Nors autorius kaip tik ir kalba apie tabu (prie vengtinų priskirdamas produktus, kuriuose yra lektino), jo propaguojamas metodas sulaukė gana nemažai dėmesio ir, žinoma, sekėjų.
Trumpai tariant, šio novatoriško mitybos plano sudarytojas teigia, kad kai kuriuose produktuose (įskaitant ir daugybę augalų) yra uždegimus sukeliančių baltymų – lektino, sutrikdančio svorio metimo procesą ir užkertančio kelią link įvairių su sveikatos gerinimu susijusių tikslų. Prie augalų poveikio paradokso dietos populiarinimo nemenkai prisidėjo dainininkė Kelly Clarkson, tvirtinanti, kad šitoks maitinimosi šablonas padėjo sukovoti su autoimuninės ligos simptomais, išspręsti skydliaukės keliamas problemas ir (koks netikėtumas!) atsikratyti beveik 17 kilogramų.
Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, mitybos specialistų požiūris į šią prieš augalus nuteikiančią maitinimosi teoriją, yra skeptiškas. Kodėl gi? Daugelis tiesiog nemato pakankamai metodiką pagrindžiančių įrodymų, be to, teigia, kad atsisakius daugybės S. Gundry išbrokuotų produktų, galima ne tik nepatirti jokios naudos, bet net prisidaryti žalos.
Skaitykite toliau ir sužinosite, ką konkrečiai apie augalų poveikio paradokso dietą mano portalo „Women‘s Health“ kalbinti oficialiai dietologų praktika besiverčiantys specialistai. Tada jau patys spręskite, ar verta besąlygiškai pasitikėti autoriumi.
Kokie pagrindiniai augalų poveikio paradokso dietos principai?
Paprastai tariant, augalų poveikio paradokso dieta yra ribojimu pagrįsta maitinimosi programa, kuria vadovaujantis užribyje turėtų likti produktai, turintys lektino, t. y. baltymų, esančių daugelyje augalų ir augalinės kilmės produktų, įskaitant ankštines kultūras (pupeles, lęšius, žirnius ir avinžirnius), grūdus, vaisius, daržoves, riešutus, kavą, šokoladą, žalumynus ir prieskoninius augalus. Daugiausia lektino, kaip teigia dietologė Sharon Palmer, knygos „The Plant-Powered Diet“ (Augalais pagrįsta mityba) autorė, yra ankštinėse kultūrose ir grūduose.
„Lektinas – maždaug 30 proc. įprastai vartojamo maisto sudedamasis elementas“, – tvirtina Cynthia Sass, mitybos specialistė, dirbanti Niujorke ir Los Andžele.
Augalų poveikio paradokso dietos šalininkai ragina atsisakyti vaisių (paliekant tik sezoninius, mat juose lektino koncentracija mažesnė) ir įvairiausių daržovių (įskaitant pomidorus ir agurkus, nebent juos nuluptumėte ir pašalintumėte iš jų sėklas, taip sumažindami lektino dozę), taip pat pieno ir gyvulinės kilmės produktų, kurių šaltinis – grūdais šeriami gyvuliai.
Ko dar rastumėte begaliniame vengtinų produktų sąraše? Ogi rafinuotų krakmolingų produktų, kaip antai bulvių traškučiai, duona ir kepiniai (na, pastaroji rekomendacija išties nėra suvis neracionali). Atsisakyti turėtumėte ir sojos, tofu, cukraus bei masės kitų produktų – vargu ar yra prasmė visus juos čia suminėti.
Gal susidarė įspūdis, kad dietos autoriaus tikslas – išdėti į šuns dienas viską, ką žmonės valgė per visą civilizacijos gyvavimo istoriją? Vis dėlto taip plačiai S. Gundry neužsimojo: šį tą jis siūlo palikti. Tai, aišku, mažai lektino turintys produktai, tokie kaip žiediniai kopūstai, brokoliai, salierai, svogūnai, morkos, lapinės daržovės, žole šertų paukščių mėsa ir jautiena, taip pat laisvėje besiveisiančios žuvys. Visgi labiausiai sugluminti, matyt, turėtų ilgokas įvairių papildų sąrašas. Minėtina, kad į jį įtraukti papildai – paties belektininės dietos autoriaus platinama produkcija.
Bet kuo gi prasikalto lektinai?
Lektinų augalai įgavo evoliucionuodami. Šie baltymai, pasak Sh. Palmer, – tai gynybinę funkciją atliekantys junginiai, atgrasantys parazitus, saugantys nuo virusų, neigiamo saulės poveikio ir įvairių kenkėjų. Augalų poveikio paradokso dietos propaguotojai įsitikinę, kad būtent šios medžiagos sukelia įvairiausių sveikatos problemų ir ligų. Deja, daugelis taip teigti leidusių tyrimų buvo atlikti devintajame ir dešimtajame praeito amžiaus dešimtmečiuose, be to, eksperimentų subjektais dažiausiai būdavo žiurkės, o ne žmonės.
Tada kodėl augalų poveikio paradokso programos šalininkai tvirtina, kad lektinai taip ir taikosi mus sudoroti? Remiantis C. Sass aiškinimu, didelės termiškai neapdorotų lektinų dozės, kurias pavyksta gauti, tarkim, su nevirtais lęšiais arba pupelėmis, gali sudirginti virškinimo traktą ir mažinti organizmo gebėjimą pasisavinti tam tikrais maistines medžiagas. Tačiau tiesa ta, kad mirkant, verdant, daiginant ir fermentuojant lektinų turinčius produktus, šių baltymų koncentracija sumažėja iki jokio neigiamo poveikio neturinčio kiekio.
Nors daugelyje vaisių ir daržovių taip pat yra lektinų, produktų teikiama nauda tikrai kompensuoja bet kokius trūkumus.
„Begalė tyrimų, kaip žinia, įrodė, kad augalinis maistas, nors ir turi lektinų, teikia begalę pranašumų, – primena Sh. Palmer. – Augalinės kilmės produktai malšina uždegimines reakcijas ir mažina širdies ligų, diabeto bei vėžio riziką.“
Ar laikantis augalų poveikio paradokso dietos pavyks sulieknėti?
Atvirai sakant, gali pasisekti, tačiau tikrai ne dėl tos priežasties, apie kurią galvojate (ir apie kurią kalba jos sudarytojai).
„Esu susidūrusi su keletu puikia sveikata besidžiaugiančių žmonių, prisitaikiusių tą dietą ir sugebėjusių numesti svorio, tačiau taip atsitiko todėl, kad jie atsisakė perdirbto maisto, gerokai apribojo cukraus vartojimą ir angliavandenių dozes bei valgė daugiau daržovių ir neapdorotų produktų – tikrai ne dėl to, kad iš mitybos raciono buvo eliminuoti lektinai“, – sako C. Sass.
Norintieji sulieknėti, tikrai gali pasidaryti sau meškos paslaugą atsisakydami visų lektinų gausių produktų – neskaidytų grūdų, ankštinių kultūrų ir daržovių, mat kaip tik jie yra ląstelienos šaltinis, todėl paprastai rekomenduojami tiems, kurių svajonė – pasidžiaugti mažėjančiais skaičiais svarstyklių ekrane. Tai ypač pasakytina apie daug lektino turinčias ankštines daržoves. Su jomis pavyksta gauti nemažai baltymų, o sočiųjų riebalų jose labai mažai (ir tai puiku, nes pastarieji siejami su padidėjusia širdies priepuolio ir insulto rizika), todėl jos efektyviai padeda atsikratyti papildomų kilogramų ir išlaikyti norimą svorį.
Taigi, jei domina, ką mano mokslininkai, žinokite, kad tuo atveju, jei apriboti kalorijas jums – pernelyg didelis iššūkis, svorio pavyks numesti perėjus prie ankštinių daržovių gausaus raciono. Taip teigiama apžvalgoje, neseniai pasirodžiusioje recenzuojamame žurnale „American Journal of Clinical Nutrition“, o šis leidinys laikomas patikimu šaltiniu.
Kas akcentuojama atsiliepimuose apie augalų poveikio paradokso dietą?
Jei pasidomėtumėte atsiliepimais apie augalų poveikio paradokso dietą, rastumėte krūvą įvairiausių personažų pasiųstų žinučių, kuriose jie džiūgauja stebuklinga dietos galia ir alpsta iš laimės, kad jau sulieknėjo ir ypač puikiai jaučiasi. Žvilgsnis, be abejo, užkliūtų ir už kritiką žarstančių dietologų bei gydytojų recenzijų.
Vienos apžvalgos autorius tiesiai šviesiai rėžė, kad augalų poveikio paradokso dieta sudaryta remiantis nepagrįsta nuostata, jog ankštinės daržovės sukelia ligas.
Kitos apžvalgos pabaigoje prieinama prie išvados, kad laikytis tokios dietos – labai brangu ir sudėtina, nekalbant jau apie visišką raciono disbalansą.
„Tokiems pasaulį drebinantiems atradimams būtini ypač akivaizdūs moksliniai įrodymai. Būtų neprošal peržvelgti kokią nors patvirtintą mokslinę medžiagą, galinčią įrodyti stulbinančių dietos sumanytojo pareiškimų pagrįstumą“, – piktinasi dar vienos recenzijos autorius.
Griežtai prieš nusistatę ekspertai vienas kitam neprieštarauja ir nieku gyvu nerekomenduotų belektininės dietos.
„Nemanau, kad gali būti sveika ilgai laikytis tokio mitybos režimo, – sako Sh. Palmer. – Esama gausybės įrodymų, patvirtinančių, kad turėtume vartoti kuo daugiau neskaidytų grūdų, ankštinių kultūrų ir daržovių, o ne stengtis juos riboti.“
Šiai nuomonei pritaria ir C. Sass: „Jei sveikata problemų nekelia, tačiau domina sveika gyvensena ir ligų prevencija, patarčiau ir toliau vartoti lektino turinčius maisto produktus.“
Atsižvelgiant į tai, kad, kaip rodo ligų kontrolės centrų pateiktos ataskaitos, daugelis žmonių ir taip vartoja nepakankamai vaisių bei daržovių, dar labiau juos riboti, atrodytų, nėra jokios prasmės.
Teisybės dėlei reikia užsiminti, kad yra keletas aplinkybių, dėl kurių visiems kritiškų recenzijų autoriams tenka sutikti su tam tikromis išlygomis.
Sergant kokia nors autoimunine liga (pvz., fibromialgija, psoriaze (žvyneline), reumatiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige arba Hashimoto liga), lėtiniu uždegimu, kenčiant nuo žarnyno keliamų problemų (pvz., dirgliosios žarnos sindromo) arba įtariant alergiją maistui, paeiliui atsisakant tai vienos, tai kitos grupės produktų gali pavykti išsiaiškinti pagrindines nemalonių simptomų priežastis, teigia C. Sass. Vis dėlto tokį eksperimentą reikėtų atlikti prižiūrimiems oficialia praktika užsiimančio dietologo (ne savarankiškai!), nes tik taip galėsite būti tikri, kad, pakoregavę mitybą, vis tiek gaunate pakankamai skaidulų ir gyvybiškai reikalingų maistinių medžiagų.
Pabaigai
Laikantis augalų poveikio paradokso dietos tenka atsisakyti begalės sveikų produktų, priskiriamų svorį mažinančių ir savijautą gerinančių kategorijai. Dietos principai nėra pakankamai pagrįsti moksliniais tyrimais.
„Nuolatos atliekami tyrimai rodo, kad augalinis maistas veikia kaip priešuždegiminis, tačiau augalų poveikio paradokso dietos autoriai teigia, kad jie toksiški, tik nepavyksta rasti jokių tokio teiginio įrodymų – mokslinės išvados byloja kaip tik priešingai“, – sako Sh. Palmer.
Tad net tuo atveju jei manote, kad esate alergiški kokiam nors maistui, bus geriau, jei kreipsitės į gydytoją arba dietologą ir paprašysite, kad sudarytų būtent jums tinkamą individualaus maitinimosi planą.
