Stebint šios aktorės darbus, mėginant suvokti darbo tempą, galima pajusti iš jos sklindančią moterišką ramybę.
Romantiškoji Džuljeta, džiaugsminga ir užsispyrusi Elena „Vasarvidžio nakties sapne“, aikštingosios paauglės Olga („Ugnies veide“) ir Lulu („Shopping and Fucking“), veidrodžių atspindžiuose ir gėlėse paskendusi Ofelija, likimui paklususi Sonia „Dėdėje Vanioje“... Rasa Samuolytė sukūrė keliolika vaidmenų teatre, o po Algimanto Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ į atmintį įstrigo ir kino gerbėjams. Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Hamletas“ atliktas Ofelijos vaidmuo pelnė šiai aktorei „Auksinį scenos kryžių“.
- Šiuo metu esate įsisukusi į OKT/Vilniaus miesto teatro dešimtmečio festivalio maratoną. Ką Jums reiškia senieji vaidmenys, palyginti su naujaisiais?
„Vasarvidžio nakties sapnas“ – tai mūsų kurso spektaklis, kurį vaidindami ypač jaučiame prabėgusį laiką. Kažkas vakar pajuokavo: „Kas galėjo pagalvoti, kad gavę vaidmenis šiame spektaklyje sudarėme kontraktą dešimčiai metų.“ Vaidindama jame jaučiuosi puikiai, su kolegomis koketuojame, o prieš spektaklį „sumetame rankas“ ir sušunkame kaip krepšininkai.
Prieš spektaklį „Shopping and Fucking“ visada jaučiuosi įsitempusi. Vos pasirodęs, šis spektaklis sukėlė kontroversiškų reakcijų. O dabar jau nebereikia nei bandyti ką nors įrodyti, nei stebinti, nei šokiruoti. Tai tiesiog buvo to laikmečio spektaklis. Šiandien per „Ugnies veido“ repeticiją susimąsčiau, pažvelgiau į kolegas ir mačiau jų veiduose patirtį. Prieš dešimt metų Gyčiui Ivanauskui buvo devyniolika, jis buvo tiesiog išsigandęs studentas, o aš – ką tik baigusi studijas.
Labai įsiminė nuotraukos, kurias akimis nufotografavau prieš dešimt metų. Dabar galiu tuos vaizdus palyginti. Nustembu ne dėl atsiradusių raukšlelių, o supratusi, jog vis dėlto prabėgo dešimtmetis, ir mano partneris jau ne studentas, o aktorius, suvaidinęs daug vaidmenų, sukūręs ne vieną spektaklį. Imu jausti ir matyti kiekvieno patirtis.
- Džuljeta, Lulu, Olga, Sonia, Elena, Ofelija... Ar visos šios be galo skirtingos moterys, scenoje įgyjančios Jūsų veidą, paliko savo pėdsakus?
Taip, manau, kad kažką palieka, praturtina. Vaidmenys man atidaro žmogaus pažinimo dureles. Tai ne naujiena – tokia profesija. Su kiekvienu darbu atrandu kažką nauja apie patį žmogų. Anksčiau negalvodavau apie artimąjį, apie kaimyną. O dabar, kai jau suvaidinta tiek žmonių, jų istorijų, man tasai paprastas gatvės žmogus tapo daug artimesnis. Nežinau, kas tai, tikrai nežinau.
Galbūt tai ateina kartu su gyvenimo patirtimi. Kalbant apie vaidmenis, Elena iš „Vasarvidžio nakties sapno“ man atnešė labai daug džiaugsmo, o štai Olgos iš „Ugnies veido“ vengiau, ji man nuo pat pradžių buvo atgrasi. Jos tekstai, tiesmukumas, nuolatinis savo pozicijos demonstravimas, „aštriai“ išgyvenama paauglystė... Tačiau pagalvojau, kad problema slypi manyje – nesugebu iki galo atsiriboti, o tai man trukdo dirbti.
Vidinė kritika neleido atsipalaiduoti ir suvokti, jog tokių žmonių yra. Juk Olga sako: „Tokių kaip aš šitame mieste mažiausiai pusė.“ Kai atsipalaiduoju ir tampu mažiau reikli bei kritiška personažui, kartu tampu mažiau kritiška ir žmonėms.
- Jums daugiausia teko dirbti su režisieriais Jonu Vaitkumi ir Oskaru Koršunovu. Kaip sekėsi kurti spektaklį „Dėdė Vania“ su jį režisavusiu prancūzu Ericu Lacascade’u?
Darbas su šiuo režisieriumi man leido suprasti, jog kartais kantrybė neturi ribų. Spektaklis, kurio kūrimo procesas iš tiesų buvo sunkus, man tapo išbandymu, ir nemanau, jog taip įvyko dėl to, kad režisierius – svetimšalis. Paprasčiausiai susidūrė labai skirtingi žmonės – režisierius ir trupė.
Režisierius labai aiškiai ir griežtai įsivaizdavo, koks turi būti darbo procesas, o trupė mąstė: „Tik taip ir ne kitaip?“ Aktoriai taip pat buvo suburti labai skirtingi. Darbas spektaklyje „Dėdė Vania“ buvo pamoka, jog privalu klausytis, sugebėti neįsikibti į savo nuostatas ar nuomonę, nes tai ir tėra tik nuomonė, nors tą akimirką ji atrodo teisingiausia. Tačiau aš noriu kurti, nenoriu tik dalyvauti. Man nepatinka, kai režisierius sako: „Neklausk, kodėl.“
E. Lacascade’ui buvo neįdomu, kodėl aktorius klausia „kodėl“. Šis režisierius atvažiavo su savais metodais. Su jais ir išvyko. Manau, kad per mažai buvo šių klausimų ir per mažai atsakymų, todėl kūrinys išėjo nevientisas, jam pritrūko išbaigtumo, visumos vaizdo. Gal po kurio laiko šis spektaklis atras savo kvėpavimą ir savo tiesą.
- Kuriant spektaklį šalia kiekvieno režisieriaus stoja ir scenografas bei kostiumų dailininkas. Teatre Jums teko dirbti su ne vienu iš jų. Su kuriuo buvo lengviausia?
Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tokios įdomios ir talentingos menininkės kaip Jūratė Paulėkaitė dar nebuvau sutikusi. Ji labai savitai „išskrodžia“ kūrinį ir pasiūlo daug minčių, idėjų. Jūratė, nepaisydama kitų nuomonės ar įsivaizdavimo, į kūrinį gali pažvelgti visiškai naujai. Tai atsispindi jos darbuose. Man patinka, kad tai nėra svajos, kaip galėtų būti. Jos idėjos iš tiesų realizuojamos. Su Jūrate be galo įdomu dirbti.
- Ar kuriant vaidmenį Jums labai svarbus kostiumas? Gal yra buvę, kad būtent kostiumas padėtų geriau suvokti vaidmenį?
Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Stepančikovo dvaras“ išties padėjo geriau suvokti vaidmenis. Kol nebuvo kostiumų, „slidinėjome“. Atsiradus jiems iš karto supratome, kaip turime vaidinti, kadangi apsivilkus kostiumais atsirado ir herojai. Be abejo, būna, kad kostiumas nei padeda, nei trukdo. Tiesiog juo apsivelku, tačiau – nesiremiu. Galbūt žiūrovui konkretus drabužis ir sukelia asociacijas, padeda atpažinti, tačiau aš lieku jam abejinga.
Kaip kuriate savo stilių, kai šalia nėra tuo besirūpinančių dailininkų?
Kai ilgai repetuoju ir šokinėju iš džinsų į sportinę aprangą, vis galvoju: „Va, viskas baigsis, tuomet aš apsirengsiu...“ Iš tiesų būna momentų, kai noriu kaip nors ypatingai apsirengti, o atidariusi spintą suprantu, jog nėra kuo. Tačiau tokiais atvejais išgelbsti smulkmenos.
Pavyzdžiui, pasidarau manikiūrą, nusilakuoju nagus raudonai ir jaučiuosi labai pasipuošusi. Kartais tiesiog noriu išlįsti iš kelnių ir segėdama bet kokiu sijonu jaučiuosi jau kitaip. Stiliaus ar griežto įsitikinimo, kaip turėčiau rengtis, neturiu. Šiuo metu norisi elegancijos, aukštakulnių batelių.
- Ar galėtumėte išvardyti tris šio sezono mados tendencijas?
Nežinau, kas madinga, bet žinau, ką norėčiau turėti. Visų pirma liemenuotą languotą lietpaltį. Didelius, patogius, gerai dengiančius akis ir kokybiškus akinius nuo saulės. Na, ir aukštakulnius...
- Ar turite mėgstamų parduotuvių (prekių ženklų), mados namų, kurių stilius Jums būtų itin artimas?
Ilgainiui supratau, kaip gera turėti kelias specialiai sukurtas sukneles. Labai gerbiu Agnę Kuzmickaitę ir esu be galo patenkinta jos sukurta suknele. Man vis pasiseka, kad drabužių man sukuria nuostabūs žmonės. Dovilė Gudačiauskaitė sukūrė suknelę „Nuodėmės užkalbėjimo“ premjerai. Ji turi savo istoriją ir yra daugiau nei vien tik drabužis, į ją „įsiūta“ daug gerumo.
- Kokie, Jūsų nuomone, yra itin svarbūs moteriškumo elementai?
Akys ir šviesi, nepavargusi oda. Nesvarbu, koks moters amžius, bet akys ir oda yra tarsi jos pasas. Nemanau, kad labai svarbi šypsena. Bet eisena – taip. Man gražu, kai moteris natūraliai elgiasi moteriškai. Kartais prabangūs drabužiai ir žinomi prekių ženklai visiškai nedera su juos dėvinčio žmogaus esybe, jo veidu. Man gražus organiškas derinys.
- Grįžkime prie teatro. Jis neretai lyginamas su čia ir dabar kuriama fikcija, suaugusiesiems sekama linksma ar tragiška pasaka.
Teatrą palyginti su pasaka suaugusiesiems šiandien vis sudėtingiau. Anksčiau, kai dar paauglystėje eidavau į teatrą, man tarsi pasaka būdavo uždangos prasiskleidimas. Svarbiausias tas momentas, kai iš už jos pasirodo kitas pasaulis. Taip teatras tikriausiai veikia jį įsimylėjusius arba jaunus žmones. Dabar reta spektaklių, po kurių žiūrovas galėtų pasakyti, jog tai buvo pasaka. Teatras vis labiau murdosi realybėje. Bet manau, kad šis laikas vėl ateis, jau dabar yra požymių, sietinų su tokiomis tendencijomis: į sceną pamažu sugrįžta barokas.
- O kinas?
Kinas turi daugiau galimybių įsupti žmogų į savitą vizualumą ir padėti jam užsimiršti. Žinoma, tai priklauso nuo žanro, stilistikos, siužeto, bet kino magija yra galingesnė. Žiūrovui galbūt padeda, kad jis mato gražų vaizdą, žiūri atsipalaidavęs, nes žino, kad galės išjungti, pakeisti kuo nors kitu. O teatre turi žiūrėti, iškentėti iki galo arba išeiti.
- Ir pati buvote paveikta šios kino magijos. Ne kartą esate minėjusi, jog Vikos vaidmuo Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“ Jums buvo ypatinga patirtis.
Taip, labai. Be galo drąsi patirtis. Labai džiaugiuos, kad tam ryžausi, ir vertinu. Džiaugiuosi, kad leidau sau tokią patirtį, kad neišsigandau. Būtent tuo periodu visos mano gyvenimo aplinkybės tarsi sakė, jog dabar tokiam darbui netinkamas laikas. Tačiau kai tai įvyko, labai smagu. Kinas užburia kitaip. Tik gaila, kad jis greitai baigiasi.
- Nuolat esate kupina energijos. Kur jos semiatės?
Kadangi vaidinu daugybėje spektaklių, turiu gyventi taip, kad nuolatos būčiau tinkamos formos. Reikia laikytis disciplinos. Žinau tam tikrus „mygtukus“ savyje, kuriuos paspaudusi jaučiuosi žvali. Didžiulis energijos šaltinis – žiūrovai. Repetuojant tris mėnesius galima ir „užgesti“.
Nuvažiavusi vaidinti į kitą miestą, kai reikia tiesiai žengti į sceną ir nėra laiko pasiruošti, energija atsiranda dėl adrenalino, laiko trūkumo, ekstremalumo. Dar vienas energijos šaltinis – vaikas. Negaliu grįžusi po spektaklio mirkti vonioje ir ilsėtis iki kito ryto. Po darbo dienos žaidžiu traukiniais, nes jam to reikia. Tada abu griūvame iš nuovargio ir susikūrę „autostradas“ iš pagalvių užmiegame.
- O kokia judviejų mėgstamiausia pasaka?
Labai mėgstame „Darbėnus“ – stebuklinga knygutė. Žiūrime, kaip klojamas asfaltas, maišomas betonas... Dar viena šauni knygelė – „Mamulė Mū“. Bet mano sūnui Adomui labiausiai patinka kuriamos pasakos. Atsigulame ir kuriame. Yra „serija“ apie du dramblius, o kai valomės dantis – pasaka apie Matą, kuris nevalė dantų, ir todėl jo skruoste gyveno kirmėlės.
Visos tos pasakos sugalvotos. Sekti jas nėra lengva, pati greičiau už jį užmiegu. Būna, kad ką nors praleidžiu, sūnus sustabdo ir primena, jog vieno ar kito epizodo dar nepapasakojau. Kuriu, o vaikas fiksuoja. Tai labai gražu. Guliu ir galvoju, juk jis ne tik pasaką, jis viską gyvenime fiksuoja ir deda į savo „bylą“.
- O kokia buvo Jūsų pasaka?
Labai mėgau klausytis pasakų iš plokštelių. Man patikdavo viena labai graži muzikinė pasaka „Mikė melagėlis“. Tačiau negalėdavau klausyti ir skaityti „Sigutės“. Puikiai atsimenu, kaip ten liežuvį ištraukė, koją nulaužė – kažkoks siaubų siaubas. Pamenu, itin patiko knyga „Vandenų šalis“. Labi patikdavo pasakos apie pilis, princus ir princeses, apie meilę.
- Kai šį pavasarį Jums buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“, tardama padėkos žodį scenoje prižadėjote sūnui, kad duosite jį panešioti. Ar davėte?
Daviau. Ceremoniją sūnus stebėjo per televiziją ir iš karto iš senelių pareikalavo kryžiaus. Vis dėlto jam teko palaukti kitos dienos. Susitikus iš karto prisiminė savo norą. Sakė: „Gražus kryžius, jis man į žvaigždę panašus, spindi. Jei mesčiau į dangų, tai žvaigžde pavirstų.“
Palieku Rasą vis dar nuo jos juoko aidinčiame grimo kambaryje, kuriame kalbėjomės po „Ugnies veido“ repeticijos. Staiga ji mane pašaukia – pamiršau jos dovanotą obuolį iš ekologinio turgaus. Išeinu nešina skaisčiai raudonu blizgančiu obuoliu ir paskendusi mintyse apie pasakišką moteriškumą bei jo paslaptis.
Žurnale "Express Mada" skaitykite:
"Moschino": talentingojo juokdario pasaka
Pasaulio mados naujienos
Grožio sostą - raudonplaukėms!
Vyrų mados namų "pi"
Įspūdžiai iš Venecijos karnavalo "Vyrai pudruotomis nosimis"
Vasaros pret-a-porter!