Ką dabar veikia gabi violončelininkė iš Lietuvos? Šiuo metu Agilė gyvena Toronte, groja Kitchener-Waterloo kameriniame orkestre ir dėsto Tarptautinėje muzikos akademijoje. Ji turi per 40 jaunųjų mokinių, per pamokas įdėmiai klausančių dėstytojos patarimų. Lietuvoje ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, stažavo Berlyno menų universitete W.Schmidt, I.Gronich klasėse, meistriškumo mokėsi pas profesorių Davidą Geringą.
Pustrečių metų - kaip viena diena
Toronte Agilės vakarai skirti namams. Su sužadėtiniu Edžiu Agilė kalbasi lietuviškai. Nors Edis gimęs Kanadoje, tačiau jo šaknys - Lietuvoje. Žinau, kad ją čia atvedė ne lobio ir ne geresnio gyvenimo paieškos. Ir jeigu pasakysiu, kad pagrindinis dalykas buvo šeimos relikvija - nesuklysiu. Nors šios relikvijos nepaliesi rankomis, ji neturi materialaus pavidalo. Ji yra tai, kas čia liko, kai seniai seniai, dar XX a. pradžioje, Kanadoje apsigyveno Nickas Storyk - išeivis iš Ukrainos, Agilės prosenelis.
Tai buvo 1904-ieji. Po šimto metų, 2006-aisiais, istorija pasikartojo: į Kanadą atvyko Nicko proanūkė. "Kai važiavau, maniau, galbūt aš pratęsiu prosenelio gyvenimo istoriją", - sakė Agilė. Ir tada jau pats laikas kalbėti apie jį - žmogų iš praeities, prie kurio gyvenimo labai norėjo prisiliesti jo proanūkė. Ir jai pavyko.
Išvykai žinodama, kad pasiliksi?
Vienus metus buvau nutarusi gyventi Kanadoje. Praėjo pustrečių, o atrodo, lyg tik vakar būčiau atvažiavusi. Vykau, nes man buvo įdomi šeimos istorija, norėjau kuo daugiau sužinoti apie prosenelį Nicką.
Kaip jį radai?
Įvyko tikras stebuklas. Dabar neįsivaizduoju, kaip man tai pavyko? Ir vėl - tai likimas. Iki manęs niekas iš mūsų giminės nebuvo matęs nei jo kapo, nei tos vietovės, kur senelis gyveno. Jaučiau širdimi, kad man pavyks visa tai išsiaiškinti. Tik atvykusi internete ieškojau informacijos, kur juodu su prosenele gyveno. Ir atradau - tai buvo Britų Kolumbijos provincijoje esantis Vankuveris, Vakarų Kanada. Nuo Toronto, kur gyvenau, iki Vankuverio vien lėktuvu teko skristi penkias valandas.
Kas buvo tavo prosenelis?
Angliakasys. Daugelis emigrantų XX a. pradžioje dirbo šachtose. Jis dirbo netoli Vankuverio esančiame Blakeburno miestelyje. Dabar ten nieko nėra - jis vadinamas miestu vaiduokliu. Nuskridome, o dar iš Vankuverio reikėjo gana toli važiuoti. Tai nėra paprasta - kalnai, daug sniego. Iš ryto atsikėlusi užsispyriau, kad tuoj pat turime važiuoti ieškoti Blakeburno. Ir tai lėmė šeštasis pojūtis - nes jeigu būtume palaukę, nebūčiau radusi senelio kapo.
Po penkių valandų pravažiuoti jau buvo nebeįmanoma: kalnų keliai buvo užversti sniegu, kuris ištirpsta tik pavasarį. Prosenelio kapą suradau pernai, gruodžio 28 dieną. Paskui vykome ieškoti miesto ir namo, kuriame gyveno Storyk šeima, kai tik atvyko į Kanadą, kur gimė mano senelis. Plaukėme į Vankuverio salą, kur yra Nanaimo miestas. Ten ir suradau tą namą. Būtent tame name gyveno prosenelis, kai sukūrė šeimą, paskui gavo darbą kitame mieste ir išsikėlė. Dar sužinojau, kad jis buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis - kaip Kanados kareivis kariavo Anglijoje.
Kodėl ieškojai to, kas nieko nepakeis?
Man šeimos istorijoje viskas buvo neaišku. O taip stipriai jutau, kad ji - dalis manęs, tai mano kraujas. Prosenelė Galina nieko nepasakojo, juk ji gyveno sunkiai - liko našlė su vaiku, sovietų laikais buvo persekiojama, nes atvyko iš Kanados, tai įtartina, gal kokia šnipė. Kai tik jos paklausdavau apie praeitį, ji: "Nieko, vaikeli, neklausinėk." Man knietėjo viską sužinoti, kas ten atsitiko, kodėl grįžo į Lietuvą. Turėjau tikslą sužinoti. Ir sužinojau!
Nickas negrįžo namo
...Vieną vakarą, kai po darbo važiavome pustuščiu troleibusu per naktinių žibintų apšviestą Vilnių, paklausiau kolegės Nijolės Storyk: "Klausyk, kodėl tavo Agilė išvyko į Kanadą?" "Todėl, kad ten gimė mano tėvas." Labai lengvai ir paprastai, lyg kalbėtume apie gerai pažįstamus žmones, Nijolė pradėjo pasakoti. Kanadoje gyveno jos senelis Nickas su šeima, kol vienas rytas pakeitė turbūt ne tik jo, bet ir visų dar negimusių Storyk likimus. "Tą rytą senelė sakė: "Eik, eik į darbą." Senelis nenorėjo. Jis tarsi kažką nujautė. Išėjo, bet sugrįžo. Jis taip karštai tada bučiavo senelę... Ir vėl išėjo. Daugiau niekada nebegrįžo..."
Tai buvo vienas didžiausių Kanados istorijoje anglių kasyklų sprogimas. Per jį žuvo 46 vyrai, tarp jų ir 36-erių Nickas Storyk. Priežastis - šachtoje susikaupė per daug dujų. Kaip tik tuo metu Nickas jau kilo į viršų - rankoje laikė kavos puodelį ir sumuštinį. Pietų metas, dar kelios minutės, ir jis būtų pasiekęs šachtos viršų. "Senelė neliko Kanadoje - su sūnumi išvyko į Lietuvą. Buvo labai sunku, bet jį užaugino. Paskui jau viskas klojosi įprastai, kol Agilė išvyko į Kanadą. Niekas iš šeimos narių nebuvo matęs senelio kapo, nei namo, kuriame jis gyveno. O ji perskrido vos ne visą Kanadą ir surado," - baigė pasakoti Nijolė.
Nuo to laiko Blankeburno miestelis tapo ramybės oaze. Jame ilsisi visi šachtoje žuvę vyrai. Kai sniegas jau dengė paminklines lentas, tą dieną vieno iš jų proanūkė jį nužėrė ir savo ranka sušildė niekada nelankyto kapo paminklinę lentą, kurioje įspausti žodžiai "Nick Storyk".
Dovana mamai
Agilė ne tik internete rinko informaciją. Ji surado žmogų, kuris apie šio miestelio istoriją yra parašęs knygą. Ji prasideda pasakojimu, kaip keturi vyrai, vienas jų - Nickas Storyk, kyla iš šachtos į viršų, laikydami rankose pietų užkandžius. "Tam autoriui nusiunčiau prosenelio nuotrauką. Ir jis man parašė, kad išleis antrąjį tos knygos leidimą. Ten yra pasakojimai apie visus Blakeburno kasyklose žuvusius vyrus. Nusiunčiau. Kaip džiaugiausi neseniai sulaukusi siuntinio - knygos! Atsiverčiu, o joje - per visą puslapį mano prosenelio nuotrauka. Didžiuojuosi, kad man pavyko taip prisidėti prie jo atminimo įamžinimo", - kalbėjo Agilė.
Jai, sako, gražiausia toji vieta - miestelis vaiduoklis, tarp kalnų, snieguotų pušų. Dabar ji žino, kodėl jos mama taip myli kalnus. Ir dar žino, kad visam gyvenimui atrado vietą, kur labai gera. Ji nori gyventi Kanadoje, o vietiniai žmonės kartais klausia: "Gal jūs indėnų palikuonė?" Rudos akys, tamsūs plaukai ir šypsena - tai, kas būdinga Agilei ir, turbūt, vietos gyventojams.
... Kai Nijolė ruošėsi išvykti į Torontą susitikti su dukra ir draugais, žinojau, kokią dovaną šioms Kalėdoms jai padovanos dukra. Geras naujienas mėgstu iš karto pranešti, šįkart jai nieko nesakiau - tai juk dukters staigmena. "Knygą su pasakojimu apie prosenelį padovanosiu mamai Kalėdų proga, - aiškino Agilė. - Esu laiminga, kad man pavyko sužinoti apie prosenelį labai daug ir dar pasiekti, kad jo nuotrauka būtų išspausdinta knygoje."
Pokalbio pabaigoje paklausiau Agilės - kokią šeimos brangenybę pasiimtų į negyvenamąją salą, jeigu tik vieną būtų galima. Ji sakė - nuotrauką. Tą, kurioje būtų visi šeimos nariai: "Kad juos visus turėčiau, kai vėl pradėsiu naują gyvenimą. Ir dabar aš turiu įsirėminusi visų artimųjų nuotraukas, jų pasiilgstu, tai vienintelės nuotraukos primena."
O tu jauti prosenelio įtaką?
Sunku nusakyti tą jausmą. Širdyje jaučiu, kad jis čia mane saugo. Juk atvykau į svetimą šalį, nieko nežinodama, nepažindama ir viena. Reikėjo susirasti darbą, viskuo apsirūpinti. Ir viskas taip gražiai susidėliojo. Jis kaip angelas sargas mane saugo. Tikrai tai jaučiu. Ir man ramu naujam krašte.
