Gydytojas psichoterapeutas, prof. dr. Eugenijus Laurinaitis:
– Gydytojų duris varstančius hipochondrikus į polikliniką veja išsigalvotos ligos?
– Dažnai mes buitiškai taip ir sakom – išsigalvojimas. Tačiau, tai nėra tiesa. Hipochondrikai yra linkę interpretuoti kūno pojūčius. Įsitikinę, kad sunkiai serga, dėl jiems visiškai logiškos priežasties kreipiasi į gydytojus.
Tokie pacientai paprastai turi storas ligos istorijas. Jose surašyta daugybė konsultacijų ir tyrimų, kurie nieko sudėtingo ar pavojingo nerodo. Bet tai šių žmonių neįtikina. Mediciniškai pagrįsti įrodymai apie jų sveikatą būklės negerina. Ir tai – vienas pagrindinių hipochondrijos požymių.
Blogiausia tada, kai liga, apie kurią galvoja toks pacientas, nėra nustatoma ir jį aplanko nusivylimas gydytoju. Jis pradeda ieškoti vis kito gydytojo.
– Kaip susiformuoja šis psichosomatinis sutrikimas?
– Yra hipotezė, kad jo priežastis ateina iš ankstyvos vaikystės, kai nebuvo sulaukta pakankamai globos, reikalingos kiekvienam vaikui. Kai dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių teko žymiai greičiau suaugti, nespėjus tam pasiruošti.
Hipochondrija nebūna įgimta. Ji išsivysto kaip instrumentas, padedantis gauti globą ir priežiūrą. O jos suaugusieji gali rasti medicinoje. Juk suaugęs vyras gali ir nesulaukti paguodos iš žmonos, jei nuolat skųsis, kad jam vis kas nors negerai, vis ką nors skauda. O štai gydytojas visada susirūpins, sureaguos į jo nusiskundimus.
– Vadinasi, hipochondriją įveikti gali padėti tik specialistai?
– Taip, pačiam žmogui sau padėti praktiškai neįmanoma. Ji gydoma tik psichoterapiškai.
– Prasidėjus pandemijai, menkiausias sunegalavimas ėmė gąsdinti. Tarsi natūraliai vis iškelia klausimą – o gal man jau koronavirusas? Ar tai ne hipochondrijos užuomazgos?
– Tai greičiau fenomenas, vadinamas ne hipochondrija, o hipochondrizacija – žmogaus polinkis priskirti sau kokią nors ligą, kuri šiuo metu iš tiesų plinta, yra pavojinga ir gali sukelti tam tikras pasekmes.
Hipochondrija dažniausiai yra diagnozė visam gyvenimui. Hipochondrizacija – situacijos apspręsta bėda. Praeis pandemija, praeis ir šitas „noras“ turėti virusą.
– Nuolat ieškantiems ligos yra ką patarti?
– Nieko patarti negaliu, nes viskas, ką bepatarčiau, bus priimta maždaug taip: „pabandytum pats, tada pamatytum, kaip yra iš tikrųjų“ arba „lengva tau kalbėti“.
Šie žmonės iš tiesų yra labai sunkiai sergantys. Nepaisant to, kaip nerimtai atrodo toks sutrikimas. Patarimų, kaip su šita liga susitvarkyti pačiam, nėra.
Šeimos gydytojo patirtis
Apie praktikoje sutinkamus žmones, kurie nuolat ieško ligų, pasakoja Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio šeimos gydytoja Ligita Kažemėkaitienė:
– Su žmonėmis, kurie nuolat, kas kelis mėnesius sugrįžta į konsultaciją, vis ieškodami sau ligos, tenka susidurti neretai. Ir jų kreipimosi niekada negali atmesti.
Jeigu žmogus ką nors jaučia, skundžiasi, turi ieškoti, kur slepiasi problema. Pasakyti, kad jis tik ieško ligų, yra lengviausia. Bet baisu ir nepastebėti ko nors tikrai rimto.
Dažnai matai, kad problema psichologinė ar psichiatrinė. Tačiau būtent siuntimo pas psichiatrą ar psichoterapeutą tokie pacientai bijo labiausiai. Tiesa, jaunimas gal kiek mažiau.
Turėjau jauną pacientę. Atveždavo ją ir tiesiai iš mokyklos. Mat vis kas nors negerai būdavo. Paskui ji nuėjo pas psichiatrą. Ėmė gerti jo paskirtus vaistus ir viskas susitvarkė. Pati pajuto pagerėjimą. Tačiau būna ir tokių, kurie ateina kas pusę metų, bet kad ir pas kokį specialistą siunti, niekur nenueina. O paskui sako, kad ligų jiems niekas neranda.
Dažnai pasitaiko atvejų, kai artimiesiems mirus nuo kokios nors ligos, žmonės patiria išgąstį. Ima sau taikyti tos ligos simptomus.
