Imbieras – natūralus vaistas nuo pykinimo, rytinio šleikštulio, pilvo pūtimo. Imbierinę arbatą patariama gerti chemoterapija gydomiems pacientams, kadangi ji padeda sumažinti pykinimą ir nereaguoja su kitais vaistais. Tinka nėščiosioms, kamuojamoms rytinio pykinimo, kadangi nekenkia vaisiui. Kai kurie tyrimai rodo, kad imbieras gali padėti išvengti vėžio.
Norėdami pasidaryti imbierinės arbatos, arbatinuke užplikykite keletą gabalėlių šaknies. Palaukite 10 minučių ir gerkite pasaldinę medumi.
Imbieras ramina skausmą. Didžiojoje Britanijoje imbieru malšina skrandžio dieglius.
Indijoje šviežią imbiero košę tepa ant smilkinių esant migrenai.
Vakarų medicina pripažįsta tokią sveikatos praktiką, patvirtina priešuždegiminį ir imuninę sistemą stiprinantį imbiero poveikį. Vis dėlto kai kurių savybių kol kas dar nepatvirtino.
Imbieras naudingas sergant artritu ir mažina cholesterolio kiekį, taip atitolindamas infarktą. Tačiau šis faktas dar nėra moksliškai patvirtintas ir reikalauja išsamesnių laboratorinių tyrimų.
Tačiau nors imbieras yra natūralus vaistas, prieš vartodami pasitarkite su gydytoju. Jį reikia vartoti saikingai, kad išvengtumėte skrandžio suerzinimo. Panaudotas su kai kuriais kitais vaistiniais preparatais, imbieras kartais gali sukelti nepageidaujamą organizmo reakciją ir netgi alergiją. Todėl prieš pradedant vartoti imbiero tabletes būtina pasikonsultuoti su savo gydytoju ar natūropatu.
Europietiškuose detoksikacijos centruose imbiero arbatą rekomenduoja gerti prieš valgį ir prieš miegą – taip siekiama stimuliuoti ir išvalyti žarnyną.
Azijos spa centruose aštraus skonio imbierinio gėrimo siūloma baigiant tonizuojamąjį poveikį turinčias procedūras.
Lašas imbierinio aliejaus karštoje vonioje nuims raumenų skausmą. Masažas su šiuo aliejumi gerina kraujotaką, greitina riebalų apykaitą. Jo aplikacijos naudojamos reumatizmo profilaktikai. Gydomasis eterinis aliejus vis dažniau sutinkamas aromaterapinėse kompozicijose.
Žinokite, kad šviežias imbieras, kaip ir česnakas, perkeptas yra kartaus skonio. Imbiero milteliai pasižymi kitokiu aromatu ir paprastai yra naudojami saldžiuose desertuose. Šviežio augalo ir miltelių negalima pakeisti vienas kitu.
Kilmė
Botaninis pavadinimas: Zingiber officinale, priklauso tai pačiai šeimai kaip ir ciberžolė bei kardamonas. Imbieras buvo naudojamas jau prieš 3000 metų. Sanskrito kalboje jis vadinamas “srngaveram”, kas reiškia “rago formos šaknį”. Graikai vadino “ziggiberis”, o romėnai – “zinziberi”.
Kiti imbiero pavadinimai: ginger, ingwer, jengibre, gingembre, zenzero, jueng, gember, dinnsear, zangvil, engifer, shouga, myoga, imbir, ingefara, luya, ingee, kinkh, gung.
Prieš naudojant šviežią jauną imbierą, dar vadinamą pavasariniu imbieru, nereikia nuskusti žievelės. Šviežiu subrendusiu imbieru prekiaujama parduotuvėse ištisus metus. Sausas ir cukruotas imbieras parduodamas prieskonių skyriuje.
Šviežio imbiero galima rasti daugelyje daržovių skyrių. Jis turėtų gaiviai, aštrokai kvepėti. Žievelė turi būti lygi, gumbai kieti. Ilgis išduoda augalo amžių. Kuo jaunesnis imbieras, tuo švelnesnis jo skonis. Nepirkite raukšlėtų šakniavaisių, nes jie nebe patys šviežiausi.
Imbiero šaknis mūsų stalą pasiekia įvairiausiomis formomis. Dažniausiai jis turi rusvą žievelę. Tačiau šio prieskonio galima įsigyti ne tik šviežio, bet ir džiovinto, marinuoto, konservuoto, kristalizuoto, malto ir pudros pavidalo.
Šviežią imbierą, prieš dedant į šaldytuvą, reikėtų suvynioti į popierių ir įdėti į plastikinį maišelį. Tuomet šaldytuve jį galėsite laikyti tris savaites. Taip pat įvyniotą galima užšaldyti ir laikyti du mėnesius. Džiovintas prieskonis turėtų būti laikomas tamsioje, vėsioje vietoje, sandarioje pakuotėje. Marinuotą ir konservuotą laikykite šaldytuve. Cukruotas imbieras tris mėnesius negenda laikomas tamsioje, vėsioje vietoje, sandarioje pakuotėje.
Kaip patiems pasigaminti cukruotą imbierą
Gabaliukais supjaustykite 500 g šviežio nulupto šakniagumbio. Sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu ir apie pusvalandį kaitinkite. Nukoškite. Sudėkite į puodą, įberkite tokį patį cukraus kiekį ir 3 šaukštus vandens. Leiskite užvirti ir nuolat maišykite. Kaitinkite, kol beveik nebeliks skysčio. Tada sumažinkite ugnį ir kaitinkite, kol išgaruos ir likęs skystis. Taip paruoštą imbierą apvoliokite cukruje. Laikykite sandariai uždarytame inde apie tris mėnesius.
Įdomu: kalėdininių imbierinių žmogeliuko formos meduolių receptą sukūrė Anglijos karalienė Elizabeth I.
Kaip užauginti imbierą namie?
Pasiruošimas. Norint išauginti imbierą namuose, reikia įsigyti sveiką šaknį. Ji turi būti šviežia, lygi, blizgi. Prieš sodinant reikia palaikyti šiltame silpname kalio permanganato tirpale kelias valandas, o pjūvių vietas apdoroti medžio anglimi.
Laistymas. Imbieras mėgsta drėgmę. Jei patalpoje vėsu, laistyti reikia mažiau, jei šilta - daugiau. Reikia stebėti, kad dirva neperdžiūtų.
Drėgnumas. Imbieras mėgsta padidintą drėgnumą, būtina papildomai purkšti augalą.
Temperatūra. Imbierui patinka aukšta oro temperatūra, todėl žiemą jis turi būti šiltame kambaryje, o vasarą - balkone.
Šviesa. Patalpa turi būti šviesi, tačiau augalas neblogai jaučiasi ir lengvoje prieblandoje. Tiesioginių saulės spindulių geriau vengti.
Tręšimas. Aktyvaus augimo metu imbierą patręškite mineraliniais ir organiniais priedais.
Dauginimas. Pasiimkite platų vazoną, užpildykite žeme, nepamirškite drenažo ir pasodinkite šaknį į žemę pjūvių vietomis į viršų. Žemės turi būti apie du centimetrus virš pjūvių. Sodinti imbierą geriau vasario-kovo mėnesiais, o pirmieji ūgliai pasirodys po pusantro mėnesio. Imbieras sužydės veikiausiai po dvejų-trejų metų.
Priežiūros ypatumai. Po žydėjimo, kai lapai ir stiebas nudžius, šaknį reikia iškasti, išvalyti nuo žemių, padžiovinti porą dienų saulėje ir laikyti drėgnoje vėsioje vietoje iki kito sodinimo.
Kaip tvirtina kai kurie specialistai, imbieras, esantis pastovioje temperatūroje, gali augti visą žiemą. Tai yra, iškasti šaknį nėra reikalo.
