Žinoma, šis žinojimas – tai didžiulė našta ir atsakomybė, nuo kurios jau niekur nepabėgsi. O bėgti P. Lukoševičius, ko gero, niekur ir nesirengia. Juolab kad dar laukia daugybė darbų netoli Punsko esančiame Šilainės kaime, dabar prijungtame prie Ožkinių kaimo, kur 7,5 ha plote ir kuriama ta unikali sodyba.
Nors gyvenvietė dar statoma, akys jau gali pasigrožėti neįprastais vaizdais: originalūs mediniai nameliai, įdomi medinė pilis, akmenimis klotas baseinas, ramybe dvelkiantis aukuras, prūsų ir jotvingių pilkapiai ir kt. sukuria įspūdį, jog laikas čia atsuktas ne vienu šimtmečiu atgal. Sodyba išties labai įspūdinga – tiek jos architektūra, tiek plotas. Rodos, čia tebegyvena senovės baltų gentys, supamos civilizacijos neliestos gamtos.
Siekiant išsaugoti protėvių baltų dvasią
P. Lukoševičius, punskietis verslininkas, prekiaujantis automobilių ir traktorių detalėmis Punske, didžiąją pajamų dalį jau ne vienus metus investuoja ne į verslo plėtrą. Žmogus tebedega idėjos, įkūnijančios tėvo palikimą, realizavimu – prūsų-jotvingių sodybos kūrimu.
O didieji darbai prasidėjo lyg ir ne taip seniai. 2001 m. šioje teritorijoje įsigijęs sklypą ėmė lyginti žemes, jau turėdamas viziją, ką čia sukurs. Po metų laukė kitas labai atsakingas darbas – medelių sodinimas (ypatingą vietą šiame darbe jis skyrė ąžuolams, kurių tūkstančius šioje teritorijoje prisodinęs) bei statybos, kurioms iki šiol naudojamos tik ekologiškos medžiagos: medis, lauko akmuo ir molinės raudonos plytos.
Sumanymas buvo visą teritoriją sąlygiškai padalinti į dvi dalis: istorinę ir komercinę. Pirmiausia žmogus griebėsi istorinės dalies: vienas po kito kilo statiniai, atspindintys senovės Prūsos gyvenimą, – pilys, bokšteliai, aukurai, gyvenamieji namai, maisto sandėliai...
...Komercinėje dalyje, kurios statyba dėl sunkmečio sustojo, bus ir viešbutis lankytojams, ir restoranas (beje, meniu – vien senieji tautiniai valgiai), dūminė pirtis...
Pamažu jau sukurta istorinė gyvenvietė, kurios medinė architektūra atspindi prūsų, vakarų aisčių senovę, nukeliančią į laikus iki XIII amžiaus. Taigi statoma jotvingių-prūsų gyvenvietė – tai ne kas kita, o amžinas sugrįžimas į Prūsiją – Jotvą. Vakarų baltų dvasią mena medinė pilis (beje, pastatyta pelkėje), aplink ją už pylimo tyvuliuoja kanalas, prūsų lauksas (priepilis), mediniai stebėjimo bokšteliai, alkas... „Jotvingių-prūsų gyvenvietė kuriama siekiant išsaugoti protėvių baltų palikimą, įamžinti amžinas baltiškąsias vertybes, primenant mūsų istorijos puslapius“, - teigia P. Lukoševičius.
Tradicijų saugotojas
P. Lukoševičius gimęs ir užaugęs dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Tačiau, kaip pats teigia, slaviško kraujo nė lašelio jo gyslose niekada netekėję: motina buvo lietuvė dzūkė, tėvas – prūsas, jotvingis. Nuo kūdikystės namuose kalbėjęs lietuviškai, lietuvišką mokyklą lankė ir šeimą sukūrė su lietuve. Apgailestauja, kad neteko studijuoti Lietuvoje – to jis labai jaunystėje norėjęs. Likimas taip lėmė, kad mokslus baigė Lenkijoje, tapo žemės ūkio specialistu.
Šeimoje iš kartos į kartą, kaip minėta, buvo paskiriamas žmogus – tradicijų saugotojas. Tėvas iš septynių vaikų pasirinko Petrą ir vyresnį brolį Antaną, tačiau mirdamas įpareigojimus perdavė Petrui, kuris nuo vaikystės rengėsi atkurti prūsų- jotvingių gyvenvietę: tokiomis idėjomis jį „užkrėtę“ tėvai, daug pasakoję apie senovę.
P. Lukoševičius prisimena, kaip jo tėvas, paprastas ūkininkas, pasisodinęs vaikus ant kelių pasakodavo, kad jų protėvius iš Šiurpilių pilies (šalia dabartinio Suvalkų miesto) kryžiuočiai kažkur išvarė, pakeliui ne vieną nužudė. Paskui jie apsigyvenę prie jūros, Sambijos pusiasalyje. „Bet apie daug ką negaliu kalbėti, nes tos žinios perduodamos tik iš kartos į kartą“, - mįslingai prisipažino punskietis. Gautąsias žinias, protėvių paslaptis ir jis perduosiąs tik savo vaikams.
Paradoksas, tačiau meilė praeičiai šio žmogaus gyvenime nieko bendro neturėjo su mokykloje teikiamomis istorijos žiniomis. „Prisimenu, - pasakoja P. Lukoševičius, - kai mokiausi mokykloje, istorijos pamokų tiesiog nekęsdavau. Vėliau viskas pasikeitė: domėjimąsi savo šaknimis pakeitė domėjimasis visų aisčių tautų istorija. Glumina, kad tiek nedaug težinome apie senuosius laikus, be to, daug kas istoriniuose vadovėliuose pateikiama neteisingai. Pavyzdžiui, tikrai netiesa, jog XVII amžiuje mirė paskutinysis prūsas – mano tėvas visada pabrėždavo, kad mano prosenelė, kilusi iš Piliavos (dab. Baltijskas), dar prūsiškai kalbėjo...“
Lenkijoje gyvenantis P. Lukoševičius, save vadinantis paskutiniuoju prūsu, visą gyvenimą didžiuojasi savo baltiška kilme. „Mūsų laikais baltai, Europos senbuviai, vertinami ne tik istoriniu, bet ir kultūros požiūriu, - įsitikinęs jis. - Mes, baltai, išlaikėme turtingiausią folklorą, kuris yra tvirta jėga, etninės kultūros branduolys. Mūsų, baltiškasis, mąstymo būdas, pasaulio ir gamtos jutimas, meno ir grožio kūrimo bei išgyvenimo būdas, pasaulėjauta šiais laikais kyla dažnai iš pasąmonės. Mūsų konservatyvumas yra realus, prisirišimas prie tėvų ir protėvių tradicijų yra labai stiprus. Brutalus baltų žemių užkariavimas, bandymas žiauriausiais būdais sunaikinti tai, kas baltiška, stumte mus stumia į pačias mūsų dvasios gelmes. Iš čia ir kyla mūsų stiprybė, kurios niekas neįstengs sunaikinti.“
Remiamasi tyrinėjimų prūsų ir jotvingių žemėse duomenimis
P. Lukoševičius, įkūnydamas savo idėjas, jau nė žingsnio nežengia be istorijos studijų: nemažai laiko praleidžia prie knygų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis, konsultuojasi su specialistais. Tad ir nekeista, jog XIII a. prūsų pilis atkuriama remiantis archeologinių tyrinėjimų jotvingių ir prūsų žemėse duomenimis. Tardamasis su specialistais, gyvenvietę projektuoja pats P. Lukoševičius, o darbui samdo vietos gyventojus.
Kad šiose apylinkėse labai seniai gyventa žmonių, liudija čia aptikti radiniai. Sodindamas medelį, P. Lukoševičius rado molinį verpstuką. Archeologai iš Vilniaus jam patvirtino, kad radiniui gali būti mažiausiai tūkstantis metų. Čia randama ir nemažai keramikos šukių, datuojamų X amžiumi. Senovėje jotvingiai neabejotinai gyveno Punsko apylinkėse.
Manoma, kad ši išnykusi senovės baltų tauta VIII a. pr. m. e. – XIX a. gyveno Jotvoje (taip pat vadintoje Dainava ir Sūduva), kuri apima dabartinę Palenkės vaivadiją Lenkijoje ir dalį Vakarų Baltarusijos bei dalį lietuviškos Suvalkijos ir Dzūkijos teritorijos. Iki XII a. 4-ojo dešimtmečio prūsai, jotvingiai, lietuviai, latviai – broliškos baltų tautos – gyveno didžiuliame plote nuo Baltijos jūros tarp Dauguvos ir Vyslos iki Volgos ir Okos tarpupio. Šiandien mums beliko tik viena šeštoji šių žemių.
Jotvingių kalba ir kultūra buvo artimiausios lietuviams. XIII-XVII a. visus arba beveik visus jotvingius asimiliavo rusėnai (baltarusiai), lietuviai ir lenkai. 1422 m. Melno sutartimi visa Jotva buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (Palenkės vaivadija) atiteko Lenkijai. Jotvingiai garsėjo beatodairiška karių narsa ir būdinga itin laisva, nepriklausoma dvasia – pasak etnologų, kaip tik dėl savo dygaus būdo gudų tautosakoje jotvingiai lyginami su ežiais.
O Prūsija senovėje, įsitikinęs P. Lukoševičius, buvo visų baltų žemių ir tradicijų širdis.
Vieta, kurioje tebekuriama istorinė komercinė jotvingių-prūsų gyvenvietė, anot P. Lukoševičiaus, ir gūdžioje praeityje buvusi neeilinė: esą čia buvęs stiprus jotvingių dvasinis centras. Tai įrodo gausybė šiose vietose rastų apeiginių akmenų, kurie liudija čia buvus šventoves. Be to, „paskutiniojo prūso“ rekonstruotame alke (tai buvo vienas pirmųjų kuriamos sodybos akcentų), į kurį veda natūralių akmenų grindinys, jaučiama nepaprasta ramybė, netgi gamtos jėgos čia neleidžia sau šėlti. „Neseniai praūžęs uraganas aplink viską išvartė, - prisimena P. Lukoševičius, - tačiau čia, alke, nieko net nepalietė.“ Beje, atgimęs alkas yra toje pačioje vietoje, kurioje jo būta ir prieš kelis tūkstančius metų.
Lankytojus prie stovyklos šiandien pasitinka užrašas keturiomis kalbomis: prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių. Gyvenvietėje nutiestas naktį apšviečiamas žvyro takelis, kurio viduryje pastatytas šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas. Pasak P. Lukoševičiaus, jam gali būti apie 2500-3000 metų. „Akmuo labai pažeistas, nes, įvedus krikščionybę, baltų genčių paminklai buvo naikinami, daužomi, skaldomi. Vis dėlto jame galima įžvelgti žmogaus veidą – akis, burną, nosį“, - rodė punskietis.
Ši vieta jau tapusi traukos objektu
Kuriama prūsų-jotvingių gyvenvietė jau dabar gausiai lankoma, ir P. Lukoševičius nuoširdžiai tuo džiaugiasi: gera, kad istorijos atspindžiai gamtos prieglobstyje žmones nuo keturių sienų ir stiklinio (televizoriaus, kompiuterio) ekrano atitraukia. Tebekuriamoje senovės gyvenvietėje jau buvojo turistų iš Ispanijos, Italijos, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų.
Atvyksta daug vaikų ir jaunimo. Ypač gausu turistų iš Lenkijos. „Jų susidomėjimas pranoko mano lūkesčius, - prisipažino verslininkas. - Jie taip pat ieško savo šaknų, ir kai jiems papasakoju apie prūsus, kitas baltų tautas, ne vienas susimąsto, kas yra jų tikrieji protėviai.“ Pasak P. Lukoševičiaus, vienas švedų mokslininkas suskaičiavo, kad Lenkijoje šiuo metu gyvena apie 12 mln. žmonių, kurių gyslose teka baltų kraujo, – lietuvių, prūsų, jotvingių palikuonių.
Čia vyksta poezijos pavasario vakaronės, vaidinimai bei kiti meno kolektyvų pasirodymai, o pilis, kiti svarbūs (kulto) objektai šiandien tampa įvairių renginių, skirtų baltų šventėms paminėti, vieta.
Punskiečio darbas jau sulaukė pripažinimo ir Lietuvoje, tad į renginius atvyksta daug ir savo šaknims neabejingų lietuvių, dabartinės Lietuvos gyventojų.
Atkuriama senovės gyvenvietė buvo pakrikštyta gamtos stichijos
Sakralumo P. Lukoševičiaus kuriamai sodybai teikia ne tik neapsakoma ramybe dvelkiantis alkas. Vienoje istorinės gyvenvietės dalyje jau įrengta akmenų galerija išnykusių prūsų genčių atminimui. Akmenyse iškalti dešimties prūsų genčių ir žymiausių karo vadų vardai, taip pat yra akmuo paskutiniam jotvingių vadui Skomantui. Šalia šios galerijos P. Lukoševičius supylė pilkapį, į kurį urnose atvežė žemės iš tų vietų, kur gyveno baltai. Ypatinga vieta sodybvietėje tenka aisčių saulės ratui – šventvietei, kurią juosia 11 įspūdingų akmenų, skirtų dešimčiai prūsų genčių atminti, o vienuoliktas akmuo yra skirtas jotvingiams.
Kad P. Lukoševičius teisinga linkme eina įamžindamas protėvių palikimą, iš kartos į kartą perduodamą Žinojimą, „patvirtino“ ir gamtos jėgos. Prieš porą metų, rugpjūčio Žolinių naktį, jis nevažiavo namo į Punską – liko nakvoti šioje sodyboje. Nakties būta itin neramios. Visą naktį perkūnas kaip pašėlęs trankėsi, tad apie miegą nė kalbų nebuvo. Vienas itin stiprus smūgis privertė ir pastogę palikti. Išėjęs į priepilio kiemą, pamatė nuo žaibo į visas puses pasipylusią ugnį. Siaubas sukaustė žmogų, kai pamatė, jog kitas žaibas, „nučiuožęs“ senos pušies kamienu, palindo po vartų stoginės skiedromis. Pirma mintis – na, dabar viską sudegins. Ugnies liežuviai, palietę skiedras, rimo ir nurimo, nieko neuždegę. Nuo smūgio tik atraminis stulpas liko suskaldytas. „Tai buvo šios sodybos krikštas“, – neabejoja P. Lukoševičius.
Baltų paveldo puoselėjimo vardan – ir Jotvingių-prūsų bendrija
Praėjusį rudenį Jotvingių gyvenvietė buvo neeilinio įvykio liudytoja: čia įvyko Jotvingių-prūsų bendrijos visuotinis susirinkimas, iš tiesų – pirmasis šios bendrijos krikštas, kuris visiems baltų kraštams tarsi paskelbė, kad iš pogrindžio į dienos šviesą išeina draugija, kurios tikslas – vienytis tam, kad garbingos mūsų kraštų istorijos baltosios dėmės būtų užpildytos tikrais faktais, o senoji dvasia atgimtų nūdienos gyvenime.
Šios bendrijos pirmininkas, kaip ir reikia tikėtis, – minėtasis Petras Lukoševičius. Jotvingių-prūsų bendrijos planuose, kurie pamažu tampa tikrove, – ne tik kultūrinių renginių organizavimas, istorinių, archeologinių duomenų kaupimas, bet ir savo laikraščio, kuriame būtų plačiai nušviesti „dėmėti“ istorijos puslapiai, leidyba, bendradarbiavimas su UNESCO.
„Labai džiaugiuosi, kad po 700 metų pogrindžio Jotvingių-prūsų bendrija išėjo į dienos šviesą, - neslepia P. Lukoševičius. - Mus, baltus, vienija teritorijos vientisumas, ta pati kultūra, tradicijos, religija, todėl negali būta pamiršta, sunaikinta tai, kas gyvavo tūkstantmečiais. Kaip bendrija, konsultuojamės su žinovais, bendradarbiaujame su mokslininkais, kad mūsų krašto istorijos baltoji dėmė būtų užpildyta, kad pasaulis iš tikrųjų sužinotų, kas mes tokie esame, iš kur kilę.“
