Apie tai kalbamės su Santaros klinikų Urologijos centro gydytoju urologu dr. Arnu Bakavičiumi.

– Ar pastebėjote, kad Santaros klinikų Urologijos centre daugėtų užleistų urologinių ligų atvejų? Tarkime, prostatos vėžio?

– Klinikinėje praktikoje to nepastebėjau. Kadangi operacinio gydymo apimtys karantinų metu šiek tiek sumažėjo, atsirado tam tikri ligų prioritetai. Dėl jų mažiau patenka pacientų, kuriems reikalinga ne onkologinė pagalba, o gyvenimo kokybę gerinanti operacija, kuri nelemia ligonio išgyvenamumo ir saugiai gali būti atlikta vėlesniu laikotarpiu. O kalbant apie onkologines ligas – prostatos, inkstų, šlapimo pūslės ar kitas – šiems pacientams stengiamės suteikti paslaugas neatidėliotinai, ypač kai liga yra vidutinės ar didelės rizikos. Kartais keliems mėnesiams tenka nukelti operacinį gydymą pacientams, kuriems nustatytas mažos rizikos vėžys. Tačiau tik įvertinus, kad tai nesukelia pavojaus jo išgyvenamumui ir kitoms onkologinėms išeitims. Žmonėms, kurie serga agresyvia ligos forma, pagalba nebuvo ir nėra sutrikusi.

– Prostatos vėžys – dažniausia vyrų onkologinė liga ir sergamumas ja nuolat auga. Kokie simptomai ją išduoda?

– Deja, specifinių simptomų nėra. Jie pajuntami ligai jau gerokai pažengus, kai atsiranda šlapinimosi problemų, nugaros ar šono skausmų. Šiandien daugumai ligonių prostatos vėžį nustatome gana ankstyvos stadijos, o tai padaryti leidžia padidėjęs molekulinių žymenų – prostatos specifinio antigeno (PSA) – naudojimas klinikinėje praktikoje. Padidėjęs PSA rodiklis dažniausiai aptinkamas šeimos gydytojui skyrus tyrimą pagal priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą, pagal kurią tyrimas atliekamas kiekvienam vyrui nuo penkiasdešimties iki šešiasdešimt devynių metų kas dvejus metus. Jei šis rodiklis padidėjęs, pacientas siunčiamas konsultacijos pas urologą. O jei vyro tėvas, brolis ar kitas artimas giminaitis sirgo prostatos vėžiu, jam rekomenduojama programoje dalyvauti jau nuo 45 metų.

Prostatos vėžys
Foto: Shutterstock

– Kokiems vyrams yra didesnė rizika susirgti prostatos vėžiu?

– Rizikos veiksniai yra panašūs kaip ir daugelio onkologinių ligų: prostatos vėžiu sergantys pirmos eilės giminaičiai, vyresnis amžius. Kuo senesnis vyras, tuo dažniau liga nustatoma. Jei ji ypač reta trisdešimties keturiasdešimties metų vyrams, sulaukus aštuoniasdešimties metų net šešiasdešimčiai procentų jų galima aptikti onkologinę prostatos ligą.

Skaičiau įdomų mokslinį straipsnį: kai žmonės persikėlė gyventi iš Japonijos į Kaliforniją, jų rizika susirgti prostatos vėžiu žymiai padidėjo, tapo tokia pati kaip ir daugelio amerikiečių. Vadinasi, yra tam tikri išoriniai rizikos veiksniai, kurie skatina tos ligos pasireiškimą, tikėtina, genetinę predispoziciją turintiems vyrams.

– Patikros programa leidžia aptikti ankstyvos stadijos onkologinę ligą ir pagydyti.

– Taip, prostatos vėžio atvejų nustatome daugiau ir ypač ankstyvos stadijos. Tačiau prostatos vėžys yra skirtingas savo elgsena. Mažos rizikos prostatos vėžiui dažnai netaikomas joks aktyvus gydymas, liga stebima, nes dažniausiai vystosi lėtai, nesukeldama neigiamų pasekmių ligoniui.

Tačiau žmogui, žinančiam, kad jam nustatyta onkologinė liga, kad ir mažos rizikos, stebėjimas sukelia daug psichologinių problemų, nes pats terminas „vėžys“ dažniausiai jau būna nepriimtinas. Dvidešimt procentų tokių ligonių nutraukia aktyvaus stebėjimo taktiką ir pageidauja aktyvaus gydymo.

Vidutinės ir didelės rizikos prostatos navikai dažnai reikalauja aktyvaus gydymo, tokio kaip radikali prostatektomija ar spindulinis gydymas. O toks gydymas, kad ir minimaliai invazyvus, dažnai susijęs su gyvenimo kokybę bloginančiais šalutiniais reiškiniais, tokiais kaip erekcijos sutrikimas ar šlapimo nelaikymas. Tad šiuo metu pasaulyje bei mūsų centre intensyviai ieškoma naujų molekulinių žymenų, kurie leistų ne tik diagnozuoti prostatos vėžį, bet nustatytų tokį, kuriam reikalingas aktyvus gydymas, o ne aktyvus stebėjimas.