Spalio pabaigoje lapus numeta net ąžuolai. Kai vidutinė paros temperatūra nukrinta žemiau 5 oC šilumos, baigiasi augalų vegetacija. Tad prasidėjus antrai spalio mėnesio pusei – pats spalvų šėlsmas Lietuvos gamtoje. Ypač, kai saulutė pro miglas šypteli...
Pats tinkamiausias laikas keliauti į gamtą, lankytis parkuose, šiurenant kojomis margaspalvių lapų pusnis. Senovėje šis laikas ir vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas vyksta aplinkui.
Gi žemės ūkio darbus įprasmindavo visagavio mėnesio pavadinimas – jau visas derlius būdavo baigiamas nuimti laukuose, daržuose ir soduose: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar prisimintina, kad senuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo tada, kai laukus užliedavo pavasarinė žaluma.
Pavadinimas spalis, seniau spalių arba spalinis, pasako, kad pagrindinis šio meto rūpestis kaime būdavo linai. Spaliai – tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais atsiklojėjusių linų stiebelius. Panaudodavo spalius šiltinti namo lubas. Darbas nors ilgas, tikra „lino kančia“, bet atliekamas po stogu, prikūrentoje jaujoje: sausa, šilta. Ir tikrai nepabosdavo pasikvietus kaimynų talką.
Susirinkus jaunimui skamba juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja.“ O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kaip šuva, iš spalių išlindęs.“ Šalin pavaryti gali taip: „Eik sau į spalius gult!“ Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais.“ Ir įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas.“
Upių ir ežerų vanduo sulaiko šilumą, tad švintant iš jų kyla ir driekiasi miglos tumulai. Kaimo aštrialiežuviai ir iš to rastų, ką pasakyti smagaus: „miglą pūsti į akis“ – reiškia įžūliai meluoti, „miglos košė“ – visiškas žioplys, „miglos padauža“ – vaiduoklis.
Ypač vaizdingų posakių esama apie šalną: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?“, „Lenda kaip šalna po stogu“, „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu), „Tėvo visi bijo kaip šalnos“, „Jis ateina ir vėl išlekia kaip šalna“(labai greitas). Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą: „Koks te jo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos“.
Apie būsimą žiemą būdavo spėjama iš daugelio požymių. Jei spalis ūkanotas, žiemą bus daug sniego. Jei spalis šaltas – sausis bus gražus. Jei spalį pasirodė sniegas ir kiškis tris dienas išgulėjo neišėjęs iš miško, pėdų nepadarė, tai sniegas jau nebenutirps...
Kaimo laukuose spalio mėnesį būdavo baigiamas bulviakasis, išmėžiamas ir apariamas mėšlas. Senoliai sakydavo, kad kaupuose bulvių žiurkės neėda, jeigu jos sudėtos mėnuliui dylant. Rudeninis mėžimas taip pat turėtų būti atliekamas per delčią. Parenkama diena, kai nepučia šiaurės vėjas, tada lėčiau pūva. Pūdymui arti tas laikas irgi palankus, nes piktžolės neišsikeroja.
Spalio pradžioje pagal senovines tradicijas ūkininko šeima jau sužaliavusį žiemkentėlių lauką apeidavo ratu, vis patilindžiuodama šv.Pranciškaus dieną, spalio 4-ąją, pašventintu varpeliu. Tai tam, kad rugelius negandos lenktų, kad ateinančiais metais vasarą kokių bėdų neištiktų, kad šeima laimingai sulauktų šviežios duonelės...
Šiame paprotyje matome atgarsius visame pasaulyje paplitusių tikėjimų, kad varpo garsai atitolina daugelį nelaimių. O sakmėse štai kas pasakojama apie rugį, lietuvio maitintoją. Kitados grūdais buvo apkibęs visas kotas, iki pat žemės. Labai derlus būdavęs rugys. Bet per rugiapjūtę, o pjaudavusios pjautuvais moterys, tekdavę labai žemai lankstytis. Išgirdo jas Dievas dėl to burnojant, labai supyko.
Norėjo ranka visus grūdus nubraukti, tuščią stiebą rugiui palikti. Tačiau čia pribėgęs šunelis labai gražiai prašė, kad nors jo daliai kiek tų grūdelių paliktų. Todėl dabar rugių varpos ir yra tik tokio ilgio, kiek šuo gali apžioti. Ir sakoma, kad nuo tada žmonės gyvena iš šuns dalios, būtent iš to, ką Dievas šuniui paliko.
Lietui ir šlapdribai nubloškus rudens spalvomis padažytus medžių lapus ant žemės, pamiškėse ryškiau suraudonuoja šermukšniai. Mįslė klausia: „Viršuj medžio ugnis dega, kas?“ Žinoma, šermukšnis! Pasak senolių išminties, jei užaugo daug šermukšnių uogų, bus šaltas ir ankstyvas ruduo. Šalnų pakąstos uogos praranda kartumą ir jas mielai kabliuoja paukščiai, stiprindamiesi kelionei į šiltuosius kraštus. Kartu plačiai išsėja jų sėkleles.
Kaime šermukšnių lapais sluoksniuodavo rūsiuose laikomas daržoves, jie apsaugo nuo greito gedimo. Uogų įdedama į įvairius kepinius, užraugtą sulą, midų. Sakoma: „Suvalgyk šermukšnio uogelę – akys prašviesės.“ Botanikai pasakys, kad toje uogelėje karotino dusyk tiek, kiek morkoje, o vitamino C kiekiu ji prilygsta citrinoms. Gausu ir kitokių vitaminų, rauginių medžiagų, obuolių rūgšties. Todėl kaip vaistas labai vertinamas šermukšnių medus, kurio bitelės prineša gegužės mėnesio gale.
Bet įdomiausia šio medelio mitologija. Senovės raštuose, kur kalbama apie lietuvių tikėjimus, po šventojo medžio – ąžuolo – antruoju įvardijamas šermukšnis. Jo malkos tinkančios apeigų ugniai. Dzūkijoje, tarp Tiltų ir Dargužių kaimų, kaip tik ir auga tokia pora: po galiūnu ąžuolu prisiglaudusi šermukšnėlė. Dieveniškių apylinkėse dar atmenamas prosenoviškas paprotys: seniau kai kurie žmonės išsirinkdavo miške kokį
medį, paprastai šermukšnį, jį prižiūrėdavo, saugodavo iki savo mirties.
Kai atsitikdavusi kokia negerovė, eidavo prie to medžio paguodos ieškoti. Štai kur prasiskleidžia senoji lietuvių pasaulėjauta: prie medžio paguodos ieškoti...
Lietuvių sakmėse teigiama, kad šermukšniuose gyvenančios kalvių dvasios. O kalvis kitados nukalė žmonėms saulę, pasilypėjo ant savo trobos stogo ir pakabino ją danguje. Ši sakmė 1261 metais užrašyta rusų metraštyje (vadinamojoje Malalos kronikoje), kur pasakojamas ir Sovijaus mitas apie baltų gentyse įsigalėjusio mirusiųjų deginimo papročio kilmę.
Spalio pirmąją ar antrąją savaitę paprastai sulaukiame keleto šiltų ir malonių dienelių – „bobų vasaros“. Su rytmečio rūkais, rasos karoliukais ant voratinklių, gervių ir žąsų voromis padangėje, ypač tamsiai mėlynais ežerų vandenimis. Tai toks tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. Iš kur toks savotiškas šių saulėtų dienų pavadinimas? Kitados apie šį metą būdavo pagerbiamos ir rudens gėrybėmis apdovanojamos gimdyvių pribuvėjos – bobutės.
Jų rūpestis buvo palengvinti gimdymą, priimti kūdikį, jį nuprausti, slaugyti gimdyvę pirmosiomis dienomis po gimdymo. Jei gimdymas būdavo sunkus, pribuvėjos griebdavosi ne tik gydomųjų žolelių, įvairių procedūrų, bet ir magiškų priemonių. Liepdavo atrakinti visas duris ir dėžes, atlapoti spintas, atvožti skrynių dangčius, ištraukti dūmtraukio sklendę, išnešti laukan krosniadangtę, išvesti iš tvarto gyvulius.
Gimdyvei išpindavo kasas, atsegdavo drabužius, atmazgydavo visus raištelius. Namuose suslėpdavo visus aštrius daiktus, uždegdavo jungtuvių žvakes, kad gimdyvė mažiau skausmo patirtų. Pirmąkart gimdančiai duodavo suvalgyti jauniklės vištos padėtą pirmąjį kiaušinį. Dar gimdyvę vedžiodavę aplink stalą, arba ji turėdavo pereiti per ližę, prijuostėje nunešti arkliui avižų.
Jeigu gimdavo mergaitė, ją priimdavo su rankšluosčiu, kad užaugusi būtų gera audėja. O kad būtų ir turtinga, guldydavo ant kailinių. Jokiais būdais ne ant plunksnų pagalvės – per anksti iš namų išskrisianti.
Trumpam padėdavo ir ant žemės, kad nebijotų žemės vargų. Šiame paprotyje slypi prosenoviškas tikėjimas, kad žemė yra visos gyvybės gimdytoja. Gimus berniukui, nupraustą ir suvystytą pribuvėja paduodavo tėvui, sakydama: „Iš tolimiausių ir nežinomų kraštų atvyko pas tave negirdėtas nematytas svečias. Jis sakosi esąs tavo giminaitis. Ar nori pamatyti, paimti, savo sūneliu pavadinti?“ Tada guldydavo prie mamos: „Palaimink, motinėle, kad augtų svietui naudon, tėvams ir giminėms džiaugsmui.“
Spalio pabaiga – geras metas sodą atjauninti arba naują užveisti. Čia vėlgi pravartu į mėnulį pasižvalgyti. Vaisinius medelius reikia sodinti esant jaunam mėnuliui, tai greitai duos derliaus. Sakydavo, kad obuolių derlių galima pagausinti į sodinamo medžio šaknų tarpus įdėjus po akmenuką.
Be to, būtų gerai, jei obelaites ir kriaušaites vyras su žmona sodintų kartu. Tada vaismedžiai netuščiai žydės, bus labai derlūs. Jaunas mėnulis nepalankus vyšnioms sodinti – nors jos gausiai žydės, tačiau vaisių nemegs. Todėl senolių išmintis pataria parinkti joms priešpilnio metą.
Vyšnios yra turbūt pirmieji lietuvio prie namų pasisodinti vaismedžiai. Įdomu, kad žemaičiai vyšnią tarmiškai vadina „viešne“. Sakytume, atėjūne, svečiu mūsų krašte. Didysis kalbininkas Kazimieras Būga rašo: „Ir su vyšnia, ir su viešnia (viešne) lietuviai turėjo pasižinti vėliau, kada slavėnai, atėję iš anapus Pripeties balų, įsibrovė lietuvių gyvenaman žemės plotan. Iš Voluinės, kame auga ir laukinių vyšnių, slavėnai bus jų atsinešę ir į naująsias savo sodybas, šiaurėsp nuo Pripeties, Nemuno, Berezinos ir Dauguvos upių sritin.“ Visa tai atsitikę, pasak K. Būgos, V-VII a. O pats žodis „vyšnia“ reiškiąs sakingą medį.
Senojoje lietuvių religijoje ir mitologijoje vyšnių sodas turėjo šventumo aurą. Ypatinga tai vieta, tarsi kokia sodybos ramovė. Dainoje girdime: „Lėksiu pas tetušio, pas baltos matušės, į vyšnelių sodnelį, pas deimanto langelį.“ Taigi čia galima susitikti ir pasikalbėti su artimųjų vėlėmis... „Ir atskrido, atplasnojo gegutėlė vyšnių sodan“, – taip skamba kitoje dainoje.
Gegutės balsu deivė Laima bylojanti, gyvenimo lemtį išsakanti. Štai iš kur burtas, kaip merginai ateitį sužinoti. Nulauš vyšnios šakelę pirmosios žiemos šventės išvakarėse (katalikų kalendoriuje pažymėtos šv. Andriaus vardu, lapkričio 30-osios) ir laikys pamerkusi ant palangės iki saulėgrįžos. Jeigu Kūčių dieną ras apsipylusią baltais žiedeliais, visi jos lūkesčiai išsipildys. Vaikinų kalba „vyšnią nuskinti“ reiškia mergužėlę pabučiuoti – „raudonos lūpelės kai vyšnelės uogelės.“
Apie vyšnių sodo dievybę Kirnį užsimenama J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“, parašytoje apie 1580 m. Autorius sako: „Kirnis globoja prie paežerėje stovinčios tvirtovės augančias vyšnias. Norėdami jį permaldauti, žemaičiai papjautus gaidžius sumeta tarp vyšnių ir prismaigsto ten degančių vaškinių žvakių.“ Labai retas atvejis, kai aprašytas senosios baltų religijos ritualas – atnašavimas dievybei. Maldos kelias dievopi – sode išaugusi vyšnelė su „devyniom šakelėm“. O dievybės Kirnio vardą kalbininkai kildina iš indoeuropiečių protautės žodžio, reiškiančio kaulavaisį.
Tradiciniame kalendoriuje spalio pabaiga – didžiųjų rudens prekymečių laikas. Ko gausiai užderėjo, ko per daug podėliuose prikaupta – turgun. Ko trūksta namų ūkyje, ko reikės žiemą – iš ten. Kadangi spalio 28-oji yra bažnytinė apaštalų Simono ir Judo šventė, tai rudens turgus kaime vadintas tiesiog Simajudu.
Senuose kalendoriuose galima rasti surašytus didžiuosius prekymečius įvairiose Lietuvos vietovėse. Visokių jų būta: ir arklių, kumeliukų, jaučių, karvių, ir bendrų, vadinamojo „kromo“ prekių. Senovėje garsėjo Plungės, Luokės, Kelmės, Skaudvilės, Žemaičių Kalvarijos, Žagarės, Eišiškių mugės. Tai lėmė prekybinių kelių sankirtos. Todėl joms būdinga ir didmeninė prekyba. Dabar tas muges galėtume juokais palyginti su naudotų automobilių turgais Marijampolėje, Utenoje ar Rietave.
Kad turgus, „kermošius“, „jomarkas“ būdavo svarbus ir laukiamas įvykis kaimo žmogui, kalba patarlės ir priežodžiai. Štai keletas jų: „Kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo“, „Su durnu – du turgu, su plikakakčiu nėr ko pešties“; „Rėkia it ožys į turgų vežamas“, „Džiaukis, iš pikto turgaus su nosia išbėgęs“, „Kur boba, ten jau turgus, kur dvi – ten jomarkas“, „Dievo turguj nesurasi, karčiamoj nesimelsi“.
Kai jau nuvalytas derlius, sukauptos atsargos žiemai – kaip tuo nepasidžiaugti. Garsus XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas taip rašė apie lietuvių rudens rūpesčių užbaigą: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms.
Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti.“ Laikas istoriko raštuose nurodytas pagal senąjį kalendorių, dabar jis atitiktų mėnesio pabaigą.
Vėliau tokia šventė, kur vaišinamos ir protėvių vėlės, pradėta vadinti rudens sambariais. Tikėta, kad kartu su derliumi į namus iš laukų sugrįžta ir vėlės, ten globojusios pasėlius. Vėlių vaišinimo paprotys išlikęs Latvijoje.
Maistas vėlėms būdavo sudedamas į dubenį ir nunešamas į klėtį, prie aruodų. Po kurio laiko galima dubenį su maistu parsinešti atgal ir visiems valgyti. Tai padaryti privalo pats šeimininkas – ir ne bet kaip, o eidamas atbulomis, ir dar turi apnešti aplink trobą. Pro pravertą langą šeimininkė klausia: „Kas ten eina?“ Šeimininkas atsako: „Dievulis su gailesčio kupina ranka.“
