Gitanos „kūrybinėje sąskaitoje“ nemažai įdomių, skirtingo amplua vaidmenų: Pamina muzikinėje pasakoje vaikams „Mažoji burtų fleita“ pagal V. A. Mocartą, Princesė Mi F. Leharo operetėje „Šypsenų šalis“, Franci, Čiboleta, Adelė J. Štrauso operetėse „Vienos kraujas“, „Naktis Venecijoje“, „Šikšnosparnis“, Žiuljetė F. Leharo „Grafe Liuksemburge“, Laura K. Miliokerio operetėje „Studentas elgeta“, Violeta Kavalini Imrės Kalmano „Monmartro žibuoklėje“, už kurią šiemet pelnytas garbingas „Fortūnos“ prizas.
Solistė dainuoja ir operose – Mikaelą Ž. Bizė „Karmen“, Violetą Dž.Verdžio „Traviatoje“, Roziną G. Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“, koncertuose, operetės festivaliuose. Gitana Pečkytė (Vilkelienė), ryški Kauno muzikinio teatro solistė, žiūrovų mėgstama už puikų balsą ir tikrumą, nuoširdumą scenoje. Dainininkė nesiveržia į didmiesčius – su šeima tebegyvena gimtojoje Marijampolėje, nes keliasdešimties kilometrų atstumas iki scenos, kurioje gimsta jos vaidmenys, šiais laikais ne kliūtis.
Sėkmės formulė – atsidavimas darbui
Muzikiniame teatre Gitana pradėjo dainuoti dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje. Per tą laiką keitėsi jos lūkesčiai, požiūris į kūrybinę sėkmę ir jos kainą.
„Turbūt nereikia būti dainininku, kad suprastum, kodėl kai kuriuos atlikėjus vadina gimusiais po laiminga žvaigžde. Jiems įvairūs kūrybiniai pasiūlymai, pagrindiniai vaidmenys teatruose pilasi vienas po kito ir iš karto.
Kitus pripažinimas aplanko po ilgo nuoseklaus darbo, pasitelkiant ištvermę ir kantrybę. Dar kiti, deja, taip ir lieka nepastebėti... Aš didžiule sėkme laikiau tai, jog buvau pastebėta ir dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradėjau dar studijuodama. Tačiau visąlaik jaučiau, kad didesnių kūrybinių pasiūlymų sulauksiu, pasitikėjimą įgysiu tik fanatišku užsispyrimu ir darbštumu. Manau, kad laikas tik dar labiau sustiprino mano požiūrį į kūrybinę sėkmę ir jos kainą“, - kalba solistė.
Už Violetos vaidmenį I. Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“ šiemet per Tarptautinę teatro dieną Gitana Pečkytė buvo apdovanota aukščiausiu Kauno teatralams skiriamu prizu – „Fortūnos“ statulėle. „Gal šį vaidmenį sukūrėte taip nuoširdžiai ir įtaigiai dėl to, kad Violetos Kavalini istorija yra šiek tiek panaši į Jūsų – irgi nieko negavote lengvai, visko pasiekėte juodu darbu, atsidavimu savo tikslui?“ - klausiu dainininkės.
„Išties Violeta Kavalini ne tik savo likimu, bet ir vidiniu pasauliu man artima. Tik sunkiose situacijose ji veikiau pravirksta. Dar nepradėjus kurti Violetos vaidmens kolegos jau komentavo, jog jis kaip tik man“, - pasakoja artistė apie savo heroję – kuklią Paryžiaus priemiesčio mergaitę, tapusią scenos žvaigžde. Tai tarsi dar vienas amžinosios Pelenės istorijos variantas.
Kiekvienas naujas spektaklio pastatymas, pažintis su skirtingais režisieriais, dirigentais papildo artistą nauja patirtim, sako Gitana. Jos kūrybinėje biografijoje Violeta Kavalini buvo ne pirmas vaidmuo, kuriam sukurti reikėjo turtingų emocinių spalvų. Solistė džiaugiasi susitikimu su šio spektaklio statytoju režisieriumi Kęstučiu Jakštu, kuris nėjo tradiciniu, pramintu taku.
„Gerai, kad pastaruoju metu operetėje tenka dirbti su įvairiais režisieriais, padedančiais atsikratyti lengvai prikimbančio noro kalbėti nenatūraliai pakeltu balsu, kartoti panašių charakterinių vaidmenų vaidybos niuansus, mimikas, judesius, ilgainiui tampančius vadinamaisiais „operetiniais štampais“.
Ne tik Violeta Kavalini, bet ir Violeta Valery
Savo diplominiam darbui Gitana Pečkytė buvo parengusi Violetos partiją „Traviatoje“, tačiau ją dainuoti teko tik beveik po šešerių metų. „Taip, baigiau akademiją su Violetos partija, o gavau šioje operoje dainuoti... Aniną. Violetos turėjau netrumpai laukti. Pirmiausia turiu būti dėkinga savo dainavimo pedagogei Birutei Sodaitytei, kuri pirmoji pasiūlė ruošti Violetos partiją „Traviatoje“, tikėdama mano galimybėmis.
Egzaminas, kuris vyko Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, grojant teatro orkestrui (dirigavo Julius Geniušas), buvo įvertintas puikiai. Kartu dainavę solistai taip pat tikino, kad aš dainuosiu šioje operoje. O žymūs solistai iš LNOBT, dainuojantys mūsų teatre, vis klausdavo, kodėl aš dar ne Violeta Valery. Visa tai man teikė vilties, kad mano didžiausia svajonė išsipildys. Ir ji išsipildė.“
„Žaviuosi Džiuzepės Verdžio muzika, ypač jo operomis. Mano nepakeičiamas autoritetas visada buvo Monserat Kabaljė (Monserrat Caballé), jos vokalas geriausiais karjeros metais man tebėra etalonas. Dainuoti mokiausi J. Gruodžio mokykloje, vėliau LMTA Kauno fakultete pas dainininkę ir pedagogę Birutę Sodaitytę. Viskas, ką turiu šiandien, gavau iš jos“, - kalba apie savo profesijos kelrodžius solistė.
Beje, kai 2000 metais Gitanai Pečkytei nusišypsojo laimė dalyvauti Renatos Skoto (Renatos Scotto) meistriškumo kursuose Gdanske, S. Moniuškos muzikos akademijoje, garsioji dainininkė klausė, pas ką ji mokėsi, nes jos vokalo mokyklai neturėjo jokių pastabų ir priekaištų.
Scenos trauka – nuo vaikystės
„Dėl savo profesinio pasirinkimo niekada neabejojau, nes aktyviai dainuoti pradėjau nuo mažens. Kiek mano kelyje padėjo kantrybė? Manau, ji reikalinga kiekviename darbe. Save laikau itin disciplinuota“, - kalba dainininkė.
Gitanos šeimoje muzikų nebuvo, bet visi buvo dainingi, mėgo klausytis plokštelių.
„Klasikinio repertuaro muzikos neturėjome, nes jai suprasti vis dėlto reikia žinių, gal net specialaus išsilavinimo. Tačiau žinau, kad mano tėvelis, pamatęs operą „Aida“, norėjo mane pavadinti pagrindinės herojės vardu – matytas spektaklis jam paliko milžinišką įspūdį. Mano polinkis į muziką pasireiškė dar vaikų darželyje, kai noriai dainuodavau Kalėdų Seneliui, paskui mielai eidavau į sceną mokyklos salėje – man patiko, kad žmonės klausosi, šypsosi. Mokydamasi vidurinėje mokykloje lankiau ir dramos grupę. Kaip skaitovė buvau pelniusi nemažai diplomų įvairiuose respublikiniuose raiškiojo skaitymo konkursuose. Ne kartą dalyvavau „Dainų dainelėje“, mokykloje ir pati buvau užsidegusi kurti dainas. Labai domėjausi dainuojamąja poezija ir konkursą laimėjau būtent su savo daina Rimgaudo Graibaus žodžiais „Gyvenimas – viltis visų“, orkestrui aranžuotę padarė Jaroslavas Cechanovičius“, - prisimena Gitana. Atgimimo metu ši daina tapo plačiai žinoma, dažnai skambėjo per radiją, ir mergina tuo labai didžiavosi.
„Atvažiavusi studijuoti vokalo į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą jaučiausi nemenka „žvaigžde“. Tačiau greitai teko nusileisti ant žemės ir suvokti, kad dar nesu „pasaulio bamba“, - pasakoja dainininkė, pati 1998-2008 metais dėsčiusi dainavimą Marijampolės kolegijoje.
Šiandien masinei kultūrai vis labiau skverbiantis į visas gyvenimo sritis, Gitaną Pečkytę itin džiugina atsvaros jai paieškos. „Puiku, kad organizuojami klasikinės muzikos festivaliai, atsiranda naujų projektų TV eteryje, sukeliančių vis didesnį žmonių susidomėjimą. Manau, krizės laikotarpis nors šiek tiek sumažins greitai iškeptų žvaigždžių sindromą.“
Myli pavasarį ir operetę
Gitana Pečkytė ką tik grįžo iš gastrolių – Kauno operetės festivalio koncertų Maskvoje ir Sankt Peterburge. „Kadangi šiemet VIII tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“ buvo skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui, gastrolinėje programoje skambėjo ne tik operetės ir operos klasika, bet ir lietuviška muzika (arijos iš V. Klovos operos „Pilėnai“, B. Dvariono operos „Dalia“, romansai). Nors Sankt Peterburgo, Maskvos žiūrovai išlepinti itin aukšto meninio lygio renginių, kone kiekvienas numeris buvo palydimas šūksniais „bravo“, - dalijasi dar visai „šviežiais“ įspūdžiais solistė.
„Labai pykstu, kai išgirstu paniekinamai kalbant apie operetę, vadinant ją antrarūšiu žanru. Visada maniau ir manau, kad operetė vokalo sudėtingumu nenusileidžia operai, o kai kurios operetinės partijos net gerokai sunkesnės. O kur dar aukštai iškelta papildomų duomenų kartelė – operetės artistas turi būti itin plastiškas, lankstus ne tik vokalo prasme, bet ir fizine, sugebėti įtikinamai vaidinti, įvaldyti choreografijos dalykus“, - nešykšti pagiriamųjų žodžių operetės žanrui Gitana Pečkytė.
Laisvalaikio solistė turi labai mažai, todėl stengiasi jį praleisti kartu su šeima, kuri jai yra ypač svarbi dvasinė atrama.
„Mėgstu išvykas į gamtą, skaitau knygas – ypač domina pažintinė literatūra, patinka rusų klasikai. Valgio gaminimu nesižaviu, mieliau imuosi tvarkyti namus. Mėgstamiausi valgiai? Žuvis, dievinu saldumynus. Visada labiausiai laukiu pavasario, kai aplinkui viskas sužydi, kai ilgėja dienos, kai pakvimpa nauja žolė. Turbūt dėl to, kad esu gimusi gegužės mėnesį“, - vardija savo mažus džiaugsmus solistė Gitana Pečkytė. Lakoniškoje jos pomėgių skaičiuotėje simboliškai išsiskiria sakinys: „Nemėgstu pilkos spalvos.“
