Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas dr. Vytis Čiubrinskas pastebi, kad tai nėra tik šių dienų aktualijos: panašios temos liečiamos jau nuo pačių seniausių laikų, ir dažniausiai – kartų diskusijose.
- Diskutuojant įvairiomis kultūros temomis, dažnai Lietuvą lyginame su kitomis šalimis. Išskirdami jų laimėjimus apžvelgiame savo „atsilikimą“ ir iš to darome apibendrintas išvadas, kiek esame, o kur kas dažniau – kiek nesame kultūringi. Kaip Jūs vertinate tokį savo šalies pažinimą?
Nėra nekultūringų žmonių. Antropologijoje svarbus kultūrinio reliatyvizmo principas, reikalaujantis kiekvieną kultūrą matyti kaip savitą ir savitai kultūringą. Tačiau vis dar gajus senas požiūris į pasaulį – evoliucionizmas. Pagal šį principą visuomenes reikėtų laiptuoti į aukštesnes ir žemesnes, išskiriant atsilikusias ir išsivysčiusias, pirmąjį ir trečiąjį pasaulius, valgančiuosius peiliu ir šakute laikyti kultūringais, o to nedarančius – nekultūringais. Jeigu matyti pasaulį tam tikroje išsivystymo pakopoje vis dar priimtina gamtos moksluose, tai nebegalioja socialiniuose moksluose ir kasdieniame žmogaus gyvenime.
Moralinis ir religinis pliuralizmas ateina su daugiakultūriškumu, su vis didėjančiu pasauliniu mobilumu. Būtent jis kelia didesnę įvairovės akistatą. Įvairovė visada buvo, tačiau dėl šiuolaikinio techninių priemonių atsiradusio mobilumo pasaulyje žmonės labai akivaizdžiai su tuo susiduria tiesioginiame gyvenime. Pavyzdžiui, mergaitė, auklėta krikščioniškais moraliniais principais, pradeda draugauti su musulmoniškai išauklėtu jaunuoliu ir kur nors Paryžiuje ar Berlyne susituokia.
Kas tada? Sakoma, kad ir vienas prarado moralę, ir kitas, pamynė mūsų tėvų, protėvių tradicijas ir tikrąją gyvenseną.
Reikia būti kultūriškai reliatyviam: matyti kiekvienos kultūros savitumą, unikalumą, jos ypatingumą, ją visapusiškai gerbti ir pagal galimybes – pažinti. Pavyzdžiui, dzūkiškumą dėl jų ypatingos gyvensenos iš grybų ir uogų. Tausojančios plėtros reikia mokytis būtent Zervynose. Į žemdirbių ir klajoklių kultūros skirtumus žiūrėti kaip į natūralų dalyką. Kitaip tapsi arba evoliucionistu, teigiančiu, kad vieni yra išsivystę, o kiti – ne, arba totalitaristu, teigiančiu, kad tik tavo yra gerai, o kiti turi į tai lygiuotis. Žinoma, kultūrinis reliatyvizmas turi ribas.
- O žmonės, kurie keikiasi?
Jie kultūringi, nes turi savo kultūrą. Švietimo epochoje buvo teigiama, kad visi žmonės gimsta be jokios moralės, be jokios teisės, be jokios kultūros, o elito uždavinys – juos apšviesti. Net ir šiandienė edukologija kartais laikosi šio principo. Tačiau tai yra netikslus požiūris į žmogų. Paprastai tik tradicinėje visuomenėje yra priimti vienas standartas, viena tiesa bei vienas grožis ir privalu viso to išmokyti jaunimą. Jeigu nesilaikai tradicijos, esi už ribos.
Antropologijoje nėra klausimo – ar gerai žmonės elgiasi, klausiama tik – kaip? Nes nėra vienos tiesos. Lietuvoje gyventi po tiltu būtų asocialu, o Indijoje – ne. Pasaulis yra margas, nereikėtų apie pasaulį mąstyti europocentriškai. Vertelgiška manyti, kad visi turi paklusti mano interesams, visas pasaulis – tai mes, o kiti turi pasitempti ir mums prilygti. Tai yra ta pati diktatūra.
Tačiau vis dėlto dažnai kalbama apie nužmogėjimą ir nukultūrėjimą, o vienu iš šio reiškinio požymių įvardijamos silpnėjančios moralinės vertybės, aiškios blogio ir gėrio ribos sampratos nebuvimas.
Visais laikais buvo ir bus kalbama apie nukultūrėjimą. Paprastai šią temą iškelia besiginčijančios kartos. Natūralu, kad tradicinėse visuomenėse viskas, kas sena, buvo laikoma tikru dalyku, o nauja – mažiausiai įtartinu, jeigu ne blogiau. Atvirumas, naujovių skverbimasis (arba modernizacija) visada sukelia diskusijas. Vakarų pasaulyje jos itin pagyvėjo nuo feodalizmo.
Praeitis visuomet atrodo prisilaikanti nusistovėjusių standartų ir tradicijų, o ateitis – jas laužanti. Iš tiesų naujovės perimamos nuo pat ankstyviausių epochų. Žmonių grupės niekada nebuvo izoliuotos, tad globalizacija nėra naujas reiškinys. Tiesa, šiandien jos tempai yra nepalyginamai didesni. Ypač tai pastebima mūsų šalyje. Rekordišku greičiu didžioji tautos dalis iš kaimo persikėlė į miestą. Per pastaruosius dvidešimt metų iš uždaros, tradiciškai saistomos totalitarinės sistemos pereinama į visiškai priešingą – laisvosios rinkos. Aš pats kartais negaliu iki galo suvokti dabartinės situacijos: šiuolaikinis jaunimas gyvena visiškai kitaip, be kliūčių keliauja, gali laisvai reikšti savo nuomonę ir atsiverti pasauliui. Bet ar jie dėl to nukultūrėja?
- Kiekvieną kartą, kažką priimdami, kažko ir atsisakome. Įdomu, ką, pasinerdama į dabartines naujoves, praranda šiuolaikinė karta?
Paprastai būtent tam, kam kyla grėsmė išnykti, religinės institucijos, mokykla ir šeima labai dažnai bando suteikti ypatingą reikšmę. Paveldą ir kultūrą priskiria vertybių kategorijai, kaip ir etiketą bei stilių. Iškilus grėsmei, kad prarasime dalį savo kultūros, natūraliai imame tai vertinti ir suteikiame jai labai daug galios, net politinį atspalvį. Pavyzdžiui, kad ir šiandienė etnokultūros politika, kalbanti apie tai, kad austi arba drožti kryžius konkrečia stilistika yra ne tik gražu, bet ir labai gerai, nes tai yra sena, tikra bei vertinga ir kyla iš mūsų tautos savasties. Tačiau visada yra ir kitų nuomonių, kurios vertingesniais laiko kitus stilius. Tad kaip neprarasti „gero“ seno ir savo dėl globalizacijos nešamo naujo ir „svetimo“?
Globalizacijos neįmanoma suprasti be lokalizacijos – vietos dalykų, svarbių žmonėms. Jiems labai svarbu turėti glaudų tarpusavio ryšį. Tokį jį galima išlaikyti tik nusistovėjus kultūrai. Ne tik per savo kalbą, bet ir tarmę, bendravimą, valgymo įpročius, pramogavimą, darbo stilių, bendruomeniškumą. Per vietinės gamtinės aplinkos pajautimą jis susieja žmones daugybiniais saitais. Kai kultūra tampa socialiai be galo brangi, itin svarbią vietą užima žinojimas, pavyzdžiui, kaip orientuotis vietovėje, atpažinti nežodinį bendravimą, gaminti, atspėti orą, liaudies medicinos pažinimas.
Visa tai žmogui suteikia socialinį saugumą, solidarumą ir pasididžiavimą. Afrikoje ir Okeanijoje šiandien itin skubama fiksuoti savo papročius ir folklorą, nes paaiškėjo, kad tai labai svarbu rinkai – atvykstantiems turistams. Tai tapo ne tik pajamų šaltiniu, bet ir pasididžiavimu. Lietuviai dar gali didžiuotis kryždirbyste, Kuršių nerija, nesugriautu vienu kitu senamiesčiu, dar turima žalia gamta ir senomis sodybomis. Tačiau iš tiesų verta didžiuotis ne tiek gamta, kiek savo vietiniu sugebėjimu ją išsaugoti, kurti kraštovaizdį. Ta savybę iš tiesų galime prarasti.
- Galbūt dėl to ir skelbiami pavojaus signalai bei kalbama apie vertybių netektį, nes žmonės bijo prarasti tai, kuo iki šiol didžiavosi?
Tikrai sutikčiau su tuo: didžiajai daliai žmonių tai reiškia netekti pagrindo po kojomis, to, kas natūralu ir brangu. Todėl Lietuvoje ir emigracija dažnai yra piešiama kaip išdavystė, kaip didžiulė socialinė grėsmė. Tai žmogui dažnai atrodo kaip pavojus. Beje, vis dar yra žmonių, negalinčių susitaikyti su kolektyvinio ūkio praradimu. Su tuo, kad reikia mąstyti individualiai ir pačiam planuoti savo gyvenimą. Šalia šio socialinio netikrumo iškyla kultūrinis netikrumas. Nebeaišku, kas tikra, o kas ne.
- Tačiau žmogui reikia tikrumo.
Be abejonės, reikia. Tikrumas – tai konstrukcija, sukuriamas dalykas, o ne paveldimas. Nebesame tradicinė visuomenė, kad galėtume iš kartos savaime viską perduoti, reikia nuolatinio atkūrimo, o tai nelengva, juk žmonėms kur kas lengviau tik dirbti, valgyti ir miegoti, tad kam dar rūpintis šiais dalykais.
- Bet kur tada mes nueisime?
Niekur nepražūsime. Žmonės yra socialūs, kultūriški ir kūrybiški. Žinoma, galime sulaukti ir bėdų. Dėl vis aktualesnio narciziškumo žmonės tampa atskirais vienetais. Taigi kur kas didesnė bėda yra socialinė atskirtis, o ne kultūrinė įvairovė.
- Kiekviena karta kažką perduoda kitai. Mūsų karta dažnai paliečia vieną ar kitą problemą, tačiau retai pateikia jos sprendimą. Blogis pateikiamas tik kaip faktas, be jokio vertinimo. Būtent tai matome kuriamuose šiuolaikiniuose filmuose, kurie yra visuomenės poreikių atspindys. Ką mes perduosime kitoms kartoms?
Iš tiesų kartais atrodo, kad vyrauja visiška moralinis pliuralizmas, neva žmogus atsirinks. Mes turime kai ką perduoti: reikia išmokyti žmones kritiškai mąstyti. Deja, dirbdamas universitete matau, kad mokykla vis dar neišmoko kritiško mąstymo – matyti nuomonių įvairovę ir ieškoti savosios, matyti ir savo kultūrą. Vieni save mato subkultūroje, kiti – prigimtinėje, dar kiti – tautinėje nacionalinėje, o dar kiti – religinėje kultūroje. Labai svarbu, kad žmonės jaustųsi priklausą bent kokiai kultūrai, būtų jos dalyviai ir kūrėjai, ne tik individualūs narciziški vartotojai. Vartotojiškumas yra populiariausia sfera. Reikėtų ugdyti jaunimo supratimą, kaip toje įvairovėje atsirinkti, ne arogantiškai, o atsakingai. Tai turėtų būti vienas auklėjimo uždavinių – parodyti, kad įvairovėje yra ir kažkas tavo.
- Koks yra antropologų vaidmuo kultūrinėse diskusijose?
Antropologai naudoja lauko tyrimą: tam tikrą laiką gyvena tarp žmonių, gilindamiesi į jų mąstymą, pasaulėžiūrą, elgesio modelius, juos atitinkamai pažindami. Nueini pas žmones nieko nemokėdamas, nežinodamas, nesiorientuodamas, kaip kūdikis, o jie tave inkultūruoja, padeda matyti pasaulį jų akimis. Jeigu tik klausinėsi, imsi interviu – niekada neužduosi tinkamų klausimų. Kiekvienoje žmonių kultūroje yra labai daug tylos, savaiminio suprantamumo, svarbi nežodinė komunikacija.
Antropologai gali būti kultūriniais vertėjais, versti iš vienos kultūros į kitą, padėti susigaudyti, pavyzdžiui, kuo skiriasi dvi rusų kultūros Lietuvoje – sentikių ir Visagino rusų: abi rusakalbės, nevietinės, tačiau labai skirtingos. Tarpusavyje jos nesutartų, nes skiriasi pasaulėžiūra. Kita svarbi sritis – „advokatavimas“. Jeigu kyla klausimų, kaip susitvarkyti su romais (čigonais) Vilniuje, kuriuos visi laiko nužmogėjusiais narkomanais, antropologas gali padėti atstovaudamas jų kultūrai, pirmiausiai vartodamas jų kalbą tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme atstovaudamas, kalbėdamas jų kalba. Tik su žmonėmis, per juos ir iš jų. Tada galima apčiuopti tikrąjį kultūros modelį, bandyti palyginti ir kalbėti apie tam tikrą poveikį, pavyzdžiui, kad konkrečios kultūros atstovai nedegintų žolės, nemuštų vaikų ar nesikeiktų. Poveikio priemones galima rasti tik juos pažinus.
