežuvio nelaikymas, tiesmukas elgesys – blogai, kad galiu įžeisti. Nors tai sakau be pykčio, ką nors geranoriškai lepteliu.“
Ko jau ko, o virtuvės Regina sako kratosi lyg velnias kryžiaus. „Valgių gaminti labai nemėgstu, – atvirai sako. – Labai džiaugiuosi, kai vyras sukasi virtuvėje. Valgome jo skanius barščius, kopūstienes, kepsnius, o anūkai džiūgauja, kad „senelio blynai – pasaka“.
...Susitikome vieną karštą dieną kavinėje. Aktorės buvau nemačiusi kelis dešimtmečius. Šmėkštelėjo mintis, kad ji pasikeitusi – veide atsirado raukšlelių. „Pasižiūriu į veidrodį. Labai juokinga, kad žmogus taip keičiasi. O kai žvilgteliu į pasą, negaliu patikėti, kad ten įrašyti tokie skaičiai“, – prisipažino aktorė.
O aš žiūriu į savo seną pažįstamą Reginą Paliukaitytę ir tarsi matau ją ne dabar, sėdinčią priešais mane, besišypsančią, o regiu jauną, žibančiomis akimis aktoriukę, Šiaulių teatre vaidinusią mano pjesėje "Sužadėtinė". Matau dabar jau perėjusią tarsi gyvenimo ratą nuo ano jaunystės vaidmens – daugelį moters gyvenimo etapų, tačiau visur išsaugojusią moteriškumą, taurumą, talentą, meilę menui, šeimai, obeliai sode ir daug kam, ką dosniai aprėpia jos talpi ir gera širdis. Tokia ir yra toji mergaitė iš Suginčių.