- Seržai, prieš metus Jūs teigėte atsidūręs savotiškoje kryžkelėje. Sakėte turįs apmąstyti tikrąjį savo pašaukimą, paskaičiuoti, ar Jums vis dar verta turėti studiją... Ji, kaip matau, tebegyvuoja. O kaip reikalai su tikruoju pašaukimu?

Visada žinojau ir tebežinau, ką noriu gyvenime veikti. Tačiau svarbu dar ir tai, ar kam nors, be tavęs, to reikia. Šiaip esu optimistas. Krizė yra gera tuo, kad priverčia stabtelėti ir įvertinti tai, ką darai, priverčia pajudinti smegenis. Jei ne krizės – degraduotume. Negali visą laiką savaime kaip koks balionas pūstis ir kilti aukštyn, nes gresia, kad sprogsi. 

- Kaip Lietuvos dizainerių asociacijos prezidentas, nupieškite bendrais bruožais, kas šiuo metu dedasi mūsų mados padangėje. Sklando gandai, kad netgi Ramunė Piekautaitė nebesumoka laiku algų savo darbuotojams...

Aš, kaip verslininkas, puikiai ją suprantu. Vis dėlto, nepaisant sunkmečio, kūrybiškumo matau pakankamai daug: vis dar iš paskutiniųjų kuriamos kolekcijos, nes net ir krizės metu svarbu išlaikyti savo, kaip dizainerio, lygį ir vardą, parodyti, kad dar esi gyvas. Tačiau reikia pripažinti, kad dizainas Lietuvoje nėra itin gerbiamas, nors talentų pas mus nemažai.

Civilizuotame pasaulyje dizainas valstybei duoda labai daug pridėtinės vertės ir naudos. Tarkime, Prancūzijoje ar Italijoje mada yra politinės reikšmės reiškinys. O mes kol kas save pristatome kaip nebrangius gamintojus. Aišku, net ir kaip gamintojai, palyginti su Kinija, esame beveik nulis. Palanki yra nebent mūsų šalies geografinė padėtis – kam reikia nedaug ir greitai, kreipiasi į mus. Tačiau ta gamintojo pozicija nėra privalumas. Mūsų privalumas turėtų būti ekologiškumas ir originalus dizainas. Vis dėlto esame Europos dalis, turinti nemažą kūrybinį ir intelektualinį potencialą.

- Nepaisant to, turbūt naivu tikėtis, kad Lietuvos kūrėjai galėtų pelnyti tokį tarptautinį pripažinimą kaip garsiausi Europos dizaineriai...

Kodėl gi? Štai ir Juozas savo laiku neblogai pasirodė Paryžiuje, ir mes („Swan Pharmaceutics“) jau trečią kartą su savo kolekcija vykstame į Niujorką.

Kažin, ar galime tai vadinti tikruoju pripažinimu. Kad ir tas pats Juozas – pasirodymas Paryžiaus haute couture savaitės metu buvo gana seniai ir tik vieną kartą. Vertinant Lietuvos mastu, jo pasiekimai atrodo reikšmingi, bet kiek prancūzų šiandien žino jo vardą?

Taip, išsilaikyti tame pasaulyje nėra lengva. Padaręs pirmą žingsnį, turi žengti ir antrą. Kaip alpinistas. Jei nelipi į viršų, iškart nugarmi į apačią. Mes neturime tokių finansinių galimybių, nes Lietuvoje nėra pakankamai mados vartotojų. O jei nėra vartotojų, prastėja ir pasiūla. Kiek tų drabužių gali kabėti archyvuose? Todėl mes ieškome naujų rinkų. Naujausią savo „Swan Pharmaceutics“ ženklo kolekciją aš ir dar keturi kolegos (Jolanta Rimkutė, Ieva Ševiakovaitė, Gabrielė Januškevičiūtė ir Ramunė Strazdaitė) pirmiausia rodysime Niujorke.

- Ar Niujorke nesiaučia dar didesnė krizė?

Tiesa, vartojimas ten gerokai sumažėjo. Paskaičiuota, kad žmonės perka maždaug 4–5 kartus mažiau drabužių nei anksčiau. Be to, rinka ten užpildyta porai metų į priekį.

- Bet Jums vis dėlto kažkaip pavyko įsisprausti?

Nevadinu to stulbinančia sėkme, negaliu sakyti, kad jau turime užtikrintą vietą toje rinkoje, bet susidomėjimas tikrai yra. Mūsų ieško, kviečia, laukia. Malonu, kai tave vertina profesionalai. Ten yra aukšta mados vartojimo kultūra ir didesnis dizainerių kurtų drabužių poreikis. Ten kitokia energija, kitoks tempas. Visai įdomu padirbėti kitokiomis sąlygomis. Palyginti su tuo, kas ten vyksta, Lietuvoje jautiesi pusiau miegantis.

- Bet čia Jūs turite vardą, o ten esate beveik niekas. Gera prekė pati save giria?

Ir ką man su tuo vardu daryti? Ant duonos neužtepsi. Kai tave renkasi ne todėl, kad esi Seržas, o todėl, kad patinka tavo darbai, jauti, kad esi kažko vertas. Kalbu ne tik apie save. Mes esame komanda. Kuriame visi kartu ir visi esame lygūs.

- Sunku patikėti, kad penkios stiprios asmenybės, užsitarnavusios pripažinimą, sukaupusios nemažai patirties, išsiugdžiusios savitą braižą, galėtų dirbti kartu – nekonkuruodamos, nesiekdamos dominuoti ir nesipykdamos... Kaip tai pavyksta?

Visi tuo stebisi. Iš pradžių mes kartu aptariame kolekcijos koncepciją, išsakome savo viziją ir ieškome bendro sprendimo, o paskui dirbame kiekvienas atskirai. Galutinį rezultatą neretai pamatome likus vos porai dienų prieš fotosesiją. Vėliau, aišku, sudedame paskutinius štrichus, bet pagrindą jau būname padarę.

- Ir nėra rizikos, kad kuris nors ims ir išsišoks iš konteksto?

Rizika visada yra, bet tai ir duoda draivo. Jei, tarkime, kas nors pasako, kad šitas derinys yra „kažkokia pornografija“, tai susėdame visi ir žiūrime, ką su ta „pornografija“ daryti. O išsišokti šiais laikais beveik neįmanoma. Mada yra tokia eklektiška, kad joje atsiranda vietos bet kokiai stilistikai, visoms spalvoms, stiliams, siluetams.

- Ar skiriasi niujorkiečių ir lietuvaičių poreikiai, požiūris į drabužį, stilius?

Skiriasi. Niujorkietės drąsesnės, jos visą laiką nori ko nors originalaus, netikėto, šviežio. Lietuvaitės santūresnės.

- Esate vienas iš Lietuvos mados pionierių. Kaip pasikeitė Lietuvos mados pasaulis, dizainerių tarpusavio santykiai per tuos 20 metų? Anuomet atrodėte kaip viena darni šeima...

Taip, tuomet mūsų buvo nedaug, ir mes visi buvome vienoje barikadų pusėje.

- O kas buvo kitoje?

Nežinomybė. Informacijos trūkumas. Dizaineris? Kolekcijos? O kas tai yra? Dabar gali įlįsti į internetą ir... surinkti kolekciją nepakeldamas užpakalio nuo kėdės. Trūko ne tik informacijos, bet ir valstybės palaikymo, audinių, patirties. Buvo nelengva, bet labai įdomu. Mus jungė nežemiška energija – siekti, ieškoti, rasti, žinoti ir daryti!

Džiaugiuosi, kad visi išlikome ir esame tarp stipriausiųjų. Dabar dizainerių atsirado daug, o kartu su jais auga konkurencija, nors ir provinciali. Kasmet mūsų gretas papildo maždaug dvidešimt naujų diplomuotų dizainerių. Bet tai nėra daug. Tarkime, Italijoje jų kasmet atsiranda apie keturis tūkstančius. Štai ten tai tikra konkurencija! Aišku, tie, kurie nori Seržo, eina pas mane, nepriklausomai nuo to, kiek naujų dizainerių atsirastų. Bet tie, kurie tiesiog nori turėti dizainerio kurtą drabužį, jau gali rinktis.

- Pritariate, kad krizės metu išlieka geriausieji?

Nebūtinai. Geriausias geriausiam nelygu. Kas yra geriausias? Kažkada Romos imperija irgi buvo geriausia. Manau, išlieka lanksčiausi. Kol šie lankstosi, geriausieji tiesiog „užsilenkia“. Nes visa, kas atrodė teisinga, staiga gali sugriūti. Išlieka tie, kurie laiku pajunta, jog reikia keistis. Šiandien svarbu ne tiek daryti dalykus teisingai, kiek daryti teisingus dalykus.

- Esate vienas iš tokių?

Palaikyti lankstumą padeda joga. Jaučiu, kad reikia keistis, žinau, ką reikia daryti, bet šiek tiek jau pritingiu. Savo prekės ženklą reikia nuolat „išsukinėti“, į jį investuoti...

...reklamuoti. Neseniai per vieną laidą girdėjau, kaip Vytautas Šapranauskas Jums dėkojo už drabužius.

Jūs antras žmogus, kuris man tai sako. O gražiai atrodė?

- Neblogai. Norite pasakyti, kad tai nebuvo išankstinis susitarimas?

Nepatikėsite, bet tikrai ne. Esu jam dėkingas. Gerbiu jį – tai tikras profesionalas.

- Kaip vertinate stilistų vaidmenį ugdant mūsų visuomenės skonį? Ar Lietuvos stilistai Jums atrodo pakankamai profesionalūs?

Manau, Lietuvai jų lygis yra pakankamas. Tačiau atsidurtų tarptautinėje erdvėje, tarkime, kokiame nors H&M... Nežinau, kas iš jų beliktų.

- Kokie dizaineriai Jums daro didžiausią įspūdį?

Žaviuosi japonais. Gaila, kad pastaruoju metu jų kažkaip nesigirdi. Labai stiprus ir kūrybiškas Johnas Galliano. Man patinka Jeano Paulio Gaultier provokacijos, kur derinama tai, kas nesuderinama. Didžiulį įspūdį darė Paco Rabanne.

Mane visuomet stipriau traukė tai, kas buvo labiau dizainas negu mada. Tai, kas gyvena ilgiau nei vieną sezoną. Savo „SwanPh“ kolekcijoje mes irgi labiau stengiamės daryti dizainą. Tai, ką darome, yra ne stilisto, o dizainerio darbas.

- Ar todėl dizaineriai taip nemėgsta klausimų apie tendencijas? Nes dizainas aukščiau nei mada?

Giorgio Armani yra pasakęs: „Tikras dizaineris turi ignoruoti madą.“ Bet kurioje kolekcijoje yra dalis mados, o visa kita – dizainas. Kai kurie prekių ženklai labiau orientuoti į madą. Jie skirti greitai vartoti. Kita vertus, net ir tie dizaineriai, kurie labiau orientuoti į madą, tiki patys kuriantys tendencijas, o ne jas atspindintys.

- Nejaugi pasaulinės mados kryptys nei kiek neveikia Jūsų kūrybos?

Coco Chanel sakė: „Aš nekuriu mados, aš pati esu mada“. Tačiau aplinka negali neveikti. Jei esi drabužių dizaineris, tu visada jauti tą mados kvapą. Nesieki sąmoningai ką nors atspindėti, tačiau tai, kas sklando ore, pagauni nesąmoningai. Paco Rabanne yra pasakęs, kad mados pagrindas – fiziologinis žmogaus poreikis keistis. Tai įsuka visą mados industrijos mašiną. Norime ar nenorime, esame tos mašinos dalys. Klausimo apie tendencijas nemėgstame dar ir todėl, kad aiškias kryptis išskirti labai sunku. Tarkime, Milanas siūlo griežtas formas, Niujorkas – asimetriją, Paryžius – raukinius ir nėrinius... Kaip apibrėžti, kas yra madinga?

- Ir vis dėlto, kaip atrodys Jūsų kolekcijos madinga moteris šį rudenį?

Ji bus ekstravagantiška ir moteriška, drąsiai išryškinanti ir pabrėžianti tai, ką turi gražaus. Beformiškumas jau praeitis. Ji atkreips dėmesį į naujus audinius – šiuo metu siūlome naujos rūšies viskozę. Spalvų paletė pilkoka, su ryškiais intarpais, tarkime, ciklameno.

- Kaip, Jūsų nuomone, ši krizė pakeis pasaulio mados veidą?

Jis jau keičiasi. Nyksta daugybė netikrų dalykų, nekokybiški, pernelyg pigūs daiktai. Dauguma žmonių labiau linkę investuoti į ilgalaikius, klasikinius daiktus. Kiti priešingai – ieško madoje optimizmo, ryškumo, dizainerius vertina kaip guru, padedančius atsisveikinti su praeitimi. Apsipirkimas jiems tampa savotišku terapijos, pabėgimo nuo kasdienybės būdu. Savo akimis mačiau, kaip Paryžiuje į Helmuto Lango butiką užsuka moteris, apsirengia nuo galvos iki kojų, o senuosius drabužius pasiūlo pardavėjui... tiesiog išmesti. Ši terapija jai kainavo apie 30 tūkst. litų.

- Kaip manote, ar mūsų likimas yra iš anksto nulemtas, ar kiekvienas pats esame savo laimės kalvis?

Be abejo, kiekvienas esame savo laimės kalvis, bet paskutinis žodis vis tiek tariamas viršuje. Kaip sakoma, tu sprendi, o Jis nusprendžia. Aš tikiu Dievą, tikiu, kad egzistuoja energijos, kurios valdo tam tikrus procesus. Ir kiekviena idėja, kiekviena kolekcija, kiekvienas kūrybinis nesusipratimas reikalauja susikalbėti su aukštesnėm jėgom. Tai nereiškia, kad viskas nulemta. Bet manau, kad niekas nevyksta atsitiktinai – kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Todėl labai klystame smerkdami vienokius ar kitokius poelgius, situacijas – mes nežinome, kodėl iš tiesų tai vyksta ir kur tas kelias veda.

Tai, kas šiandien atrodo neteisinga, nesėkminga, galbūt rytoj pasirodys teisinga ir sėkminga. Aš nekalbu vien apie tokius kraštutinius klasikinius atvejus, kai pavėluoji į lėktuvą, o jis nukrinta. Tai nuolat vyksta kasdienybėje. Pavyzdžiui, susinervini, kai negali prisiskambinti kokiam nors tau svarbiam žmogui, o paskui sužinai, kad tą dieną jam buvo labai bloga nuotaika, ir galbūt jis būtų priėmęs tau visiškai nepalankų sprendimą.

- Jums kada nors teko savo kailiu akivaizdžiai pajusti likimo pirštą?

Kartą vairavau automobilį. Važiavau maždaug 70 kilometrų per valandą greičiu ir užsižiopsojęs prašokau raudoną šviesoforo signalą. Atsidūriau sankryžoje. Dvi mašinos lėkė tiesiai į mane. Stabdyti jau buvo per vėlu. Tai truko vos sekundės dalį – viena mašina prašvilpė skersai kelio prieš mane, kita – už manęs. O aš stebuklingai sugebėjau prasmukti pro tarpą. Tą akimirką supratau, kad Dievas mane saugo.

- Krizės akivaizdoje tikinčiųjų labai padaugėjo. Tikima viskuo – pradedant Dievu, baigiant burtininkais. Ar Jūs sunkiais gyvenimo momentais taip pat ieškote aukštesnių jėgų pagalbos?

Taip, visada prieš kokį nors rimtą projektą ar sprendimą kreipiuosi pagalbos į aukštesnes jėgas, ir sėkmė mane lydi. Bet tai nereiškia, kad pavojui praėjus padedu savo tikėjimą į šalį kaip nusivilktus marškinius. Tai nuolat yra su manimi ir manyje. Yra tokia taikli istorija apie Dievą ir velnią. Jie sėdi ant kalno ir stebi du raitelius, artėjančius tiesiai link bedugnės.

Vienas jų prijoja ir, regis, be jokių pastangų tą bedugnę peršoka. Kitas ties bedugne stabteli, persižegnoja ir... nugarma tiesiai į prarają. Velnias apstulbsta – kodėl Dievas pasmerkė tą, kuris akivaizdžiai šaukėsi jo pagalbos. O Dievas atsako: „Šis prisimena mane tik tuomet, kai atsiduria ant prarajos krašto. Tuo tarpu pirmasis mane visada nešioja širdyje.“

------------------

Nors susitarėme apie asmeninį Seržo gyvenimą nesikalbėti, vis dėlto asmeninis gyvenimas pats aktyviai veržėsi į pokalbį. Čia į kambarį įbėga devynmetė Seržo dukra Ani, prašydama suklijuoti batą, čia iš Amerikos skambina mama, čia buvusi Seržo žmona Kristina maloniai pasisiūlo paruošti arbatą. Todėl neiškenčiu ir aš: „Jei neklystu, Seržai, mus pasitiko buvusi Jūsų žmona. Jūs vėl kartu?“ „Ne, mes ne kartu. Neseniai skaičiau viename portale gandą, kad mes kartu, bet tai netiesa. Ji tiesiog dirba pas mane puse etato, o dabar su vaikais užsuko į studiją“, – ramiai atsako Seržas. Be jokios nuoskaudos, apmaudo ar pykčio. Panašu, kad į jo gyvenimą grįžo ramybė, taika ir harmonija. O gal jos ir nebuvo išėjusios?

Seržo pasirinkimas

Patogumas ar grožis? Grožis labai svarbu. Jo labai norisi. Trumpam dėl jo galima aukoti patogumą. Vis dėlto kurdamas drabužius niekada neignoruoju patogumo. Galbūt šiandien klientas išeis labai patenkintas dizainu, bet kitą dieną, praleidęs su tuo drabužiu kelias valandas, jis manęs nenorės daugiau matyti.

Vienas kokybiškas ar daug pigesnių? Be abejonės – kokybiškas. Smagu sutikti klientą, kuris tebenešioja prieš 15 metų tavo siūtą švarką.

Sintetiniai audiniai ar natūralūs? Esu nemažai kūręs iš sintetinių audinių, kai kurie jų pagal savybes labai artimi natūraliems, galų gale, sintetiniai audiniai – tai progresas, bet... Aš esu už natūralumą. Kuo toliau, tuo labiau jį vertinu.

Klasika ar avangardas? Negalima taip vienareikšmiškai rinktis. Viena klasika gali būti nuobodi. Vienas avangardas – pernelyg erzinantis. Aš už klasiką su avangardo elementais. Arba atvirkščiai. Viskas pasaulyje yra kompromisas. Pažiūrėkit, koks kompromisas tarp medžio ir vėjo. Darydamas kompromisus ir gyvuoja pasaulis, jie yra kūrybos pagrindas. Griežti pasirinkimai „taip“ arba „ne“ yra iš anksto pasmerkti.

Žurnalo „Express mada“ lapkričio numeryje skaitykite:

Aukštosios mados veidai: menas, verslas, įkvėpimas. Kas yra haute couture?
Jolanta Talaikytė – mados donkichotė. Pokalbis su dizainere Jolanta Talaikyte
360º˚ kampu. Apie laikmečius, sukeliančius nostalgiją
Dievinti ar nekęsti? Sezono tendencija – kailis
Pavasarinis pranešimas: 2010 metų pavasario–vasaros kolekcijų apžvalga
Mada grįžta: Juozas Statkevičius apie mados ciklus
Kaitos sindromas: vyrų mados tendencijos