Kai kada jiems moterys turi suteikti ir kitokią pagalbą – palydėti į parduotuvę, iš bankomato paimti pinigų.
Teko kęsti ne tik šaltį
Jauki ir gražiai sutvarkyta biblioteka, į kurią Šiauliuose gyvenantys aklieji ir silpnaregiai gali bet kada užsukti, duris atvėrė daugiau nei prieš trejus metus. Tiesa, veikė ji ir anksčiau, bet kitoje vietoje ir kitokiomis sąlygomis. Aklųjų kombinate biblioteka buvo įsikūrusi antrame aukšte – virš gamybinių patalpų, kurios skleidė ne tik triukšmą, bet ir nuolatinę vibraciją. Senojoje bibliotekoje nebuvo nei vandens, nei tualeto.
Šie patogumai buvo pasiekiami liftu nusileidus į pirmą aukštą. Sąlygas dar pablogino sprogę radiatoriai, prakiuręs pastato stogas.
„Pavasarį ir rudenį ant galvos bėgdavo vanduo, žiemą kęsdavom šaltį, vasarą – karštį, kuris skverbėsi pro didelius langus“, – kalbėjo nuo 1981 metų bibliotekininke dirbanti Dalia Vaivadienė.
Į bibliotekos darbuotojos kelią ją pastūmėjo Aklųjų ir silpnaregių mokyklos, kurioje ji mokėsi, bibliotekininkė, ne vienam mokiniui buvusi didelis autoritetas. Eiti jos pėdomis mergaičiukę skatino ir begalinis pomėgis skaityti. Dalia, galima sakyti, yra „sugraužusi“ visus žymiausius klasikinių autorių kūrinius, geriausius jų romanus. Dabar labiausiai patinka novelės, trumpi apsakymai.
Užburiančiame knygų pasaulyje kasdien panyra ir Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialo vedėja Jovita Lapinskaitė.
„Namiškiai net pyksta, kad skaitomų knygų eilė niekada nemažėja, bet vis pasipildo“, – šypsodamasi sakė moteris, daug metų atidavusi miesto P. Višinskio bibliotekai.
Joje keletą metų dirbo ir Danguolė Kaktavičienė, kuri, trūkstant darbuotojos Aklųjų bibliotekai, buvo perviliota. Neatsitiktinai, nes Danguolė garsėjo ne tik kruopštumu ir atsidavimu darbui, bet ir pomėgiu kepti, virti. Konditerės-kulinarės diplomą turinti moteris jau beveik ketverius metus yra atsakinga už Abonemento skyrių bei renginius, kurių metu svečius vaišina keptais pyragais, tortais, užtepėlėmis, vyniotiniais.
„Sukiotis virtuvėje man patinka. Kepu, nors ir nėra kam valgyti“, – mintis lyg smagų pokštą patikėjo bibliotekos šeimininke pagrįstai vadinama D. Kaktavičienė, konditerės darbo atsisakiusi, nes jis dažniausiai būdavęs naktinis, be to, ganėtinai sunkus.
Realybė griauna stereotipus
Danguolė atviravo: iš pradžių nelengva buvo ir bibliotekoje pradėjus dirbti.
„Tikrai ne taip įsivaizdavau tą darbą“, – tvirtino vyr. bibliotekininkė, savo žodžiais antrindama daugeliui tautiečių, kurie knygų apsupto žmogaus darbą taip pat įsivaizduoja kitaip. Pasak Jovitos Lapinskaitės, anksčiau žmonės manydavo, kad bibliotekininkės darbe daugiausia mezga, o dabar vyrauja įsitikinimas, jog skaito.
„Iš tiesų yra ne taip, – griaudama esamus stereotipus, sakė ne vieną dešimtmetį šį darbą dirbanti ponia Jovita. – Bibliotekininkas užsiėmimo turi į valias, nes jam reikia ir su skaitytojais bendrauti, ir knygą jiems parinkti, tvarkyti fondus, organizuoti renginius, susitikimus su skaitytojų klubo „Svaja“ nariais, naujus leidinius priimti, senus nurašyti.“
Tikslumo dėlei reikia pasakyti: tobulėjant informacinėms technologijoms, aklųjų biblioteka nuolat pertvarkoma. Septintajame dešimtmetyje geriausi literatūros kūriniai iškiliausių diktorių buvo įgarsinti magnetofono juostose, vėliau jas pakeitė kasetės. Dabar jų era baigiasi – knygos, laikraščiai akliesiems bei silpnaregiams įrašomi kompaktinėse plokštelėse. Prieš dešimt metų pradėtas įgarsinti savaitraštis „Šeimininkė“. Ši mintis kilo skaitytojams ir buvusiai filialo vedėjai Stanislavai Česnauskienei, kuri savo skaitytojas buvo subūrusi į šeimininkių klubą.
Pasiūlymą entuziastingai palaikė Lietuvos aklųjų biblioteka ir visi penki jos filialai. Iš pradžių savaitraščio straipsniai buvo įrašomi į kasetes, dabar – į kompaktines plokšteles. Garsinio laikraščio varianto pageidauja daug skaitytojų ne tik Šiauliuose, bet ir visoje apskrityje. Kompaktinėje plokštelėje įrašyti du „Šeimininkės“ numeriai iškeliauja į visus 12 paslaugų punktus.
Pasak Jovitos Lapinskaitės, keli jų – Mažeikių, Raseinių – yra net už Šiaulių apskrities ribų. Garsiniame laikraštyje skaitytojai išgirsta visas publikacijas – pradedant „Trečiadienio laišku“ ir baigiant paskutiniame puslapyje spausdinamais grožio receptais.
Garsiniai laikraščiai, knygos, daugiausia su neregiais bendraujančios Dalios Vaivadienės žodžiais, labai populiarūs. Mat akių šviesą praradę arba jos išvis neturėję skaitytojai nelabai mėgsta skaityti knygas Brailio raštu. Padėtis dar pablogėjo Brailio raidyne pakeitus penkias raides – neregiai dar labiau nutolo nuo knygų. Pasak Jovitos Lapinskaitės, visame pasaulyje spaudinius Brailio raštu skaito tik penki procentai aklųjų. Motyvas paprastas – klausytis garsinės knygos ne tik patogiau, bet ir galima sutaupyti nemažai laiko.
Minėtas knygas iš bibliotekos vis dažniau ima ir regintieji. Įgarsintų romanų, apsakymų, vairuodami automobilius, vietoj radijo klausosi tolimųjų reisų vairuotojai, gimnazistai, emigrantai.
„Kartais ateina jaunas istorikas, jau kuris laikas dirbantis Anglijoje. Pasiimtus įrašus persirašo ir klausosi triūsdamas fabrike. Knygos jam neleidžia išprotėti, nutolti nuo šaknų, padeda atlaikyti gyvenimo pasirinkimus ir sprendimus“, – tarsi apibendrindama pokalbį sakė Dalia. Minčiai, atspindinčiai pašaukimo misiją, pritarė ir kolegės – Jovita su Danguole.
