Neseniai paskelbto tyrimo rezultatai gali pakeisti požiūrį į šį augalą. Studijoje nustatytas ne tik gyvenimo kokybės pagerėjimas, bet ir ilgesnis išgyvenamumas vartojant šio augalo turinčius preparatus.
Tyrime dalyvavo pažengusiu kasos vėžiu sergantys ligoniai. III fazės randomizuotame tyrime pacientams skirtas geriausias palaikomasis gydymas ir amalo preparato „Iscador“ injekcijos, palyginamojoje grupėje ligoniai gydyti tik geriausiu palaikomuoju gydymu.
Augalinį preparatą gavę ligoniai išgyveno vidutiniškai 4,8 mėnesio, palyginamojoje grupėje registruotas medianinis išgyvenamumas buvo tik 2,7 mėnesio. Taip pat gavusių amalo preparatą ligonių grupėje nustatyti geresni gyvenimo kokybės rodikliai, mažesnis skausmo lygis.
Tyrimas buvo nutrauktas anksčiau laiko dėl tokių skirtingų gydymo rezultatų abiejose grupėse.
Amalo galios - nuo senovės
Vergilijaus „Eneidoje“ Enėjas naudojo amalą, kaip „auksinę šakelę“, turinčią stebuklingų galių. Europoje daug kur buvo tikima, kad amalas pradeda augti žaibui trenkus į medį. Tai tiktų augalui, kuris auga tarp žemės ir dangaus.
Amalo garbinimas būdingas daugeliui Europos tautų – žinių apie tai galima rasti keltų ritualuose ir šiaurės tautų mitologijoje. Keltų gimtosiose žemėse druidai amalą laikė šventu augalu. Buvo tikima, kad jis turi gydomųjų savybių ir mistinių paslaptingų galių.
Amalo vainikas ir šiandien daug kur kabo kaimo sodybų virtuvėse, jauni vyrai gali ieškoti progų po juo pabučiuoti jaunas merginas, nuskindami kaskart po uogą. Kai uogų nebėra, bučiuotis nebegalima”.
Šiais laikais paprotys, susijęs su uogomis (kurios, beje, nuodingos), jau beveik pamirštas.
Senovės Romos istorijoje taip pat pasakojama apie druidų ritualus, susijusius su amalu, teigiama, kad galai itin gerbė šį augalą, jų žyniai apeigų metu laikydavo amalo šakelę. Šventas budavo ir medis, ant kurio augdavo amalas. Amalas nedažnai aptinkamas, jį radus buvo renkamasi į šventą ritualą.
Po ąžuolu, ant kurio augdavo amalas, žyniai aukodavo du baltus šventus jaunus jaučius, kopdavo į ąžuolą ir nupjaudavo amalą auksiniu pjautuvu. Buvo prašoma dievo, kuris dovanojo šį amalą, suteikti jam ypatingų galių, buvo tikima, kad amalo antpilas padeda esant nevaisingumui, kad jis yra geras priešnuodis.
Iš kur kilo bučiavimosi po amalu paprotys? Jo pėdsakai veda į senovę, į Skandinaviją, šis prietaras kildinamas iš šiaurės tautų mitų. Buvo manoma, kad jei esant miške atsistojama po medžiu, ant kurio auga amalas, nieko iki kitos dienos nebegalima dirbti.
Amalas paplitęs visame pasaulyje. Tropikuose augančio amalo žiedai daug didesni, uogos gali būti ne tik raudonos, bet ir baltos. Amalai kenkia medžiams, todėl nėra geidžiami augalai.
Šis augalas pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Jis garsėja kaip vaistai nuo vėžio. Aktorė Suzanne Somers vėl pažadino susidomėjimą šiuo augalu, nes krūties vėžį gydėsi „Iscadoru“ – amalo ekstraktu. Tačiau daug kas tokį gydymosi būdą vertina skeptiškai.
