Toks gyvenimo būdas
Grafikos dizainerė Inga ir miškininkas Kęstutis Samušiai būsto dairėsi Žemaitijoje. Viekšniuose gyveno Ingos močiutė. Inga taip pat gimė ir augo Žemaitijoje, tačiau įsigyti sodybą kur nors prie ežero ar arčiau jūros buvo labai brangu. Kai gimė vaikai, jauna šeima nuomojo būstą Gargžduose.
Molėtų rajone gyveno Kęstučio sesuo, todėl šis kraštas irgi nebuvo svetimas.
Samušiai įsigijo žemės ir ketino statyti molinį namą. Visai netikėtai netoliese jiems pasiūlė pirkti sodybą su nameliu. Jau dešimt metų troboje niekas negyveno, savininkai atvažiuodavo poilsiauti tik vasaros metu. Tačiau rąstinis namas buvo puikiai išsilaikęs. Derybos dėl kainos vyko metus. Kaip tik tuo metu buvo pats nekilnojamojo turto pikas, todėl kainos pakilo į kosminį lygį. Jaunai šeimai pasisekė, kad jiems užteko kantrybės: prasidėjo krizė ir kainos nukrito per pusę.
„Manau, kad sumokėjome tiek, kiek namas ir keturi hektarai žemės yra verti. Ir sodybos šeimininkai neliko nuskriausti“, – sako Inga ir prisimena, kad laiku paėmė paskolą iš banko, nes jei būtų delsę dar ilgiau, dėl krizės pinigų nebūtų gavę.
Inga ir Kęstutis neatsisako minties ateityje pastatyti ir molinį namą. Tokį jau stato Kęsto sesuo, gyvenanti netoli Prienų. Vyras sako, kad jau iškilo metro aukščio sienos, jau drebiamas ir antras. Inga ir Kęstutis taip pat bendrauja su keramike Dormante, savo rankomis nulipdžiusia molinį namelį. Taigi yra iš ko pasisemti patirties.
Tačiau Samušiai neketina burtis į kokią nors bendruomenę, nors jiems teko girdėti apie ekologines Anastazijos idėjų pasekėjų gyvenvietes. „Labai gerai, kai žmonės ko nors ieško, įgyvendina savo idėjas. Svarbiausia, kad nekenkia kitiems. O mes abiem kojom stovime ant žemės. Iš savo gyvenimo būdo nedarome jokios ideologijos. Tiesiog mums taip patinka gyventi“, – sako Kęstutis.
Remontas savo rankomis
Rąstų troboje nebuvo jokių patogumų: teko įsivesti vandentiekį, pastatyti nuotekų valymo įrenginius, sutvarkyti šildymo sistemą. „Troboje stovėjo sena krosnis. Kai vyras pasakė, kad jį reikės griauti, užprotestavau, nes man tai atrodė tokia vertybė. Tačiau Kęstutis buvo teisus, sena krosnis buvo visiškai netikusi – nei šildyti, nei valgyti gaminti“, – prisimena Inga.
Jie pasamdė vietinį meistriuką, kuris krosnį išardė ir panaudojęs tas pačias šamotines plytas, sumūrijo naują sienelę, kurios viduje gyvatėle vingiuoja karštas oras ir šildo kambarį. Vietoj krosnies buvo pastatyta metalinė krosnelė su karšto vandens šildytuvu. Kęstutis sako, kad krosnelė labai gera – ne tik šildo vandenį, bet ir įkaitina du radiatorius – vonios kambaryje ir miegamajame. Troboje šilumos užtenka ir per žiemos šalčius.
Namelyje išluptos senos grindys, nes viename kampe jos buvo labai įdubusios. Pagrindas išlygintas, nuo lentų nugramdyti seni dažai. Perdažytos grindys vėl atrodo kaip naujos.
Iš pagrindų naujai perdarytos sienos, kaltos gipso plokštės, kruopščiai parinkta spalva. Dizainerė Inga buvo labai reikli atspalviui: parduotuvėje nupirkti dažai pasirodė ne tokie, kokių tikėjosi. Teko pačiai pirkti pigmentus ir maišyti dažus.
Pakeisti nauji trobos langai. Aplink langus, durų staktas, prie lubų sukalti lentelių apvadai, imituojantys į sieną įleistus rąstus. Kęstutis sako, kad mediena nėra dirbtinai sendinta. Iš tiesų tai senas medis, likęs išardžius terasą. Inga prisimena, kaip vyras su lentele vaikščiojo po namus, vis pridėdamas prie sienos ir ieškodamas tinkamo sprendimo, kaip ją panaudoti. Kai pridėjo prie lango, Inga iš karto pastebėjo, kad tinka. Ji sako, kad tokia apdaila jai primena Klaipėdos krašto vokiško stiliaus namelių fasadą. Jai nuo vaikystės tokia statyba labai patiko, nameliai atrodė kaip iš pasakos.
Troboje buvo pertvara, kurios teko atsisakyti, kad atsivertų didesnė erdvė. Pasikvietė talkininkus, o šeima su vaikais išvažiavo nakvoti pas giminaitę. Grįžę kitą dieną neteko žado – siena buvo visiškai išgriauta, nors tarėsi, kad dalį jos reikia palikti atramai. Kęstutis užlipo į palėpę ir pamatė, kad balkiai eina ne skersai, o išilgai, taigi atramos būtinai reikia, nes lubos gali įlinkti. Teko iš miško atvilkti sausuolį ir pritaikius ilgį, apipjovus šakas, pastatyti kaip atramą. Jis stilistiškai dera interjere.
Inga džiaugiasi, kad visus remonto darbus padarė vyras savo rankomis.
Baldai tik mediniai
Troboje buvo palikta sena spinta. Inga ją atidariusi tik galvą palingavo – tikriausiai teks išmesti. Kęstutis buvo atkaklus. Kruopščiai gramdė dažus, kol atsivėrė natūralus medžio paviršius. Spintos durų įdubimuose liko senų dažų likučių, todėl tas vietas teko perdažyti nauja spalva.
Paliktos senos durys ir staktos taip pat buvo nušveistos, kad matytųsi medžio raštai.
Iš Kauno Kęstutis atsivežė seną lietuvišką spintą, kurią pastatė miegamajame. Ją restauruojant irgi teko pavargti, nugramdyti raudonmedžio imitacijos dažus. Vienu metu net atrodė, kad išardytos spintos naujam gyvenimui nepavyks prikelti, tačiau dabar ji savo lentynose priglaudė šeimos drabužius.
Iš medinių lentų K. Samušis sukalė originalią knygų spintą.
Šeima svarstė, ar verta užsakyti virtuvės baldus. „Bet kiek ilgai laikys baldai, pagaminti iš pjuvenų?“, – pasvarstė ir nusipirko naudotus medinius baldus. Komodoje išpjovė skylę, įstatė kriauklę. Prie sienos Kęstutis sugalvojo pritaisyti varinį vamzdį, ant kurio sukabino puodelių, šluosčių ir kitų smulkių virtuvės rakandų kablius.
Nusipirko to paties stiliaus valgomąjį stalą ir keturias kėdes, ir šviestuvą su reguliuojamo ilgio laidu.
Gamtos prieglobstyje
Nors troba viduryje miškų, Samušiai turi interneto ryšį, todėl nesijaučia atskirti nuo pasaulio. Kęstutis gauna užsakymų apželdinti, tvarkyti sodą, o Inga velia iš vilnos ir pardavinėja savo gaminius internetu. Šeima sako, kad jiems pinigų pragyventi užtenka. Iš kaimynės nusiperka šviežio pieno, patys užsiaugina daržovių, pievos pilnos svaigaus kvapo vaistažolių, žemuogių.
Tvartelyje bliauna avių banda, todėl ateityje bus išspręsta ir labai skanios, užsienyje laikomos delikatesine, mėsos problema. Juk nesinori vaikus maitinti neaiškios kokybės mėsa iš parduotuvės. O ką jau kalbėti apie nuotabaus grožio gamtą – žiemą pro pat neužtengtus langus (kam tos užuolaidos?) praėjo vienas paskui kitą septyni briedžiai.
Ir vaikams augti gamtoje daug sveikiau: čia pat sode obuolį nusiraško, po kiemą basi bėgioja ir jau pamiršo peršalimo ligas, kurių anksčiau negalėjo atsikratyti net vasarą.
