– Mažesniems miesteliams ir regionuose esančioms gydymo įstaigoms kiek sunkiau pritraukti specialistus. Esate išimtis. Kas jus paskatino persikraustyti iš Vilniaus į Telšius?
– Dirbau Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyriuje. Šio skyriaus vedėjas gydytojas akušeris ginekologas Gediminas Mečėjus yra srities korifėjus, ginekologijos autoritetas Lietuvoje. Daug iš jo išmokau ir turėjau gerą galimybę lavinti profesinius įgūdžius.
Neplanavau išvykti iš Vilniaus, tačiau užklupo COVID-19 pandemija ir visi darbai sustojo. Regioninė Telšių ligoninė ieškojo Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjo. Nors iš pradžių abejojau, tačiau man pasiūlė geras darbo sąlygas: pažadėjo, kad nupirks reikiamą aparatūrą, kad galėsiu operuoti ir neprarasti įgūdžių. Visa tai mane sugundė. Atvykau ir nesigailiu, nes ligoninė pažadus ištesėjo.
Džiaugiuosi ir dabartine darboviete, ir pasirinktu profesiniu keliu. Tai yra plati specialybė: ne tik prevencinių programų vykdymas, bet ir nėštumo priežiūra, gimdymo priėmimas, ginekologinės ligos, operacijos, onkologinių ligų ir nevaisingumo gydymas. Dirbdamas jaučiu prasmę, nes galiu pagelbėti poroms susilaukti atžalos, o vaikučiams – ateiti į šį pasaulį.
– Kokiomis profesinėmis savybėmis turi pasižymėti gydytojas, kad kolegos jį apibūdintų garbingu korifėjaus žodžiu?
– Gydytojas akušeris ginekologas Gediminas Mečėjus nuoširdžiai nori padėti pacientams ir kolegoms. Be to, turi nuostabius operacinio darbo įgūdžius. Pastarieji lemia, kokį operacijų spektrą specialistas gali atlikti. Pastebiu, kad, pavyzdžiui, kai reikia šalinti miomą arba gimdą kartais specialistai pasirenka lengvesnį operacijos būdą per pilvo pjūvį. Tačiau turint reikiamą aparatūrą ir įgūdžius operaciją galima atlikti ir endoskopiškai – laparoskopijos būdu.
– Netyla kalbos, kad sveikatos priežiūros sistemoje stinga specialistų. Ypač slaugytojų. Kaip jums pačiam sekasi pritraukti naujus kolegas?
– Džiaugiuosi, kad gydytojų mums pritraukti pavyksta. Tačiau norėtųsi, kad ir Lietuvos mastu būtų sprendžiama slaugytojų trūkumo problema. Ji jaučiama operacinėje, beje, ir mūsų Akušerijos-ginekologijos skyriuje. Nors šiuo metu slaugytojų turime pakankamai, jeigu jų reikėtų surasti greitai, būtų sudėtinga.
Anksčiau dėsčiau Vilniaus universitete, o dabar dėstau slaugytojams Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Pastebiu, kad dalis baigusiųjų studijas, deja, pasirenka kitą darbo sritį dėl nepatrauklių darbo sąlygų sveikatos sektoriuje. Tai skaudžiausias dalykas, kurį norėtųsi keisti.
– Šiuolaikinė akušerija veikiausiai kinta kiek mažiau nei operacinė ginekologija. Pastaroji žengia modernybės link...
– Atliekame endoskopinės ginekologijos operacijas. Siekiame atlikti minimaliai invazyvias procedūras. Pacientės dėl šių procedūrų jaučiasi geriau. Jų dėka ir pacientė greičiau pasveiksta, ir gydytojui patogiau atlikti reikiamas procedūras. Be to, estetiškai gražiau, o moterys patiria mažiau skausmo.
– Medicinos istorija byloja, kad mokslo ir medicinos sričiai žengiant į priekį kartu mažėja ir naujagimių mirštamumo rodikliai, tiesa?
– Taip, šiuo metu Lietuvos perinataliniai rodikliai vieni geriausių Europoje. Džiaugiamės šiais duomenimis. Dabar vertinama nėštumo rizika ir galimos komplikacijos, kur ir kas turi būti atlikta, naudojamos universalios metodikos. Šiuo metu norėtųsi gerinti demografinius rodiklius, didinti gimstamumą, kad kiek įmanoma daugiau moterų pastotų ir gimdytų.
– Apie nevaisingumo problemą vis dažniau ir drąsiau kalbama viešojoje erdvėje. Ar nevaisingų moterų ir vyrų daugėja?
– Apie kintančius nevaisingumo rodiklius Lietuvoje komentuoti sunku, nes neturime sukauptų istorinių statistinių duomenų. Praktika rodo, jog vis daugiau žmonių kreipiasi ir vis dažniau nustatome. Apie trisdešimčiai procentų vyrų, kurie kreipiasi, nes porai nepavyksta pastoti, yra nustatomas nevaisingumas. Šiuo atveju pora nesusilaukia vaiko dėl spermos patologijos. Trisdešimt procentų atvejų dėl moters, o likę atvejai gali būti bendri. Vadinasi, kyla problemos dėl abiejų poros narių. Tada pakoreguojame vyro ir moters rodiklius. Arba atliekame pagalbinį apvaisinimą. Stebuklingų vaisingumo gerinimo būdų pasiūlyti negalime. Kartais padeda vitaminų vartojimas, sveika mityba, gyvenimo būdo pakeitimas.
Diskusijos padeda mažinti aplink šią patologiją esančią stigmą. Anksčiau mažiau žinojome apie nevaisingumą, todėl mažiau žmonių ir kreipdavosi. Dabar dalis procedūrų yra kompensuojamos. Todėl tarsi susidaro įspūdis, kad patologijų daugėja. Visgi nevaisingumo stigmos problema išlieka didelė. Pavyzdžiui, kartais poros dešimt metų negali susilaukti vaikų, tačiau vis tiek bijo kreiptis pagalbos. Svarbiausia, kad žmonės kreiptųsi laiku, kai galime jiems padėti.
Dalis žmonių neigiamai vertina pagalbinį apvaisinimą. Kartais jie klaidingai mano, kad mes lyg kokią dėlionę surinksime ar kaip robotą sukonstruosime ir įdėsime. Pagalbinis apvaisinimas vyksta natūraliai. Naudojamos tėvų ląstelės apsivaisina. Tik procedūra atliekama laboratorijoje. Tai nėra kitų žmonių genetinė medžiaga. Ir įdomu, ir liūdna girdėti, kai, pavyzdžiui, prieš pagalbinio apvaisinimo procedūrą partneris paklausia: kokia tikimybė, kad gims kitos rasės naujagimis? Šitaip būti negali.
– Daliai vyrų ir moterų nevaisingumo žinia gali būti itin skaudi. Ar šio skaudulio svorį didina stigmatizuojančius nuostatos?
– Prie stigmos augimo gali prisidėti įsitikinimai, kad galima kaltinti vieną ar kitą pusę: pavyzdžiui, vyro blogi tyrimų rezultatai, todėl jis kaltas arba moters blogi tyrimų rezultatai, todėl ji kalta. Nevaisingumas yra poros problema. Du žmonės turi atlikti reikiamus tyrimus, o gydyti turime porą.
