Danielis Foe (1660-1731) gimė Londone, pasiturinčioje mėsos bei žvakių prekiautojo šeimoje, kurioje buvo griežtai laikomasi puritoniškų religinių nuostatų.
Nuo vaikystės berniukas mėgo skaityti – motiną tai baugino, o tėvas kalbėjo, kad jei jau taip, vadinasi, kai užaugs, taps dvasininku, tačiau jaunąjį Defoe (taip jis vėliau pats prisistatydavo, prisiskyręs išgalvotą bajorystės titulą) domino visų pirma istorinio pobūdžio literatūra ir šį pomėgį įtakojo patirti įvykiai vaikystėje.
D. Defoe buvo daugelio svarbių istorinių Anglijos įvykių liudininkas: jis išgyveno 1665 m. Londone kilusią maro epidemiją, kuri nusinešė 70 tūkst. žmonių gyvybes. 1666 m. Londoną nusiaubė gaisras, sunaikinęs visus D. Defoe kaimynystėje stovėjusius pastatus; nesudegė tik jo ir dar kelių žmonių namai. 1667 m., kai Danieliui buvo maždaug 7-eri, Temzės upe atplaukę olandai užpuolė Chatham miestą. Būdamas 13-os jis neteko motinos. Berniuko tėvai buvo presbiterionai, tad D. Defoe mokėsi Newington Green dvasininkų akademijoje.
Visgi dvasininku jis netapo, o pasinėrė į verslą. D. Defoe ėmė prekiauti trikotažu, vilnos gaminiais, vynu ir net statybinėmis medžiagomis, atidarė savo įmonę. Nors turėjo didelių ambicijų, jis beveik niekada neišbrisdavo iš skolų.
1684 m. vedė jis Mary Tuffley, gavo 3700 svarų kraitį, tačiau jųdviejų vedybinis gyvenimas nebuvo labai lengvas, nes nuolat slėgė skolos. Pora susilaukė aštuonių vaikų, iš kurių išgyveno tik šeši.
Po sėkmės D. Defoe visuomet sekdavo nesėkmė. Apie savo verslo rezultatus jis yra pasakęs: „Trylika kartų tampi turtingas ir vėl - vargšas“.
Tačiau 1685 metais jis atliko dar vieną žygį: dalyvavo sukilime prieš karaliaus Jokūbo II Stiuarto politiką. Laimėjo monarchas, pergalę pažymėjęs griežtu susidorojimu su nugalėtaisiais. Esti dvi versijos, kaip būsimajam rašytojui pavyko išvengti susidorojimo: lyg ir pavyko pasislėpti nuo persekiojimo, lyg ir jo buvo pasigailėta.
Atėjus į valdžią Viljamui Oraniečiui, mūsų herojui pavyko su juo suartėti. Atsakydamas į minios, nepatenkintos olandiška valdovo kilme, murmesį, D. Defoe sukūrė pamfletą „Tikras anglas“, kur pareiškė apie anglų tautos kilmę iš įvairių senovės genčių mišinio (jis juk nuo vaikystės žavėjosi istorija). Karalius nepagailėjo rašytojui apvalios sumelės, įteikė ją asmeniškai, globojo jo prekybą.
Tačiau šiam valdovui nebuvo lemta ilgai viešpatauti. Jį pakeitė karalienė Ana Stiuart, ir įžūliam autoriui, parašiusiam naują pamfletą, nepaisant anonimiškumo, teko skaudžiai sumokėti. Parlamento verdiktu jis buvo pripažintas maištininku ir jam buvo skirta piniginė bauda, kalėjimas bei gėdos stulpas. Tiesa, kai ėjo į egzekuciją, buvo lydimas ištisos minios užjaučiančiųjų, nubarsčiusių kelią gėlėmis ir plojusių iš solidarumo.
Iš kalėjimo jį ištraukė labai įtakingas žmogus – ministras, vėliau premjeras Robertas Harlis, kuris įvertino Danielio sugebėjimus (šis juk turėjo gerą išsilavinimą ir mokėjo kelias kalbas), nes norėjo jais pasinaudoti.
Mainais už laisvę bei leidimą leisti savo laikraštį Defoe sutiko būti slaptu vyriausybės agentu. Nutikdavo ir taip, kad galingasis globėjas patikėdavo savo protežė delikačius diplomatinius pavedimus, pavyzdžiui, paruošti dirvą Škotijos ir Anglijos susivienijimui, kas ir buvo talentingai atlikta.
Tai įvyko 1703 metais. Tuomet Danielis pasiskyrė sau išgalvotą bajorystę, normandišką kilmę ir pridėjo prie pavardės dalelytę „de“, taip pat sukūrė šeimos herbą su skambiu šūkiu tarp auksinių lelijų: „Vertas pagyros ir išdidus“.
Kitas likimo posūkis laukė tada, kai išmušė valanda Stiuartams palikti valdžią ir atėjo laikas Hanoverio valdovams. Ugningasis publicistas parašė paskvilinį straipsnį, už kurį jam teko sumokėti didžiulę baudą ir vėl atsidurti kalėjime. Ten jam atsirado laiko nuspręsti, ar verta kištis į politiką.
Atsidūręs laisvėje jis nukreipė savo didžiulę energiją kita linkme: ėmėsi plunksnos ir parašė romaną „Robinzono Kruzo gyvenimas ir neįtikėtini nuotykiai“. Romanas greitai buvo išleistas ir tiesiog išgraibstytaas. Beje, pirmojo leidimo viršelyje nebuvo autoriaus pavardės – jis nuogąstavo, kad jo, aršiojo publicisto, šlovė gali pakenkti knygos sėkmei.
Tačiau sėkmė buvo stulbinama. Defoe tuo metu buvo beveik 60-imt. Manoma, kad pagrindinio herojaus prototipu tapo škotų jūreivis Aleksandras Selkirkas, kuris visiškoje vienatvėje negyvenamoje saloje praleido ketverius metus ir keturis mėnesius, o tada buvo surastas pro šalį plaukusio laivo. Ši istorija kaip patikima buvo papasakota 1713 metais vieno rašytojo žurnalui „Anglas“.
Per visus savo septyniasdešimt gyvenimo metų, remiantis skirtingais šaltiniais, Defoe parašė nuo 250 iki beveik 400 kūrinių, ne tik grožinių ir publicistinių. Dar 1726 metais išleistas jo trijų tomų istorinis darbas „Kelionės Anglija ir Škotija“, ir šiais laikais laikomas vertingu.
Pragyvenęs daug metų su žmona Mary, vieną dieną D. Defoe paliko namus baimindamasis kreditoriaus, kuriam negalėjo sumokėti. Jis jau žinojo, ką reiškia ilgi metai kalėjimo, tačiau dabar teko patirti ir dar rimtesnių išbandymų.
Sergantis, nusilpęs ir nuskurdęs, naujo literatūrinio žanro kūrėjas pasislėpė vienoje Londono lindynių. Namų šeimininkė pasirodė gailiaširdė ir seno išsekusio žmogaus neišvarė. Ten jis ir mirė 1731 metų balandį. Šeima apie tai nieko nežinojo, todėl ji, mis Broks, ir palaidojo vargšą už savo pinigus, o kad padengtų išlaidas, pardavė skurdžią velionio mantą...
