Per keturias dešimtis vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose sukūrusi, trisdešimt spektaklių režisavusi, „Fortūnos“ apdovanojimą už nuopelnus teatrui pelniusi menininkė yra ne iš tų moterų, kurioms apie ligas pasikalbėti – saldžiau už medų.
„Kažkuris stuburo slankstelis – Kuliukas žino, kuris – yra sulūžęs, todėl komanda kojoms „eiti“ vėluoja“, – atsainiai mosteli ranka Aldona Ragauskaitė, ir tuo sveikatos tema baigiasi.
Šeimininkė kviečia prie stalelio ragauti iš tolo kvepiančios „pooperacinės kavos“: aromatingą gėrimą, padedantį atgauti žvalumą, pagal chirurgų receptą išvirė teatralės gyvenimo draugas, gydytojas neurologas docentas Vytautas Kuliukas.
„Šiemet sukanka 55 metai, kai mes vedę“, – sako šeimininkė, sklaidydama albumus, kurių puslapiuose nepasikeitusi tebegyvena jos vaikystė ir jaunystė. Kartu su Aldona Ragauskaite leidžiamės į įdomią prisiminimų kelionę su kūrybos, meilės, netikėtų susitikimų stotelėmis.
Atsisveikinimui su scena – „Madam Baterflai“
Erdvaus buto Kauno centre sienos storos, už jų zujančio transporto triukšmas ne garsesnis nei bičių dūzgimas. Šnekučiuojamės svetainėje, kur daugybė knygų, nuotraukų albumų, meno kūrinių, įamžinusių Aldoną Ragauskaitę ir jos vyrą, garsų mediką.
„Čia Liudo Truikio scenografijos operai „Madam Baterflai“ eskizas, – sako A. Ragauskaitė, rodydama ant sienos kabantį garsaus dailininko darbą. – Daug kas į tą kūrinį seilę varvina, bet jau prižadėjau atiduoti Miko ir Kipro Petrauskų muziejui. Džakomo Pučinio „Madam Baterflai“ buvo mano paskutinis pastatymas Muzikiniame teatre. Laikau šį spektaklį savo kūrybinių ieškojimų viršūne. Norėjosi, kad jame viskas būtų išreikšta per balsą, dainavimą.
Turbūt nebūčiau ėmusis „Madam Baterflai“, jei ne Liudas Truikys, sukūręs lakoniškas, simetriškas dekoracijas, perteikiančias muzikos dvasią, užmenančias Rytų kultūros mįslę. Užsibrėžėme šiame spektaklyje ieškoti atsakymo: kodėl žūsta Baterflai? Ne todėl, kad iš jos atimamas vaikas. Baterflai praranda savo gyvenimo šaknis, savo tautą, o tai yra tragedija, su kuria ji negali susitaikyti. Statant šią operą man labai pravertė kelionėje po Japoniją patirti įspūdžiai, ypač apsilankymas Kabuki teatre“.
Nors nuo „Madam Baterflai“ premjeros prabėgo geri du dešimtmečiai, mačiusieji šį spektaklį operos gurmanai iki šiol atsimena galingą jo energetiką.
Dabar buvusi solistė ir režisierė erdviame bute gyvena tik dviese su vyru.
„Kai dirbau Muzikiniame teatre, mano namai dažnai atstodavo viešbutį kolegoms iš svetur. Buvę bendradarbiai ir dabar nepamiršta, svečiuojasi per vardines, kitas šventes. Dukra Rasa nutekėjusi į Kanadą už tenykščio lietuvio, gyvena Toronte. Su vyru ir dviem sūnumis – Vytautu ir Gediminu ji keletą kartų mus aplankė, o mudu su Kuliuku pas vaikus viešime kasmet“, – pasakoja Aldona Ragauskaitė.
Kaip nutiko, kad vienturtė dukra šeimą sukūrė toli nuo Lietuvos? Atsakymas suintriguoja: dukros vedybų istorijoje labai svarbus yra motinos jaunystės pėdsakas, nusidriekiantis iš Kauno priemiesčio.
Susigiminiavo su seno bičiulio šeima
Šiaulėnų pašto viršininko Edvardo Ragausko šeimoje gimė dvi dukros – Aldona ir Aurelija. Abi vėliau savo kūryba įėjo į Lietuvos teatro istoriją. 1926–aisiais šeima persikėlė į Kauną.
„Gyvenome Aukštojoje Panemunėje, tėtis buvo Panemunės pašto viršininkas. Labai gerai pamenu, kaip netoli mūsų namų, prie Karo mokyklos, 1930 metais buvo atidengtas Vytauto Didžiojo paminklas. Toje iškilmingoje ceremonijoje šešiametė mano sesutė Aurelija deklamavo eilėraštį. Kauno VI gimnaziją baigiau jau atėjus rusams. Vėliau sužinojome, kad mūsų šeima buvo tremiamųjų sąrašuose; juk tėvas – valstybės pareigūnas, mama – pulkininko Jono Petruičio sesuo. Nuo gyvulinių vagonų mus išgelbėjo tik prasidėjęs karas“, – prisimena Aldona Ragauskaitė.
1941–ųjų rudenį ji jau buvo Kauno konservatorijos studentė: „Per visą miestą namo į Aukštąją Panemunę mane parlydėdavo tų laikų ištikimas bičiulis Juozas Stankevičius. Kadangi buvau pametusi dokumentus, vaikščioti vėlai vakare, jau įsigaliojus komendanto valandai, be jokio popierėlio buvo rizikinga. Juozas labai gražiai piešė. Tai jis man ir nupaišė... leidimą su vokišku ereliu.
Atrodė visai kaip tikras. Vėliau, artėjant sovietų armijai prie Lietuvos, mudu kažkaip pasimetėme. Mūsų šeima bandė pasitraukti į Vakarus, bet nespėjome pereiti fronto linijos. Apie Juozą girdėjau gandų, kad jis už vokiškų dokumentų klastojimą neva buvęs suimtas. Paskui visai nieko apie jį nežinojau: gyvas ar miręs, emigravęs ar lageryje...“
Praėjo kelios dešimtys metų, ir per pažįstamus Aldona Ragauskaitė atsitiktinai išgirdo: Juozas gyvas, įsikūręs Kanadoje, netgi paprašęs draugų iš Lietuvos atsiųsti Aldonos įdainuotų įrašų.
„Vieną kartą, tai buvo dar tarybiniai laikai, netikėtai sulaukiau Juozo skambučio. Papasakojo, kad Kanadoje gyvena nevargdamas, jau seniai esąs našlys, turi suaugusį nevedusį sūnų. Mūsų bičiulystė atsinaujino. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Juozas buvo pasišovęs viską išparduoti ir tuoj pat sugrįžti į Lietuvą. Bet prasidėjo blokada, sunkumai su vizomis. Tada jis pakvietė: atvažiuokite į Kanadą judvi su dukra“, - pasakojo Aldona.
1990–ųjų vasarą Toronte A. Ragauskaitė vėl išvydo savo jaunystės bičiulį.
„Nors buvo praėję beveik pusšimtis metų, vienas kitą nesunkiai atpažinome. O jo sūnus Vygandas ir maniškė Rasa vos susitikę suliepsnojo meile iš pirmo žvilgsnio. Po kelių savaičių Vygandas pasakė: aš Rasos niekur neišleisiu. Rugpjūčio 25–ąją jiedu su Rasa susituokė. Grįžau į Lietuvą ašarodama be dukros. Po mėnesio Kuliukas važiavo į Kanadą apžiūrėti žento. Paskui apsipratome, kad dukra gyvena toli. Svarbiausia, kad ji laiminga, sukūrė gražią šeimą. Rasa yra baigusi dailę Šiaulių pedagoginiame institute. Paaugus sūnums ėmė dirbti su ikimokyklinukais. Su vyru ir vaikais ji kelis kartus viešėjo Lietuvoje. Visi dukros šeimos nariai kalba lietuviškai, mums liežuvio laužyti nereikia“, – pasakoja režisierė.
Širdies patikrinimas baigėsi santuoka
Žaibiškos buvo ne tik dukros, bet ir mamos vestuvės, įvykusios 1953 metais. Po Muzikinio teatro solistės Aldonos Ragauskaitės ir jauno mediko Vytauto Kuliuko pažinties labai greitai įvyko „priešvestuvinė kelionė“, grįžę iš jos jiedu tapo vyru ir žmona.
„Susipažinome labai atsitiktinai. Muzikiniame teatre vyko kažkoks sveikatos patikrinimo vajus, kuriam vadovavo profesorė Ala Baubinienė, atsivedusi būrį jaunų gydytojų. Daktariukai klausė širdį, matavo spaudimą. Mano širdį tikrinęs Vytautas Kuliukas paklausė: gal galite nusiimti liemenėlę? Atšoviau: ne. Tuo pirma pažintis ir baigėsi, net neįsidėmėjau jo. Netrukus teatras statė „Sevilijos kirpėją“, aš gavau Rozinos vaidmenį. Pasibaigus repeticijai Laimonas Noreika (tada ir drama, ir muzikinis dirbo po vienu stogu) primygtinai ėmė mane kviesti kavos. Nueiname į kavinę, o ten sėdi Kuliukas; matyt, buvo paprašęs Laimono suorganizuoti šį pasimatymą“, – iki šiol atsimena romano pradžią Aldona Ragauskaitė.
Netrukus likimas pametėjo kitą progą jauniems žmonėms suartėti.
„Per sesers Aurelijos vyrą poetą Juozą Macevičių gavau kelialapį į Gagrus. Buvome sutarę važiuoti sykiu su dramos aktore Birute Raubaite, tačiau netikėtai pasikeitė jos atostogų grafikas. Einu per Laisvės alėją ir galvoju: ką daryti, gaila, jei kelialapis prapuls... Netikėtai sutinku Kuliuką ir pasiūlau: Vytai, gal nori į Gagrus? Jis išsyk sutiko – noriu. Neturėjo pinigų, bet skolinosi iš savo bičiulio, tokio Gapanavičiaus. Tas jį dar draudė: nevažiuok, nes jei tu su ja nuvažiuosi, tai ir apsivesi. Bet Vytas nieko nepaisė.
Gagruose gavome namelį mandarinų giraitėje, už kurį dar turėjome primokėti, tad mušėme telegramą namo, prašydami atsiųsti pinigų. Grįžom iš tos priešvestuvinės kelionės ir išsyk apsivedėm“, – šypsosi Aldona Ragauskaitė.
Man labai pasisekė, kad sutikau tokį gyvenimo draugą, ne kartą yra sakiusi teatralė. „Jis visada suprasdavo mano nuotaikas, darbo specifiką, buvo labai dėmesingas, jautrus, palaikantis. Esu žmogus, gana stoiškai pasitinkantis gyvenimo išbandymus, tačiau yra buvę momentų, kai tik Vytauto parama padėjo ištverti“, – kalba moteris.
Pasirinkti Maskvą nesusigundė
Operos solistės diplomą Aldona Ragauskaitė gavo 1948 metais, tačiau scenoje dainuoti ėmė anksčiau.
„Kol Operos ir baleto teatras dar buvo Kaune, spėjau sukurti šešis vaidmenis jo scenoje. Tarp jų – ir Džildą Verdžio „Rigolete“, kur mano partneris buvo garsusis baritonas Antanas Sodeika. Per stebuklą turiu to 1947 metais pastatyto spektaklio nufilmuotą fragmentą – kronikos „Tarybų Lietuva“ gabalėlį“, – sako teatralė.
Sumirga videomagnetofono ekranas, ir lyg burtų lazdelei mostelėjus sugrįžtame į būtąjį laiką. Liejasi Aldonos Ragauskaitės, Antano Sodeikos balsai, muzikantai paklūsta dirigento Mykolo Bukšos lazdelės mostams.
„Žiūriu per televiziją muzikinius projektus ir stebiuosi: kas per mada dabar visus vadinti „maestro“? Juk šitas titulas reiškia meistrystę, patirtį, iš kurios mokomasi. Mano jaunystės laikais teatre buvo vienas maestro – Bukša. Kai pas mane buvo atvažiavę žmonės iš televizijos, neapsikentusi tiesiai pasakiau: nedėkit ant vienų svarstyklių Knyžnikovo ir Noreikos“, – kalba žodžio kišenėje neieškanti A. Ragauskaitė.
Nuo 1950 iki 1962 metų ji dainavo Muzikinio teatro scenoje. „Esu sudainavusi pusantro tūkstančio spektaklių, tūkstantį koncertų. 1961–aisiais pradėjau režisuoti spektaklius, o savo karjerą užbaigiau būdama šio teatro vyriausiąja režisiere. Stažuodamasi Maskvoje sulaukiau pasiūlymų ten pasilikti ir dirbti. Atsisakiau ir tuo sukėliau jiems šoką. Juk darbas Maskvoje po visą tuometinę sąjungą pasklidusiems teatralams atrodė svajonių viršūnė“, – pasakoja režisierė.
Ji prisimena savo stažuotės bičiulės, armėnės Lijanos, dirbusios tolimame Sibiro teatre, žodžius: jei man pavyktų persikraustyti bent į europinę dalį, šokinėčiau iš laimės, o tu pačios Maskvos atsisakei. Aldona Ragauskaitė Lijaną pakvietė per atostogas pasisvečiuoti Lietuvoje. Čia viešniai viską aprodė, apvežiojo kompozitorius Benjaminas Gorbulskis.
„Kolegė iš Sibiro tiesiog žado neteko, o išvažiuodama pasakė: dabar aš labai gerai suprantu, kodėl tu nenorėjai išsikelti į Maskvą“, – juokdamasi prisimena Aldona.
