To laikotarpio istorinis patyrimas man, kaip ir daugeliui mano likimo lietuvių, įdegino gilias žaizdas širdyje ir sieloje, o patirtos traumos liko jokiais vaistais neišgydomos. Nė vienam mano bendraamžiui nėra lengva vartyti savo likimo dienoraštį.
Vienas lietuvių psichologas yra pasakęs, kad laimė yra tada, kai nėra nelaimių. Deja, nelaimių mano gyvenime buvo per akis! O laimė? Žinoma, aš ją suprantu, galbūt šiek tiek ir patyriau. Visą gyvenimą stengiausi ieškoti ir nepasakyčiau, kad dabar jos neturiu.
Jau savo gimimo dieną tapau našlaite, nes tėvas, mokytojas Jonas Survila, žymaus Eržvilko Knygnešio, įrašyto į marmurinę Knygnešių stelą Kauno istorino muziejaus sodelyje, Martyno Survilos sūnus, Orienburgo kalėjime už pasipriešinimą rusų okupacijai buvo nuteistas mirties bausme ir mano gimimo dieną sušaudytas.
Po penkerių metų šalia gražiosios gimtosios mano sodybos vartų ant minų žuvo du vyresni už mane broliai, o pats vyriausias, aštuoniolikmetis brolis Algirdas Survila, Aukščiausiojo karo tribunolo nuteistas ir ištremtas į Sibirą, į pačią šiauriausią gyvenvietę Dudinką, pažino visus sovietinių budelių kankinimus ir pažeminimus. Iš ten grįžo tik po Stalino mirties.
Mudvi su mama, sužinojusios, kad esame įrašytos į ištremiamųjų sąrašus, kas naktį palikdavome namus ir visur, kur tik buvo įmanoma: miške, bulvių rūsiuose, tvartuose, šieno kūgiuose, slapstydavomės nuo ištrėmimo į Sibirą. Kartais penkiamečiai vaikai užaugę to laikotarpio ir visai neprisimena, tačiau aš smulkiai visus siaubus prisimenu ir jų niekada gyvenime nepamiršiu! Jie atėjo ir gyvena su manimi net gražiosiose Alpėse.
Iš mano sodybos tarp senų kaštonų alėjos bėgo keliukas į judrų Raseinių-Jurbarko plentą, kuriuo kasdien pėsčia, dviračiu ar žiemą slidėmis vykdavau į Raseinių vidurinę mokyklą. Prie gimtosios kryžkelės pasitikdavo legendomis apipintos vieno pirmųjų lietuvių liaudies folkloro užrašinėtojo dvarininko Davainio-Silvestravičiaus dvarvietės griuvėsiai. Toji vieta man priminė vieną mano šeimos dinastijos šventą atminimą, mano prosenelį iš Mamos pusės – Vincentą Bakutį – aktyvų Davainio-Silvestravičiaus talkininką, užrašinėjantį aplinkinių kaimų tautosaką...
Štai kodėl spaudos draudimo panaikinimo šventę gegužės 5–ją aš visada pagarbiai sutinku ir švenčiu net Šveicarijos Alpėse, nors čia niekas net nežino, ką reiškia žodis knygnešys arba daraktorius... Tokių žodžių nėra net storiausiuose garsiuose visoje Vakarų Europoje Dudeno žodyno tomuose...
Esu įsteigusi savo senelio Knygnešio Martyno Survilos piniginę premiją dabartiniams Lietuvos knygos mylėtojams. Ta premija visą dešimtį metų iš savo asmeninių lėšų apdovanodavau darbščiausius Lietuvos mokytojus, bibliotekininkus, leidyklų darbuotojus...
Lietuviškos Spaudos diena man visada giliai šventa!
Visam gyvenimui prisirišau prie gimtojo Žuveliškių kaimo Raseinių rajone senųjų vaizdų, juos dažnai pasapnuoju ir čia, Šveicarijoje. Dabar tie vaizdai seniai sunaikinti, ten nutiestas Kauno-Klaipėdos greitkelis, iškasti modernūs tvenkiniai su žvilgažvyniais karpiais, buvusioje tėvų žemėje Žuvininkystės ūkio turtuoliai pasistatė modernų viešbutį-restoraną „Karpynė“... Tikiuosi, kad kada nors pakvies ir mane, paprašys papasakoti tos žemės žmonių likimus...
Savo tėviškę nuolat sapnuose regiu iki pamatų karo sudegintą, su sodo kampe keliolika metų po karo likusiu stovėti ąžuoliniu apdegusiu kryžiumi, ant kurio dar laikėsi suanglėjęs Kristus... Šalia namų dumblinomis akimis žiūrėjo nendrėse ir ajeruose paskendęs tvenkinys, iš kurio godžiai atsigerdavo keliaujančių pro šalį kaimiečių suvargę arkliukai. Apie tuos obuolmušius ir sarčius dar pradinėje klasėje parašiau gražų rašinėlį, tačiau savo mokytojo buvau iki ašarų sugėdinta ir išbarta, nes parašiau ne taip kaip visi! Nuo to laiko ilgai stengdavausi rašyti taip, kaip visi...
Tęsdama pokalbį vėlesnių savo kūrybinių bandymų tema, galėčiau pripasakoti pačių neįtikėčiausių dalykų, kaip buvo taisomi mano rašiniai ar eilėraščiai. Berods, aštuntajame dešimtmetyje parašiau eilėraštį „Tostas“, kuriame buvo tokios eilutės:
Už tai, kad džiaugiamės.
Už tai, kad kenčiame.
Už tai, kas draudžiama.
Už tai, kas leidžiama....
Už tuos, kam lenkiamės.
Už tuos, kam meldžiamės.
Kuriuos prakeikiame
Ir vėl atleidžiame... ir t. t. ir t. t.
Neužilgo gavau sovietinio redaktoriaus laišką, kuriame jis rašė, kad mano eilės visai neatitinka tarybinio žmogaus požiūrio. Tarybinis žmogus niekada nekenčia, niekas jam nėra draudžiama, jis niekam nesimeldžia ir niekam nesilanksto!!! Eilėraštis jokiu būdu negali pasirodyti pažangioje tarybinėje spaudoje! Tačiau labai platus mano bičiulių ratas jį išmoko ir deklamavo atmintinai. Iki šiol mano Tėvynėje „Tostas“ paplitęs ir nepamirštas, tapęs jau lyg liaudies daina...
Kiekvienam aišku, kodėl sovietinio režimo metais aš neturėjau jokių perspektyvų net pretenduoti į galimybę kada nors tapti rašytoja, nors tam ir norų, ir talento turėjau. Net nepasakyčiau, kada pradėjau rašyti. Man pačiai atrodo, kad visą gyvenimą nieko daugiau neveikiau, tik rašiau... Juk vien filologės specialybės pasirinkimas ir sėkmingas lietuvių kalbos ir literatūros studijų baigimas 1972-aisiais metais Vilniaus universitete kalba už save.
Mano diplominis darbas apie žymaus nepriklausomos Lietuvos rašytojo Vinco Krėvės kūrybą, gavęs patį aukščiausią įvertinimą, irgi kreipė į mokslinę disertaciją, tačiau tam kelią tuojau pastojo juodoji mano, taip pat ir Krėvės, likimų dosjė Vilniaus KGB rūmų archyvuose...
Sena ir ilga svajonė tapti rašytoja pagaliau išsipildė. Esu priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą ir, žinoma, tuo labai džiaugiuosi.
Neužilgo švęsiu savo gyvenimo kalnų šalyje dvidešimtmetį. Iš pradžių jaučiau mentaliteto skirtumą, privalėjau keisti mąstymą bei gyvenimo būdą. Išsilavinę šveicarai turi šimtamečius ryšius su Rytų filosofijomis, yra tikintys, išstudijavę pasaulio religijas ir kultūras, atviri ir drąsūs visam pasauliui, moka po kelias užsienio kalbas, yra labai tolerantiški visoms tautybėms, rasėms, religijoms, orientacijoms – tai mane labai žavi. Vienintelė galimybė įsikurti toje šalyje XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo – ištekėti už Šveicarijos piliečio.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad gyvenimas čia man buvo tik rožėmis klotas. Savo sunkiai sergantį vyrą turėjau slaugyti nuo pat pirmos santuokos dienos ir būti šalia jo, negalėdama net aštuonerius metus pagalvoti apie kokias nors atostogas ar atvykimą į Lietuvą!
Privalėjau ieškoti darbo, kurį rasti atvykusiai iš ateistinės, jokio gero vardo Vakaruose neturinčios Sovietų Sąjungos tada buvo ypač sunku. Vienintelė mintis – sugrįžti atgal į Lietuvą, kankino ir kankina iki šiol. Nematau jokių motyvų ir priežasčių, kurios mane nuo tokio noro galėtų sulaikyti... Laukiu tik parankaus laiko – kada tai įvyks...
Beveik visą dešimtmetį buvau pasinėrusi į visuomeninį darbą – atsakingas Šveicarijos lietuvių bendruomenės prezidentės pareigas. Jos pareikalavo daug jėgų, laiko, ištvermės, tačiau visada nugalėdavo šventa pareiga Tėvynei, vidinės paskatos atiduoti savo jėgas brangiausiam tikslui – lietuvybės Alpių šalyje išsaugojimui ir išlaikymui. Nepaprastai gražiai ir tvirtai susidraugavau su senąja Šveicarijos lietuvių emigrantų karta, apie kurią, surinkusi iš įvairiausių Šveicarijos ir Lietuvos archyvų medžiagą, 2005 metais išleidau knygą „Alpių lietuviai“.
2004 metais parašiau knygą apie veterinarijos gydytoją, Šveicarijos lietuvį emigrantą, aktyvistą Vaclovą Dargužą, 1997 metais – romaną apie emigranto ir okupuotos Lietuvos atstovės likimus „Degėsių gėlės“, o 2007 metais romaną „Vartai Nr. 3“ apie vienos dabartinių laikų emigrantės lietuvaitės analogišką patirtį.
Iš panašių emigrantinių patirčių ir išgyvenimų gimęs ir mano paskutinis eilėraščių rinkinukas „Alpių miražai“ (2009), išleistas lietuvių kalba vienoje Vokietijos leidykloje, su taip pat Šveicarijos emigrantės, lietuvės dailininkės Birutės Gujer, dirbančios Ciūricho Kultūros ir dailės institute moksline bendradarbe, gražiu dizainu.
Knygoje yra tokia miniatiūra:
Kalnų gyventojai
Kitaip supranta žodžius:
VILTIS,
PRASMĖ,
TIKSLAS.
Pavydžiu jiems
VERTIKALAUS
Mąstymo...
Tikiuosi, kad jau šiek tiek kalniečių vertikalaus mąstymo sugebėjau įsisavinti ir galiu drąsiai šiandien patvirtinti, kad mano ištekėjimas (1991) ir pasilikimas Šveicarijoje – likimo, istorijos ir Dievo dovana.
Sakoma, kad tikrovę visada sunku įvardyti ir įvertinti. Pripratau prie kalnų, žaviuosi jų galybe, sugebėjimu pakeisti mano santykį su Laiku, kitais būdais prisiderinti ir susitaikyti su savimi ir pasauliu... Branginu suvokimą gyventi naujai, kitaip nusiteikti aktyviai veiklai.
Tik užverčiu galvą į Alpių viršukalnes ir manyje suskamba Maironio, S. Nėries, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino posmai... Pajaučiu J. Biliūno, J. Savickio, Šatrijos Raganos, S. Gedos kūrinių turinio svorį, tūrį ir šviesą. Toks brangus Jų tautinis palikimas suskamba šalia manęs Alpių kalnuose!
Kalnai man padėjo atverti kūrybai visas skaudaus likimo duris, apvalė nuo likimo apnašų, suteikė jėgų. Kalnai sukurti ne vien grožio ir galybės jausmams išreikšti. Žmonės juose ieško savęs, savo gyvenimo, savo praeities ir ateities. Kalnuose galima ir skraidyti, ir žūti...
Žaviuosi, kai Alpės keičiasi ne tik keičiantis metų laikams, bet ir tiesiog mano akivaizdoje! Jos gali būti ir sentimentalios, ir romantiškos, ir šėtoniškai grėsmingos. Tik kalnietis pajaučia tikrąją savo jėgos galybę, nes jam jau vaikystėje ne vieną kartą tenka susidurti akis į akį su mirtimi...
Dažnai Alpės man primena Baltijos jūrą: gražią, šviečiančią nakties pilnatyje, su be pabaigos raibuliuojančiu ant bangelių keliu į nežinios tolius, spindinčią, rytų saulės nutviekstą, taip pat ir maištingą, grasinančią, grūmojančią negandomis ir artimų žmonių žūtimi.
Apie Alpių šalies žmones noriu parašyti dar ne vieną kūrinį. Tikiu, kad suspėsiu. Juk prisideda dar ir žinojimas, kad mirsi, nenoras išnykti be pėdsakų bent artimųjų rate, kurių turiu ir Lietuvoje, ir Šveicarijoje. Tos skirtingos šalys man yra labai brangios. Su amžiumi ir su naujomis patirtimis išryškėja ir visa gyvenimo prasmė.
Toji gyvenimo samprata, kurią atsivežiau iš Lietuvos, labai pasikeitė. Pasikeitimus puikiai suvaidino senoji klasikinė chrestomatinė išmintis: „LAIKAS IR VIETA“. Turiu ir geriausias materialines sąlygas, ir skaidriausias dvasingumo erdves...
Visos mano dienos dabar (išėjus į pensiją) – ištisas laisvalaikis, kurį galiu skirti kūrybai, skaitymui ir kultūriniams renginiams: teatrui, klasikinės muzikos koncertams, muziejams, dailės parodoms, įdomioms išvykoms – viskam, ko visą gyvenimą šaukėsi mano siela... Laikau didžiausia laime, kad trečiasis gyvenimo etapas gali būti toks, o ne kitoks. Kasdien dėkoju už tai Dievui ir likimui.
Labai trokštu rašyti apie šių dienų lietuvių likimus, atspindėti dvidešimt pirmojo amžiaus žmogų, gainiojamą po pasaulio žemėlapį, ieškant geresnio lizdo sau ir savo vaikų ateičiai. Tai naujas Lietuvos ir lietuvių istorijos puslapis, kokio niekada dar nebuvo...
Rašau naują romaną, apie kurį dar anksti kalbėti.
