Kovo mėnesį suėjo 46 metai, kai P. Gaidys, vos tik gavęs GITIS’o (Rusijos valstybinio teatro instituto) diplomą, buvo paskirtas uostamiesčio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Neatsitiktinai dažnas klaipėdietis miesto dramos teatrą pavadina Gaidžio teatru. Jame gimė daugiau nei aštuoniasdešimt maestro spektaklių – žmogaus dvasios šviesos atspindžių, jau daugelį metų šildančių žiūrovus.
Povilas daugeliui asocijuojasi su laivo kapitonu, per audras, nuožmius laiko išbandymus ir jo diktuojamus pokyčius vedusiu mažai kintančią kūrybinių ieškojimų besiilginčią aktorių trupę, sakytumei savąją įgulą.
Ką sako Gaidžio pavardė
- Kokie jausmai apima, kai Klaipėdos dramos teatras vis dar pavadinamas Gaidžio teatru? Kas lemia tokį fenomeną – išskirtinė Jūsų asmenybė, savitas, kitoks požiūris į aktorių?
Taip uostamiesčio dramos teatrą vadina jau nebe visi. Kartos keičiasi, manęs jau nebežino ir mano pavardė daugeliui nieko nebesako. O jei kas taip ir pavadina, jaučiu didelį pamaloninimą, savotišką įvertinimą.
Šiame teatre aš nuo 1963-iųjų. Žiūrint retrospektyviai, režisieriai, meno vadovai teatruose ilgai neužsilaiko. Ne vieną dešimtmetį išbūti, išsaugoti stabilią aktorių trupę iš tikro sugeba ne visi. Juk kiekvienas žmogus, ypač aktorius, yra individualybė, turinti savo požiūrį, pasaulėjautą, charakterį, kaprizus. Reikia mokėti prie kiekvieno prieiti, surasti būdų jį prakalbinti. Privalai būti ir diplomatu, ir be galo mylinčiu žmogumi. Aktoriai labai jautrūs, jie iš karto supranta, kam rodomos simpatijos, kam antipatijos. Negalima to demonstruoti. Reikia viską gražiai ir po lygiai išdalinti. Vientisas sąlytis ir santykis su žmogumi, jo gyvenimu mane išlaikė šiame teatre.
Visus tuos metus buvau ir tebesu atsakingas už trupę, už aktorių branduolį, jų kūrybinį augimą, kuris priklauso nuo parenkamų pjesių, režisierių. Klaipėdos teatras visuomet garsėjo stipriais aktoriais. Širdyje jaučiu, kad prie to ir aš esu nemažai prisidėjęs. Nuolat lankydavausi teatro ir muzikos akademijoje, siūlydavau nužiūrėtiems aktoriams atvažiuoti į Klaipėdą, be to, ir pats auklėjau jaunąją kartą. Į mūsų trupę įsiliejo trys mano ruoštos aktorių laidos.
Pirmieji mokiniai – aktoriai Nelė Savičenko, Kęstutis Macijauskas, Valentinas Klimas, Igoris Reklaitis, Kazimieras Žviklys, į teatrą atėjo 1980 metais. 1996-aisiais jų gretas papildė antroji jaunųjų aktorių laida, baigusi Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Tarp absolventų buvo jau gerai žinomi Eglė Jankaitė, Jolanta Puodėnaitė, Edvardas Brazys, Liutauras Kasulaitis.
- Visi Jūsų auklėtiniai vadinami „gaidžiukais“ ir tokiu vardu jie itin didžiuojasi. Ar visada skambi ir tikrai lietuviška pavardė leido ramiai gyventi?
Vaikystėje, žinoma, buvau ne kartą užgauliojamas, juk vaikai yra labai žiaurūs. Jie nuolat erzindavo ir prašydavo pagiedoti. Labai žeisdavo, vis galvodavau, kad kitų pavardės tokios gražios, o mano nei šiokia, nei tokia.
Paguodą teikdavo suolo draugas, turėjęs Vėžio pavardę. Tuomet atrodė, kad maniškė kur kas gražesnė, nes pats vėžys – agresyvus ir su žnyplėmis – kėlė neigiamas asociacijas.
Visiems kyla klausimas, kiek pavardė atitinka charakterį. Gaidys yra seksualus, truputėlį pasileidęs, visus žadinantis rytais. Neramus, bet sėslus paukštis, jis toli juk nenuskrenda. Tupi ant tvoros, geriausiu atveju – ant stogo. Man būdingas tik gaidiškas purkštelėjimas, mat greitai užsiplieskiu, tačiau pykčio ilgai nenešioju. Nesu nei peštukas, nei palaidūnas, todėl galiu pasakyti, kad pavardė nenusako žmogaus būdo.
- Likimo ironija, bet šeimą sukūrėte su aktore Elena Gaigalaite?
Iš tikrųjų taip. Likimas suvedė ir surišo du naminius paukščius. Žmona pasakojo, kad ir ją vaikystėje ne kartą erzino dėl pavardės. Sakydavo: „Gaigalaitė ne viena, pjovė gaidį balana.“
Šiaip apie mane sukasi daug paukščių. Klaipėdos teatre dirbo aktorius V. Paukštė, J. Sakalaitė, R. Karvelis. Todėl šį teatrą tiksliausia vadinti ne Gaidžio, o paukščių teatru.
Laiko ir laikmečio ženklai
- Jūs teatre daugiau nei keturis dešimtmečius. Kuo skiriasi ankstesnės ir dabartinės kartos aktoriai, jų sąmonėje susiformuota teatro samprata?
Bėgant laikui žmonės labai keičiasi. Su amžiumi ateina ramumas, protas, filosofiniai apmąstymai. Jaunimas išsiskiria karštumu, impulsyvumu, dideliais reikalavimais, nesugebėjimu, o gal nenorėjimu gilintis į esmę.
Prieš pora metų išleidau trečiąją jaunųjų aktorių laidą ir aštuonis iš jų priėmiau į trupę. Jie pateko į siaubingą situaciją – teatrą be teatro. Mūsų avarinės būklės pastatą uždarė ir pradėjo rekonstruoti. Kada baigs, niekas nežino.
Atėjus naujiems žmonėms, kultūros ministerija nedavė papildomų etatų ir jie tapo tarsi be vietos. Labai sunkiai aktorius po pusę etato „sukaišiojom“ kaip scenos darbininkus, pagalbinius darbuotojus. Jie nesipriešino ir, kas keisčiausia, nerodė jokio nepasitenkinimo ar pasimetimo. Gaudami 350 litų teatre, jie puikiausiai sugeba pinigėlių prisidurti kitais būdais. O senesnės kartos aktoriai nuolatos zyzdavo, skųsdavosi, būdavo viskuo nepatenkinti, suirzę.
Nors dabartinė situacija liūdna, mūsų teatras turi ateitį. Tikiu jaunais žmonėmis, jų gebėjimu išsilaikyti, atlaikyti įtampą ir ištverti visus išbandymus.
- Kaip vertinate aktorių darbą menkaverčiuose televizijos serialuose, įvairiose laidose?
Tai yra komercija ir nieko per daug nepakeisi. Aktoriai į ją lenda, nes jų algos mažos, o gyventi ir pragyventi reikia. Todėl pašalinį uždarbį kino studijoje, televizijoje vertinu teigiamai. Skaudu tik tai, jog kuo tolyn, tuo meniniu atžvilgiu pigyn ritasi darbai televizijoje. Dažnai įvairias laidas, serialus gėda žiūrėti.
Imtis ar nesiimti, kaip mes sakome, „chaltūrų“ – kiekvieno reikalas ir pasirinkimas. Negali per daug kištis, nors kartais pasakau kokią repliką. Būna, kad aktorius susigėsta ir pasiūlymo atsisako.
Antra vertus, klaipėdiškiai aktoriai nėra išpaikinti televiziniais pasiūlymais. Laidose dalyvauja gyvenantieji arčiau Vilniaus.
- Ar kada nors gailėjotės pasirinkęs tokį gyvenimo kelią?
Niekada nesigailėjau ir net neįsivaizduoju, kad būčiau galėjęs eiti kitu keliu. Nors ir būta daug ir didelių nusivylimų, pasukau reikiama linkme.
Baigęs vidurinę mokyklą, nežinojau, kur stoti. Į aktorinį nuėjau tik norėdamas išbandyti savo jėgas. Tiesa, aktoriaus ląstelių viduje turįs pajutau kur kas anksčiau, nei nusprendžiau praverti konservatorijos duris. Būdavo, žiūriu kokį spektaklį ir vis galvoju, kad reikėtų kiek kitaip vaidinti, akcentuoti kitus dalykus. Viską per savo filtrą perleisdavau.
Apsispręsti padėjo ir mano bendraklasiai, būsimieji garsūs aktoriai Rolandas Butkevičius, Rimgaudas Karvelis ir būsimasis režisierius Vytautas Čibiras, kurie jau mokyklos laikais aktyviai dalyvavo dramos būrelio veikloje.
Nors ir norėjau tapti aktoriumi, juo netapau. Turiu du diplomus. 1958 metais, kai gavau aktoriaus diplomą, buvau kviečiamas į Klaipėdos dramos teatrą aktoriumi, tačiau išvažiavau studijuoti režisūros į Valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Kursą rinko išskirtinės asmenybės: Marija Knebel ir Aleksejus Popovas. Po penkerių metų likimas vėl bloškė į Klaipėdą. Tik šį kartą kaip režisierių.
- Tik senatvėje ryžotės pirmam dideliam vaidmeniui teatre. Spektaklyje „Pikviko klubo užrašai“, pastatytame pagal Čarlzą Dikensą, vaidinote pagrindinį herojų Semiuelį Pikviką. Po šio debiuto apie Povilo Gaidžio sceninį žavesį kalbėjo visa Lietuva. Kas sunkiau – režisuoti ar vaidinti?
Mano pagrindinė specialybė – režisierius. Nors kartais visai nieko pabandyti ir vaidinti, juk turiu diplomą (garsiai juokiasi – aut. past.). Režisierius šiaip ar taip turi būti aktoriumi. Man šis vaidmuo buvo kaip įrodymas, kad ketverius metus studijuodamas aktoriaus meistriškumo katedroje laiko veltui neleidau.
- Jūsų kaip režisieriaus kraitis įspūdingas – apie aštuoniasdešimt spektaklių. Ką statote dabar?
Pastaruoju metu labai pamilau prancūzų dramaturgą, filosofą, rašytoją Ericą Emanuelį Schmittą. Esu pastatęs jo filosofinę komediją apie filosofą Denį Didro „Paleistuvis“, praėjusių metų pabaigoje pasirodė premjera „Oskaras ir ponia Rožė“. Dviejų dalių elegijoje pasakojama apie sunkiai sergantį berniuką, kurį lankanti moteris paskatino rašyti laiškus Dievui.
Šiuo metu repetuoju „Meilės tektoniką“. Trys pagal to paties autoriaus pjeses pastatyti spektakliai sudarys nenutrūkstamą grandinę pokalbių apie skirtingus jausmus – amžiną meilę, gyvenimo prasmės paieškas.
