55-erių Vidmantas yra garsus kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 52-ejų violončelininkas Saulius – jau 28-ąjį sezoną gyvuojančio, daugelyje pasaulio šalių gastroliavusio Kauno styginių kvarteto meno vadovas ir jo muzikantas.
Rasuolė – jauniausia iš trijulės; 45 metų moteris griežia smuiku Kauno simfoniniame ir Muzikinio teatro orkestruose. Abu senjorai Bartuliai, sulaukę garbaus amžiaus, džiaugiasi savo vaikų ir anūkų, kurių ne vieną irgi paviliojo muzika, pasiekimais. Broliai Vidmantas ir Saulius Bartuliai dalijasi mintimis apie gyvenimo kelio pasirinkimą, svarbiausias jo vertybes ir savo pomėgius.
Prasidėjo nuo vaikiško įgeidžio
„Mamai dabar 77, tėvui 81 metai. Jie mus užaugino Lietuvos patriotais. Tėvų dėka nesižaviu paviršutiniškais dalykais“, – pabrėžia Saulius Bartulis. Prisimindamas vaikystę, žinomas muzikas išsitaria, kad tuomet groti užsimanė... vien iš pavydo.
„Vidmantas groti fortepijonu mokėsi meno mokykloje jau nuo pat pirmos klasės. Pamenu, mama liepia broliui: „Etiudą jau pagrojai? Tada grok sonatą.“ Tie magiški pavadinimai (gama, etiudas, sonata) man skambėjo kaip pasakų burtažodžiai. Pamažu pradėjau galvoti: o kodėl man negalima, kuo aš blogesnis?“ - pasakojo.
Deja, būsimiems muzikantams brangų laiką berniukas jau buvo praleidęs, juk groti pradedama bent nuo 6–7 metų. Būsimasis styginių kvarteto vadovas tik baigdamas antrą klasę bendrojo lavinimo mokykloje, Kauno 7–oje vidurinėje, griežtai pareikalavo, kad jam nupirktų smuiką.
„Pamenu, einam su tėvais Laisvės alėja pro muzikos prekių parduotuvę, aš juos įsitempiu ir kauliju nupirkti smuiką. Tuojau pat! Ir vos nenupirko (taip beprotiškai norėjau), bet mamai atėjo į galvą, kad gal reikėtų mane parodyti muzikos mokykloje mokytojams, jie profesionalai, geriau žino. Dėl muzikinių duomenų, manau, nebuvo abejonių, nes mama išmokydavo sudėtingiausių dainų, kurias dainuodavau jos darbe („Šviesos“ leidykloje) per Naujuosius metus vaikų pasirodymuose.
Beje, brolis Vidmantas tokiame koncertėlyje kartą net man akompanavo pianinu. Taigi, nuvedė mane į 1–ąją vaikų muzikos mokyklą, ten apžiūrėjo mano rankas, pirštus ir nusprendė, kad pirštų „paduškėlės“ (taip sakydavo) idealiai tinka violončelei. Klausia: grosi violončele? Ai, sakau, bus gerai ir violončelė“, - šypsojosi.
Nuo tada, būnant trečioku ir įstojus į muzikos mokyklos 1–ą klasę, Sauliui teko atsigriebti už be muzikos praleistus dvejus metus. Ten berniuką pastebėjo Meno mokyklos mokytojas Konstantinas Vilnius Petrauskas (vienas geriausių violončelės mokytojų visoje Lietuvoje) ir pasiūlė pereiti į jo klasę.
„Tuomet ir prasidėjo labai rimtas muzikos mokymasis. Mokausi groti iki šiol – jau 43 metus“, – sako Saulius.
Potraukis, o gal smalsumas groti laikėsi maždaug metus. Paskui, iki kokios 8–os klasės, buvo neišvengiamybė, būtinybė, prievarta, neslepia muzikas.
„Kad groti yra gražu, netikėtai pajutau paauglystėje. Nuo tada grojau neverčiamas. Bet kad užaugęs tapau muzikantu, turiu dėkoti tik tėvams, kurie prižiūrėdavo, ar pagrojau kasdien po tris valandas. Jie virto tikrais detektyvais, atidžiai tyrinėdami mano pastatytą į kampą instrumentą – ar buvo juo grota? Kiekviena detalė turėdavo būti apgalvota, jei drįsdavau meluoti...“ – pasakoja S. Bartulis.
Bartulių giminė – beveik filharmonija
Danutė Bartulienė širdy buvo (ir yra) tikra muzikantė. Ji maždaug metus mokėsi dainavimo Kauno konservatorijoje, bet vėliau teko studijas nutraukti. Turėjo gražų balsą, ypatingai švariai intonuodavo. Didžiausia jos svajonė – tapti operos dainininke, neišsipildė. Bet pačias populiariausias ir mėgstamiausias operas ji mokėjo mintinai.
„Mama iki šiol gali gražiai padainuoti Vinčenco Belinio Normos ariją bei daugelį kitų. Turi namie sukaupusi milžinišką fonoteką. Tėvas šalia jos, tokios operos žinovės, stengdavosi garsiai nedainuoti. Visai neseniai netyčia išgirdau jį dainuojant lietuvių liaudies dainą ir apstulbau... Galingas, gražus balsas“, – pasakoja Saulius.
„Namie buvo griežta tvarka. Visos laisvės, kuriomis mes, trys vaikai, naudojomės, buvo tikslingos. „Caca lialia“ būdu vaikystėje nepasižymėjau, yra tekę paragauti ir diržo. Tačiau neeilinių šunybių iškrėtęs nesu“, – prasitaria kompozitorius Vidmantas Bartulis.
Tėvai labai rūpinosi, kad visi vaikai būtų aprūpinti nuosavais instrumentais. Nuvogdami nuo savęs duonos kąsnį taupė, kad jie turėtų kuo geresnius instrumentus: pianiną, smuiką, violončelę. Saulius Bartulis groja XVIII amžiaus pabaigos prancūzų meistrų darbo violončele. „Instrumentą, kainavusį panašiai kaip „Žiguliai“, man dar sovietmečiu padovanojo tėvai – nupirko iš žydo muzikanto, išvykstančio į Izraelį. Mat išvežti vertingus instrumentus iš TSRS buvo draudžiama“ – pasakoja Saulius.
Ėmus vardinti visus profesionaliai ir mėgėjiškai muzikuojančius Bartulių dinastijos narius – žmonas, vyrus, vaikus, senelius, išeitų labai ilgas sąrašas. Sauliaus Bartulio žmona Dalia Terminaitė – Kauno styginių kvarteto smuikininkė (2–as smuikas). Jo aštuntokas sūnus Simonas neseniai neverčiamas pradėjo savarankiškai mokytis groti klasikine gitara.
Senelis iš mamos pusės gražiai skambindavo rusiška septynstyge gitara, dainuodavo. Vidmanto ir Sauliaus sesers smuikininkės Rasuolės vyras Antanas irgi muzikantas – groja Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre valtorna. Jų dukros Justė ir Silvija pasirinko smuiką. Vidmanto Bartulio vyresniajam sūnui Arnui jau trisdešimt treji, jis džiazroko grupėje groja mušamaisiais. Dvidešimtmetis Ignas mokėsi J. Naujalio menų gimnazijos fortepijono klasėje, dabar Londone studijuoja garso režisūrą.
„Vyskupas Eugenijus Bartulis yra mūsų dėdė – tėvo jauniausias brolis. Beje, jis irgi turi puikų balsą, švariai dainuoja, gieda“, – papildo sąrašą Saulius.
Per šeimos šventes kartu susibūrę Bartuliai nemuzikuoja. Matyt, tiek pilnas kasdienis gyvenimas muzikos, kad net į galvą neateina tai daryti. Bet apie muzikinius reiškinius Kaune, Lietuvoje visada pašneka, padiskutuoja.
Pripažįsta vyresnėlio lyderystę
Nors Saulius jaunesnis už Vidmantą tik trejais metais, tačiau jo viršenybę pripažįsta be išlygų: „Lyderis visada buvo Vidmantas. Jis man buvo ir yra autoritetas. Mūsų su Vidmantu charakteriai skiriasi. Jis buvo geresnis sūnus, ramesnis, protingesnis. Aš buvau sunkus vaikas, tėvai su manimi turėjo daug vargo. Aprimau tik sukūręs savo šeimą.“
Brolių pomėgiai (nekalbant apie muziką) šiek tiek skiriasi: Vidmantas visada gilinasi į būties, egzistencijos, filosofijos dalykus, Saulius mėgsta naujoves, kompiuterius.
„Laisvalaikio man beveik nelieka. Jei yra viena kita laisva valandėlė, vakare nupjaunu savo kieme veją, persodinu kokius krūmus, apgenėju medžius, žmona Dalia pasodina naujų gėlių. Tai mums labai malonus laisvalaikis. Mėgstame paplaukioti baseine, važinėti dviračiais.
Per atostogas visa šeima ištrūkstame į kitus, dar nematytus kraštus, tradiciškai aktyviai (su dviračiais) kelias savaites ilsimės Pervalkoje. Ten, Kuršių mariose, kad ir ne visada pagaudamas žuvį, leidžiu vakarus su meškere, ištisas valandas žiūrėdamas į raibuliuojantį vandenį. Tai mane pakrauna visam ateinančiam koncertiniam sezonui“, – pasakoja Saulius Bartulis.
Nuotraukos E.Katino bei iš Vidmanto ir Sauliaus Bartulių asmeninio archyvo.
Muzikinis kūrinys – kaip šachmatų partija
Vidmanto Bartulio kūrybinė dosjė ilga ir spalvinga. Dėstė studentams, vadovavo Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui, Kauno dramos teatrui. Buvo pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998–aisiais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2003 metais įvairiuose Kanados miestuose buvo surengta autorinių V. Bartulio koncertų serija, tais pačiais metais Lietuvoje jis paskelbtas Metų kompozitoriumi.
Prieš kelerius metus už naujus originalius kūrinius išrinktas Įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už koncertą dviem smuikams ir simfoniniam orkestrui, oratoriją „Kelias“, simfoniją „Sodas“. Vidmanto Bartulio kūriniai skambėjo įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Sofijoje, Varšuvoje, Stokholme, Danijoje, Prancūzijoje.
Atrodytų, savaime suprantama, kad toks tituluotas muzikas jau vaikystėje svajojo tapti kompozitoriumi. Tačiau Vidmantas prisipažįsta apsisprendęs tik vienuoliktoje J. Naujalio menų gimnazijos klasėje: „Motyvas buvo labai paprastas: mokytojas pasakė, kad iš manęs pianisto nebus, todėl geriau rinktis kompoziciją. Pirmą muzikinį opusą sukūriau tik stodamas į Konservatoriją.“
Paprastam mirtingajam visada įdomu: kaip kuriamas didelis muziko kūrinys, tarkim, simfonija? Ar parašomas koks išankstinis planas, nusibraižoma schema? Lengviau suprasti, kad rašytojas suplanuoja siužeto ir personažų likimų posūkius... Bet kaip kompozitorius iš anksto tai numato?
„Kompozitorius kūrinį irgi savaip suplanuoja. Pirmiausiai jis jį išgirsta – tai trunka gal kelias sekundes. Paskui belieka tai, ką išgirdai, paversti sistema – užrašyti natomis, išvesti linijas, temas. Sakyčiau, kad tai labai panašu į romano rašymą; jų daugybę perskaičiau ankstyvoje jaunystėje. O ir romanas, ir muzikos kūrinys yra tarsi gerai sužaista šachmatų partija, kurios ėjimai iš anksto apgalvoti“, – populiariai aiškina kompozitoriaus kūrybos procesą V. Bartulis.
Vertina prieraišumą ir pastovumą
Išoriškai Vidmantas labai ramus žmogus. Tačiau artimesnis ratas jį pažįsta kaip stiprų humoro jausmą turinčią, artistišką asmenybę. Pamenu, kai dar dirbo Kauno dramos teatro vadovu, kartą per humoristinį Teatro dienos vakarą publikai pasirodė su „išaugtu“ fraku, „varlyte“ ant nuogo kaklo, dryžuotomis kelnėmis ir... basas. Nė kiek nesaugodamas savo „direktoriško autoriteto“.
Ekscentriškai apsirengti ar nusigrimuoti kokiame nors meno projekte Vidmantui yra tekę ne kartą.
„Kai pats esi ramus ir visi aplink elgiasi labai ramiai ir solidžiai, natūraliai kyla pasipriešinimas tai ramybei, noras iškrėsti ką nors lengvai chuliganiško. Taip atsiranda ekscentriškų „blykstelėjimų“, bet gana retai. Labiausiai vertinu tokias žmonių savybes, kaip tolerancija, pakantumas kitiems. Ir, žinoma, humoro jausmą. Su jo neturinčiais mano bendravimas būna epizodiškas, trumpas ir tik iš būtino reikalo“, – lakoniškai dėsto kompozitorius.
Paklaustas, kas yra jo artimiausi draugai – menininkai, giminės, kolegos – namisėda save vadinantis Vidmantas atsako labai atvirai: „Aš nesu iš tų, kurie savo draugais įvardija keliolika ar net keliasdešimt asmenų. Sakyčiau, kad artimiausi draugai man yra šeimos nariai – žmona, vaikai. Žmona nėra muzikė, ji pedagogė, dirbanti su ikimokyklinukais. Iki šiol draugaujame su bendramoksliu kompozitoriumi Algiu Martinaičiu.
Esame kažkuo panašūs – jis gyvena kaime, beveik nuo visų atsiribojęs, o aš retai išeinu į miestą. Esu pastovus ir prieraišus – žmonėms, daiktams, vietai. Labai mėgstu būti namuose, juose jaučiuosi geriausiai, stengiuosi be reikalo neišeiti iš jų. Man tinka posakis „Mano namai – mano tvirtovė.“
Prieš keletą metų Vidmanto Bartulio šeima įsikraustė į nedidelį namelį Kauno pakraštyje, Aleksote. Prieš tai gyveno smetoniškame bute su storomis sienomis, tad iš kaimynų „recenzijų“ už dažną grojimą nesusilaukė. Be to, kompozitoriaus pianinas specialiai patobulintas, kad jį girdėtų tik jis, kai kuria muziką.
Kompozitorius nebijo nei vyriškų, nei moteriškų darbų
Vidmantas Bartulis prisipažįsta esąs toks vyriškis, kuris moka naudotis plaktuku, atsuktuvu ir nesibaido valgio gaminimo: „Galėčiau sutaisyti sugedusį elektros šakutės lizdą, varvantį čiaupą, nes įsivaizduoju jo sandarą. Sudėtingesnių įtaisų neliečiu, kadangi išardęs paskui nemokėčiau sudėti. Galiu pagaminti pietus, taip pat sudėtingesnių patiekalų. Kai ką išmokau iš savo močiučių, mamos, daug ką iš žmonos.
Neverdu kasdien, bet būna, kad žmonai leidžiu pailsėti nuo virtuvės, nors ji, buvusi ikimokyklinukų pedagogė, dabar nedirba. Nemanykit, kad mano diapazonas – tik kava ir kiaušinienė. Čia įeitų ir cepelinai, ir koldūnai, ir dar šis tas. Už savo valgius susilaukiu komplimentų ir tikiu, kad tie pagyrimai neprievartiniai.“
Vidmantas nesigaili po studijų palikęs Vilnių: „Jaunystėje pragyvenau sostinėje aštuonetą metų ir išvažiavęs jos nė kiek nesiilgėjau. Dabar man irgi nesinorėtų gyventi Vilniuje. Galėčiau įsikurti net visai mažame miestelyje. Manau, kad ateityje gal ir persikelsiu gyventi į kaimą.“
Toks gyvenimo būdas, tiesa, ne tradiciškai kaimietiškas, „repetuojamas“ jau ne pirmi metai.
„Prie Zarasų turiu trobą ant ežero kranto. Jau kelinti metai ten praleidžiame nuostabias atostogas. Visas darbas apsiriboja tuo, kad nupjauname žolę, o paskui nieko neveikiame. Daržo ten nėra, jei išdygsta kokie du krapai, jų ravėti nereikia. Į vasaros malonumų komplektą įeina tinginiavimas, maudymasis, grybavimas. Uogauti nepatinka, nes puola uodai, o kai grybaujam, jų jau nebūna“, – pasakoja menininkas.
Kitaip nei brolis Saulius, Vidmantas žvejyba nesižavi: „Vaikai, draugai, giminaičiai plaukia žuvauti, o aš lieku ant kranto. Draugiją man palaiko šuo arba katė, kuriuos visada laikydavome. Mudu su žmona labai mylime gyvūnus. Jų kilmės dokumentai mums nesvarbūs.“
Paklaustas, kokios šventės jam brangiausios, Vidmantas Bartulis atsako labai rimtai: „Vasario 16–oji, Kovo 11–oji. Čia jokia poza. Aš esu patriotas. O iš nevalstybinių švenčių pačios mieliausios širdžiai yra Kalėdos. Nors seniai išaugau iš vaiko amžiaus, visada būtinai dalyvauju namuose puošiant kalėdinę eglutę.“
