Pirmiausia į teatrą veda idėjos, o kai atsiduri teatro scenoje, tave apsupa dėmesys. Būdamas vaikas, dažnai lankydavausi teatre ir tai tapo tam tikra bendravimo forma, o ją kiekvienas renkasi skirtingą. Teatras man visą gyvenimą buvo kažkas nepaprasta, todėl baigęs mokyklą stojau studijuoti aktoriaus specialybės, tačiau nesėkmingai. Dėl to tikriausiai galėčiau kaltinti tuomet lūžusią koją, nes nepavyko suvaidinti to, ko prašė komisijos nariai. Stojau ir antrą kartą – jis buvo sėkmingas ir dabar jau beveik 10 metų kaip „gyvenu“ scenoje.
– Nuo pat vaikystės gyvenote Panevėžyje, tačiau prieš metus persikėlėte į sostinę. Kodėl taip nusprendėte?
Galiu drąsiai teigti, jog esu tikras Panevėžio patriotas, nes jame gyvenau 30 metų, tačiau gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas ir jau metus gyvenu sostinėje. Žinoma, gimtasis miestas man visada liks ta vieta, į kurią miela sugrįžti ir dirbti, bet gyvenimas juda į priekį, todėl teko priimti sprendimą – kraustytis į Vilnių.
– Ar galite sakyti, jog didžiausią įtaką šiam Jūsų žingsniui turėjo tai, kad sostinėje didesnės galimybės?
Tikriausiai tik tai ir buvo pagrindinis dalykas, kas padėjo man apsispręsti, kur gyventi. Vilniuje yra didesnė erdvė bei galimybės tiesioginei mano profesijai. Na, o į Panevėžį aš grįžtu gana dažnai, nes čia taipogi turiu veiklos – esu etatinis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius.
- Esate filmavęsis keliose reklamose, filmuose, serialuose. Taip pat režisuojate ir vedate renginius. Ar nemanote, jog ši veikla tikrąjį aktoriaus darbą paverčia komercija, o gal tai tik kvailas stereotipas?
Tada aš Jūsų klausiu: o kas kitas, jei ne aktorius, turi atlikti šį darbą? Mano aktorių kartai jau nebėra tokių dalykų, kaip lengvatinės sąlygos įsigyjant butą ar automobilį, todėl norint normaliai gyventi, reikia kažkaip suktis.
Kiekviena sritis, kurioje aš dirbu – savotiškai įdomi, nes joje aš galiu realizuoti save ir tai yra svarbiausia. Žinoma, kai kurie vyresniosios kartos aktoriai pasisako prieš aktoriaus darbą reklamose, tačiau mano kartai šis klausimas jau nebekyla.
– Ar turite sau mylimiausią vaidmenį, kurį galėtumėte vaidinti daugybę kartų?
Visi vaidmenys yra vienodai brangūs ir nė vieno negalėčiau išskirti. Kaskart gavęs tam tikrą personažą, aktorius ilgai ieško jo charakterio ypatumų, jo būdo ir plastikos. Dažnai tai surandama tik po keleto premjerinių spektaklių – tai gali įvykti ir po dešimto ar net penkiolikto spektaklio. Tai reikalauja nemažai pastangų, todėl kiekvienas vaidmuo savaip brangus.
– Koks iš tiesų yra Darius Petkevičius, kai nusivalo grimą ir nusirengia sceninį kostiumą? Esu toks kaip ir visi žmonės – su savais džiaugsmais ir vargais, su gyvenimo duobėmis ir atradimais. Gal vieniems priimtinas, o kitiems ne. Nežinau. Esu toks, koks esu.
– Turite dukrą ir sūnų. Ar jie lankosi tėčio darbe, stebi jo vaidybą ir ar patys dar nesvajoja apie aktoriaus duoną?
Žinoma, kad lankosi. Aš tikrai nesergu baime, kad mano vaikai norės būti aktoriais. Vaikai stebi ne tik tuos spektaklius, kuriuose vaidina jų tėtis, tačiau ir kitus, nes, mano manymu, teatras yra gera vaikų auklėjimo forma. O jeigu jie ir norės sekti tėčio pėdomis – to jiems tikrai nedrausiu.
– Kaip vertinate savo vaidmenį „Domino“ teatro spektaklyje „Striptizo ereliai“?
Aktoriui vertinti save yra labai sunku, tai žiūrovo bei kritiko darbas – lai jie ir vertina mane. Man pačiam šis spektaklis įdomus, nes jame daug atitikimų šių dienų realijoms Lietuvoje, kada žmogus, turėjęs darbą, greitai gali jo netekti.
Mano personažas Šefas stengiasi atsikratyti blogų minčių ir ieško išeities iš sunkios padėties savo ir draugų kasdienybėje – visa kompanija neturi darbo, tačiau nėra padėties be išeities. Todėl visiems skaitytojams noriu palinkėti, jog kad ir kaip bebūtų blogai, reikia ieškoti išeities, nes ji tikrai yra, o pats gyvenimas, mano manymu, pažymėtas pliuso, o ne minuso ženklu.
– Scenoje Šefas po ilgų įkalbinėjimų sutinka nusimesti rūbus. O ar realiame gyvenime Darius Petkevičius ryžtųsi tokiai avantiūrai?
Kiekvienas turime tam tikrą žinių bagažą, kuris gyvenime vienu ar kitu atveju vis tiek praverčia. Jeigu jau taip atsitiktų, kad netekčiau darbo (pašnekovas triskart nusispjauna per kairį petį), manau rasčiau sferų, kur galėčiau save realizuoti. Nepražūčiau! Beje, aš neatitikčiau tikrųjų šokėjų standarto, o spektaklis „Striptizo ereliai“ yra smagi pramoga ne tik moterims, bet ir vyrams, kurie mėgsta gerą humorą.
– Ką veiktumėte gyvenime, jeigu nebūtumėte aktoriumi?
Palaukit, aš dar noriu juo pabūti! Manau, dar turiu daug ką nuveikti scenoje.
