Tas nerimas, galima spėti, jus užvaldė pirmiausia per spektaklius?
Išties spektakliai, lyg draiskalai kokie, taip įsirėžę į sąmonę, kad neleidžia užmigti. Tai Freken Julija, tai Liuba, tai Mumija, tai Teklė – visos jos grįžta, nes žmogus turi unikalią savybę prisiminti. Tai pagrindinė problema, apsėdimas. Grįžta ne tik rolių tekstai, bet ir gyvenimo epizodai, pašnekesiai, atskiri mano, kitų rašytojų knygų gabalai. Galvoje taip knibžda, taip šmirinėja tie žodžiai, kad net manau, jog reikia baigti su tais rašymais. Garsiai kalbu nuolat, ne vien su paukščiu girioje, kai praskrenda kokia antelė: „Laimingai, gražaus tau kelio...“ Aš visąlaik kalbu ką nors prisimindama – kas nors mane sujaudino, ką nors pamačiau, išgirdau. Ir rašymas, ir vaidmenys taip pakenkė, kad nuolat kankina nemiga.
Gal tas kalbėjimas su kažkuo yra vienatvės požymis?
Negali būti, nes aš nebūnu viena. Dvi trys dienos kaime, Labanoro girioje, – tai ne vienatvė. Susitikimų netrūksta bibliotekose, seniūnijose, kultūros namuose. Gal kaip tik per daug kalbų tą nemigą pagimdė? Tikros vienatvės aš nepažįstu, laukiu jos, nežinau, kaip ją ištversiu, kai viskas nutils, pasibaigs kvietimai.
Bet juk tai gali tęstis ilgai?
Už trejų metų man septyniasdešimt, taigi, kiek dar... Dabar, po naujos knygos, didelis sujudimas, o paskui... Atsivers tuštuma, neliks to kalbėjimo. Vienatvė ateis, žinau, ir jai reikia ruoštis – nelengvas tai metas. Aš turiu vieną sūnų, vieną anūką, kuris gyvena kitoje šeimoje, nes sūnus su pirma žmona išsiskyrė. Vaikinui trylika, su manimi bendrauti jam jau neįdomu. Neliko glaudaus ryšio, nors kiekvieną vasarą jis leisdavo su manimi. Sukako vienuolika, ir viskas, jam jau reikia savo draugų.
Neišgyvenu, suvokiu, kad reikia paleisti, taip turi būti. O mano santykiai su sūnumi tokie, kad mes vienas kitam netrukdome. Jis rašo knygas ir labai mėgsta vienatvę, nors turi nuostabią antrą žmoną. Mudu pasiskambiname, bet temų pokalbiams ne kažkiek – aš jam prišneku, prišneku daug visko, jis išklauso. Galime kalbėtis apie knygas, filmus, pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę, Dievą, bet tai užtrunka vos kelias valandas. Mes labai mylime vienas kitą, tačiau iš esmės esu viena. Jei ne renginiai, ne skaitymas...
Kokias knygas renkatės, psichologines?
Atėjo riba, kai labiau pasikliauju vidine nuojauta, Dievo vedimu nei knygomis, tik reikia įsiklausyti, kur veda, ką privalai atlikti, kokia tavo gyvenimo misija. Galų gale net mirties valandai reikia ruoštis, nes nežinai, kokia ji bus... Mąstau apie tai, nes knygose atsakymų nerandu. O gal į daugybę klausymų net nėra atsakymų... Panyru į savo gelmę klausdama: kodėl yra kančia ir skausmas, kodėl kartais tyli Dievas... Aš turiu tvirtą tikėjimą sielos amžinybe, mane jau atvedė iki to. Ir tai padarė ne knygos. Tikėjimas ateina iš Ten. Per traumas, kančias, stresus tikėjimas ateina iš Dievo malonės, pats jo neprisišauksi. Kaip teigė Paskalis: „Žmogus – nendrė, bet tai mąstanti nendrė, o kas yra mąstymas – tik nuojautos.“
Koks jūsų gyvenimo tarpsnis buvo laimingas – ankstyvas ar brandus, kai atėjo Dievo, gyvenimo prasmės suvokimas?
Laimės sąvoka kinta. Jaunystėje įsimylėjau, gimė sūnus – kokia laimė! Su Viktoru Šinkariuku laimingai gyvenome gal net 20 metų...
Kitas laimės etapas: tėvelis, išeidamas iš šio pasaulio, paliko Palangoje namelį, atsirado pinigų, įsigijome mašiną Vėl spragsėjome: kokie mes laimingi. Atskiri tai buvo periodai, nes nutverti laimės paukštę gyvenant kartu dviem aktoriams, ir dar tokiems skirtingiems: jam svarbu bohema, pokyliai, o man – namai, vaikas, turbūt neįmanoma.
Ar tą laimę išgyvendavote audringai?
Ne, manyje viskas lyg ant svarstyklių. Net po puikaus darbų įvertinimo seka tuštuma, nusivylimas, depresija, atrodo, nesukūriau tokio vaidmens, kokį įsivaizdavau. O paskui nesąmoningai ėmiau ieškoti džiaugsmo kančioje, liūdesyje, netgi ligoje, bejėgiškume. Per savo netektį ar išdavystę, atstūmimą, neįvertinimą, įžeidimą supranti kančios prasmę. Išgyvendamas praturtėji, ir gimsta tavyje kažkas švaresnio, dieviškesnio. Pajunti toje netektyje tylų džiaugsmą, kad ištvėrei, kad gali eiti toliau, kad savyje daugiau atradęs gali pasidalyti su kitais. Įdomus mano gyvenimo etapas prasidėjo, kai išėjau iš teatro.
Mat teatras – tai ir aistra, ir pavydas, ir amžinas troškulys vaidmens, įsitvirtinimo, įvertinimo... Kai tai ištirpo, aš atradau džiaugsmą. Džiaugsmą pasinerti į vienatvę ar eiti į žmones. Nes kai buvo teatras, žmonių nemačiau, man neegzistavo kitų gyvenimai, buvau tik aš, tik vaidmuo. Man nerūpėjo, kaip gyvena senutė šalia, o dabar įsižiūriu į žmones, matau juos. Man įdomūs jų likimai, ir aš ėmiau apie juos rašyti. Nurimus teatrui manyje suvokiau, kad gyvenimas teatru nei prasideda, nei baigiasi. Kad nesvarbu, ką tu turi, kiek turi, kas tave supa, o svarbu, ką tu mąstai apie tą turėjimą. Jei milijonas litų atsirastų, ar būčiau laimingesnė? Ne, liktų ta pati depresija, tiesa, gal išlėkčiau į kelionę...
Rodos, Rytuose sakoma, kad svarbiausia kelionė yra iš galvos į širdį...
Brandžiame amžiuje – taip, o jaunystėje reikia tos aistros, beprotybių, klaidų, veiksmo, kelionių. Visa tai ir pati turėjau, nes kitaip, kol nepereini to prometėjiško etapo, neateini į save ir nenurimsti. Todėl, manau, tam tikrus etapus visi turime pereiti.
Ar jus slegia tai, kad su amžiumi keičiasi ir vaidmenys – ateina laikas vaidinti senutes?
Aš nekompleksuoju dėl amžiaus, garsiai sakau: rudenį man sueis 68 metai. Kompleksuoja tos moterys, kurios nori vyrams patikti, o aš noriu patikti visiems. Malonu, kai žmonės tikina, jog pakeliu jiems nuotaiką, jog gera su manimi bendrauti. Stengiuosi iš paskutiniųjų, išsiverkiu, išsikankinu naktį, o žmonėms nešu viltį. Aš turiu ją, tik ji manyje banguoja. Dar turiu Dievą, įsikimbu į jį. Be to, man labai svarbi gamta. Tai ko tą amžių slėpti?.. Senatvė – taip pat gražus metas, ir reikia pratintis ją priimti. Svarbiausia švytėti, o ne kritikuoti, ne priimti viską įtariai, apžiūrinėjant prieš šviesą. Daug kas mano gyvenime atėjo per kančią. Pirma slogi kančia užgriuvo, kai mano 15-metis sūnus dviračiu trenkėsi į autobusą ir aš jau netikėjau, kad jis išgyvens. Tada ir pajutau didžiulę Dievo galią ir meilę. Paskui buvo vyro išdavystė...
Skaičiau, kad jūsų tai tarsi nepalietė. Iš kur sėmėtės jėgų paleisti savo žmogų?
Pirmą smūgį į paširdžius gavau vieną karštą vasarą. Grįžau iš kaimo namo ir radau Viktoro laišką, kuriame rašo, kad jo gyvenimas keičiasi – su jauna drauge lekia atostogų į Palangą. Sūnus buvo išvykęs į Ameriką, viena namie neradau sau vietos, mintys sukosi apie savižudybę. Nulėkiau į kaimą, prie ežero... Bet Dievas mane išgelbėjo, priminė darbą – reikėjo vykti į Hamburgą, į gastroles, ir kažkaip... Jis sugrįžo po tos vasaros. Mąsčiau: Dieve, tu leidi man pajusti, kad gyvendama su šiuo žmogumi žudau save.
Mes tokie skirtingi: aš linkstu į tikėjimą, o jis, bijodamas pasenti, griebėsi paskutinio šiaudo – jaunos merginos. Bet Dievas tikriausiai matė, kad dar ne laikas, kad aš per silpna tai pakelti, ir mes dar pragyvenome 8 melo metus... Jis laviravo, o aš mokiausi jį paleisti. Pamažu man tapo tas pats, ar jis pareina, ar nepareina, tapo neįdomu klausytis, kai kas nors sakydavo, jog matė su kita. Liko tik gailestis, nes mačiau jį pajuodusį, geriantį. O toks talentingas... Sunku buvo tarti: skiriamės. Bijojau savęs pačios, maniau, jei atstumsiu ir jis prasigers, žus, kaip aš gyvensiu su kaltės jausmu. Sėdžiu, būdavo, bažnyčioje, žiūriu į altorių ir matau kelio ženklą – „plytą“... O sykį pats pranešė, kad išeina.
Suvaidinote daug vaidmenų – ir šviesių, ir tamsių. Kurie mielesni?
Aktoriai mėgsta vaidinti neigiamus personažus, kaip aš Blanšą ar Teklę (mylimiausi mano dramaturgai – Strindbergas ir Viljamsas). Įdomiau atskleisti nuodėmes, iš kurių personažas bando išsivaduoti. Kiekvienas neigiamas vaidmuo yra šauksmas: aš nenorėjau, kad taip įvyktų! Lyriškus personažus vaidinti neįdomu, nors jie neišdrasko ir į nemigą nestumia.
Kada jaučiatės stipresnė – vaidindama ar rašydama?
Rašyti lengviau. Dažniau rašau naktį, kankinama nemigos, lapus ant lovos, grindų išdraikiusi. Rašymas man yra laisvė. Tai nėra rašytojos rašymas, o daugiau aktorės išsikalbėjimai. Jei būčiau užimta didelių vaidmenų kūrimu, matyt, nerašyčiau, o dabar mano didieji vaidmenys gal ant rankos pirštų suskaičiuojami. Esu labiau epizodinių vaidmenų atlikėja, juos kurdama turėjau pasistengti, kad jie suskambėtų, nes tai ne kokia nors Barbora Radvilaitė, kurią vaidinant vaidmuo „neša“. Nežinau sunkesnės profesijos kaip aktoriaus. Dailininkai nutapo paveikslą, ir lieka daiktas, o aktorius po spektaklio nuolat su savimi, savyje tūno.
Ir vis dėlto, kai kas nors manęs paklausia, kam reikalingas teatras, jei pasaulis nesikeičia, atsakau vieno garsaus režisieriaus žodžiais: teatras reikalingas, kad nors vienas žmogus kažką pakeistų savo sieloje. Aš esu gavusi nuostabų vienos moksleivės laišką po Bacho „Žuvėdros“ skaitymo. Ji prisipažino ketinusi nusižudyti, bet po „Žuvėdros“, ačiū man, aktorei, taip raiškiai perdavusiai autoriaus mintis, apsisprendusi mokytis, groti, siekti aukštumų. Ją į tas aukštumas pakylėjo Žuvėdra.
