Gydytoja dermatologė, buvusi BTV laidos "Sveikatai ir laimei" vedėja Rūta Gancevičienė turi net tris jai svarbias rugsėjo 1-ąsias: "Prisimenu, kai būdama septynerių metų, įsikibusi tėveliams į ranką, keliavau į Rugsėjo 1-osios šventę Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, - aut.).
Einančiai į mokyklą atsitiko nedidelė nelaimė: kažkaip sugebėjau užkliūti už plytelės ir susižeisti koją. Tai ir dalyvavau šventėje šiek tiek sumušta koja, uniformine suknele ir su kardelių puokšte."
Na, bet šis nutikimas neužtemdė gražios šventės. Jau pirmosios dienos mokykloje Rūtai paliko gerą įspūdį - auklėtoja buvo labai maloni ir draugiška. O ir pats mokymasis kitoks nei vidurinėje, į kurią perėjo baigusi 9 klases. Meno mokykloje dėmesys skiriamas tikrai ne matematikos formulėms.
"Labai įsimintina Rugsėjo 1-oji buvo ir 10 klasėje, kai supratau, jog noriu būti ne muzikante, o gydytoja. Tam, kad išsipildytų ši svajonė, reikėjo pakeisti mokyklą, nes Meno mokykloje aukštesnėse klasėse bendrųjų dalykų jau nebelieka. Taip atsidūriau Vilniaus Tuskulėnų vidurinėje mokykloje", - pasakoja gydytoja, kitados svajojusi tapti muzikante.
Jau nuo pat pirmosios dienos naujoje mokykloje pajutau skirtumą.
"Čia reikėjo daugiau mokytis. Teko papildomai dirbti po pamokų kartu su dvejetukininkais, - pasakoja Rūta. - Bet ne tai buvo didžiausias sunkumas. Pirmąjį mėnesį Tuskulėnų vidurinėje dažnai verkdavau dėl pasikeitusios aplinkos ir bendraklasių, į mane žiūrinčių keistais žvilgsniais. Gana greitai žvilgsniai tapo draugiški, o prie naujos klasės pritapau. Su buvusiais klasės draugais bendrauju iki šiol."
Trečioji itin svarbi rugsėjo 1-oji taip pat buvo Tuskulėnų vidurinėje, tik šį kartą jau ne pati gydytoja ėjo su gėlių puokšte. Už rankos ji vedė savo dukrą Radvilę. Sugrįžimas į savo mokyklą po daugelio metų buvo malonus, tačiau Rūta ne tiek gyveno prisiminimais, kiek svarstė apie naują etapą savo ir dukros gyvenime. Mamai buvo sunku patikėti, kad Radvilė jau pirmokė ir kad pamažu tampa savarankiška.
Rūta iki šiol pasiilgsta jausmo, kai po ilgai lauktų vasaros atostogų sugrįždavo į mokyklą, susitikdavo su draugais. Dabar, matydama ten skubančius vaikus, visuomet prisimena pačias gražiausias prabėgusias dienas.
"Pavydžiu mokiniams to nerūpestingumo, nuolatinio skubėjimo ir lėkimo į gyvenimą. Pasiilgstu uniformų, juk taip gražiai atrodydavo, kai visi vienodai apsirengę, o dar jeigu ant jų būdavo mokyklos emblema", - sako gydytoja ir linki niekada nesustoti, neliūdėti ir kasdienėje mokslo rutinoje atrasti džiaugsmą, kad esi mokinys.
Išlikęs mokyklos ilgesys
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos diktorius, renginių vedėjas ir fotografas Juozas Šalkauskas su dideliu nekantrumu ir džiaugsmu laukdavo savo rugsėjo 1-ųjų, kai per vasarą išsidūkęs ir pailsėjęs kibdavo į mokslus.
"Savo rugsėjo 1-ąsias prisimenu iš mamos pasakojimų ir nuotraukų. Į mokyklą visada noriai eidavau, pirmais metais vedamas smalsumo, vėliau pasiilgęs draugų", - pasakoja rytinių Lietuvos radijo laidų ir televizijos spaudos apžvalgų vedėjas.
Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą Juozas baigė dar 1969 metais, tačiau ir dabar ten mielai sugrįžta, dalyvauja mokyklos renginiuose, bendrauja su mokytojais. Nors jį mokę pedagogai jau nebedirba, bet į savą kraštą sugrįžti malonu - juk mokykloje prabėgo gražiausios dienos!
"Atrodo, visai neseniai buvau pirmokas. O dabar jau ne tik pats visus mokslus pabaigęs ir išmokęs vaikus, bet netrukus jau ir vaikaičiai Tumas ir Džiugas eis į mokyklą. Kai vesdavau dukrą Gediminą ir sūnų Žygimantą į mokyklą, grįždavo tos akimirkos, kai mane už rankos vedė mama", - pasakoja J. Šalkauskas.
Kiekvienais metais, rugsėjo pirmą dieną, matydamas pasipuošusius mokinius, jis mintyse palinki jiems sėkmės. Per kūną nueina maži virpuliukai ir grįžta mokyklinių laikų prisiminimai. Vienas garsiausių Lietuvos diktorių gailisi, kad mokykliniai metai pasibaigė ir sugrįš tik per vaikaičių rugsėjo 1-ąsias, dar - aplankius savo mokyklą.
Šventė su komisijos leidimu
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dirigentas ir meno vadovas Gintaras Rinkevičius turėjo dvi jam ypač svarbias rugsėjo 1-ąsias. Pirma - tai pati pirmoji, džiaugsminga. Bet su dideliais vargais. Kai jau susiruošė eiti į mokyklą, Gintarui buvo šešeri, o pagal sovietiniais laikais galiojantį įstatymą į mokyklą priimdavo tik nuo septynerių. Na, ką daryti, kai mokytis taip norisi, o iki septintojo gimtadienio dar reikia laukti pusę metų?
"Su tėčiu nuvažiavome į Trakų švietimo skyrių, kad man išduotų leidimą lankyti mokyklą. Griežta ir pikta komisija tyrinėjo, kaip elgiuosi nepažįstamoje aplinkoje, ar jau pritapčiau mokykloje, ar moku rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Pasakiau, kad galiu lengvai suskaičiuoti iki milijono", - pasakoja dirigentas.
Tą dieną Gintaras tikrai buvo pasiruošęs suskaičiuoti iki milijono ir taip priblokšti komisiją, tačiau to neprireikė. Komisija, pamačiusi, kad jis tikrai moka skaičiuoti, leido lankyti mokyklą. Taip atsivėrė keliai į Trakų rajono Vievio vidurinę mokyklą, kurioje berniukas mokėsi vienus metus. Būdamas septynerių jis jau žinojo, kad bus muzikantas ir Vievio vidurinę iškeitė į Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinę meno mokyklą. Taip jis apsigyveno internate.
"Toji Rugsėjo 1-oji man buvo skausminga, nes septynerių metų atsiskyriau nuo tėvų ir pradėjau beveik savarankišką gyvenimą. Buvo sunku gyventi vienam, pasiilgdavau tėvų, kiekvieną savaitgalį grįždavau namo, nes labai ilgėjausi šeimos, o ypač mamos. Buvau jos lepūnėlis", - kalba pašnekovas.
Kiekvienais metais, žiūrėdamas į pirmokus, skubančius sveikinti savo mokytojų, dirigentas mąsto apie tai, kaip greitai bėga laikas. Mažieji pirmokai nepajus, kaip prabėgs dvylika metų mokyklos suole.
Ilgisi maištavimo, bet ne šventės
Aktorė Monika Bičiūnaitė 1976 metais pradėjo lankyti Vilniaus 40-ąją vidurinę mokyklą (dabar Minties gimnazija, - aut.) ir nuo pat pirmųjų dienų patyrė šoką.
"Kai mane tokią mažą ir smulkaus sudėjimo atvedė į didelę mokyklą, pasijutau nesaugiai. Gąsdino didelės erdvės, daugybė lakstančių ir triukšmą keliančių vaikų. Pasijutau, lyg būčiau atsidūrusi didžiuliame "monstrų būryje", - taip savo pirmąją dieną mokykloje prisimena aktorė. Naujoje aplinkoje Monikai padėjo apsiprasti tik mokytoja Giedrė, kuri nuo pat pažinties pradžios pasirodė labai maloni ir draugiška.
Aktorės šeima iš Lazdynų persikraustė gyventi į Šeškinę, todėl mergaitė nuo penktos klasės pradėjo lankyti 48-ąją (dabar Šeškinės, - aut.) vidurinę mokyklą. Nauja mokykla vėl sukėlė šoką, nes reikėjo pratintis prie aplinkos, prie naujų veidų.
"Kiekvienais metais rugsėjo 1-ąją nenorėdavau grįžti į mokyklą. Mokykla man patikdavo tik dėl to, kad kiekvieną vasarą turėdavau ilgas atostogas. Ir prisiminimų iš mokyklinių laikų liko nedaug. Visi jie susiję ne su mokymusi, o su linksmybėmis ir maištais. Prisimenu, kai mokyklos diskotekose pasipuošusi uniforma "kratydavausi" pagal AC/DC muziką, kuri sovietmečiu buvo netoleruojama", - pasakoja aktorė.
Dar ji prisimena, kad į mokyklą reikėjo vaikščioti ne tik vienodais drabužiais, bet net pėdkelnės ir batai turėdavo būti vienodi. Bet Monika dažnai tuos batus iškeisdavo į sportinius batelius arba jų raišteliais susirišdavo plaukus. Vienintelė Rugsėjo 1-oji, per kurią Monika buvo laiminga, išaušo prieš 11 metų, kai ji į mokyklą vedė savo sūnų Rapolą. Jam dabar - 17 metų.
"Ta diena buvo jaudinanti ir reikšminga man. Tai buvo jo pirmoji diena mokykloje ir vienintelis kartas, kai buvau jo mokykloje tokią dieną. O dabar kasmet, matydama mokinius, skubančius sveikinti mokytojų, palinkiu jiems neskubėti suaugti. Pats geriausias ir pats nerūpestingiausias laikas - mokykliniai metai", - atvirai sako aktorė.
Tikriausiai ne vienas mūsų pirmąją rudens dieną atsiverčiame senus nuotraukų albumus. Juos vartant kartais nurieda džiaugsmo ir gerų prisiminimų ašara. Ir tada vėl sugrįžta ta diena, kai su gėlėmis rankose ir nerimu širdelėje keliavome į mokslo ir naujų draugų pasaulį, pasilikusį senuose nuotraukų albumuose.
